Iš Peru – į Londoną, iš Londono – į Marijampolę

Pasaulinė pandemija keičia žmonių gyvenimus. Į karantinišku liūdesiu vis dar dvelkiančią Marijampolę atvykęs gyventi perujietis (kaip pats sako, galbūt turintis indėniško kraujo) Billy Brian Briceno Garcia (arba paprastai – tiesiog Brianas) veja šalin visus negatyvus, mėgaujasi cepelinais, o per namų langą žiūrėdamas į žaliuojančius laukus jaučiasi kaip savo gimtinėje Pietų Amerikoje, Peru. Šis optimistas ir šiaip labai žavus jaunas vyras yra profesionalus barberis (kitaip tariant, vyrų kirpėjas, barzdaskutys), kartu su žmona Laura leidžiantis šaknis Sūduvos sostinėje.

Į Londoną – paskui mamą

Brianas iki 15 metų gyveno didžiausiame Peru mieste – sostinėje Limoje, esančioje Andų kalnų pašlaitėje. Bet štai jo mama, plaukų kirpimo meistrė, atvyko mokytis į Londoną. Po kurio laiko pas mamą, nemokėdamas nė žodžio angliškai, tik gimtąją ispanų kalbą, atvyko ir Brianas. Nusprendęs likti šiame Europos didmiestyje, vaikinas greitai išmoko angliškai, čia baigė koledžą ir žavėdamasis mamos darbu pats nusprendė mokytis kirpėjo ir barberio meistrystės. Juolab kad ir jo senelis buvo puikus barberis, išmokęs Brianą šio amato. Taigi Brianas yra mažiausiai jau trečiosios kartos atstovas, duoną užsidirbantis žirklėmis ir skustuvu.

Po poros darbo metų vaikinas panoro įgyti daugiau žinių apie verslą, pradėjo tarptautinio verslo studijas universitete, bet jo nebaigė, nes suprato, kad tai – ne tos erdvės. Jis daug geriau jautėsi kirpykloje. Kaip juokaudamas sako, Londone teko kirpti „įvairaus plauko bankininkus“ ir ne tik, prižiūrėti jų barzdas.

Jaguaras ir puma

Briano pažintis su marijampoliete Laura, kuri baigusi mokyklą į Londone esantį Grinvičo universitetą atvyko studijuoti taip pat tarptautinio verslo, įvyko studentiškame vakarėlyje. To paties dalyko studijos, abipusė simpatija – ir Laura su Brianu tapo bičiuliais.

Laurai pagal „Erasmus“ studijų programą metams išvykus į Ispaniją, draugystė ne tik nenutrūko, bet ir peraugo į meilę. Pernai Laura ir Brianas susituokė Marijampolėje. Brianui tai nebuvo pirmas apsilankymas Lietuvoje – susipažinti su Lauros tėvais į Lietuvą buvo atvažiavęs ir anksčiau. Jau tada vaikinas buvo „apšalęs“ nuo Lietuvos, bet ne tiesiogine (šalčio) prasme. Jam čia patiko viskas: ir gamta, ir cepelinai (nors Peru – žuvies šalis), ir – svarbiausia – namų jausmas. Šį jausmą lėmė, žinoma, žavioji lietuvaitė, su kuria jau susilaukė kūdikio.

Taip, sutinka Brianas, Lietuvoje, skirtingai nei Peru, nėra nei didžiojo pasaulio stebuklo, kaip, pavyzdžiui, legendinis inkų miestas Maču Pikču, nėra Andų kalnų, nėra Ramiojo vandenyno pakrantės. Mums, lietuviams, žodis „jaguaras“ asocijuojasi su automobiliu, o „puma“ – su garsiu prekės ženklu ir patogiais kedais. Brianui tai – Peru gyvūnija. Bet vyras sako, kad Lietuvoje atrado kitų stebuklų, gal net svarbesnių jam pačiam, nei tie septyni pasaulio didieji. Tie stebuklai – širdyje ir namuose, kur telpa visas jo pasaulis. Čia turi viską, ko jam šiandien reikia.

„Ačiū pandemijai“

Laura įsitikinusi, kad, jei ne COVID'o pandemija, kažin, ar šiandien jie gyventų ir ateitį kurtų Marijampolėje. Nes būtent dėl šios situacijos subrendo planas važiuoti iš Didžiosios Britanijos į Lietuvą. Ir vos tik praėjusią vasarą Europoje prasidėjo šioks toks karantino atlaisvinimas, jauna šeima susikrovė daiktus ir po dviejų parų kelionės automobiliu iš Londono grįžo Lietuvon.

Laura, tarptautinio verslo absolventė, planavo kurtis Vilniuje, net ir darbą susirado. Brianas taip pat jau augino savo klientų skaičių Vilniuje. Bet antroji COVID'o banga, kai vėl užsidarė daugelis paslaugų įmonių, planus stipriai pakoregavo. Kūdikio besilaukianti šeima grįžo į Lauros tėvų miestą Marijampolę.

„Čia yra viskas, ko reikia žmogui“

Kai šeima suprato, kad Vilnius nėra ta svajonių vieta, kur norėtųsi įleisti šaknis, vilniečiai Briano klientai stebėjosi: „Kas yra toje mažoje Marijampolėje, ko ten važiuoti?“ Nors Brianui tik 27-eri, vyras jau įvertino nedidelio miesto privalumus: švarus oras (ko nepalyginsi su Vilniumi, jau nekalbant apie Londoną!), daug žalumos, skanus maistas (čia žmonos nuopelnas), verslo perspektyva, o visur, kur reikia, gali pėstute nueiti, jei labai skubi – gali važiuoti. Tad klientams, pageidaujantiems, kad meistras sutvarkytų šukuoseną ar barzdą, tereikia susiskambinti ir po 10 minučių, jei neužimtas laikas, Brianas jau bus salone. O kol kas, kai dar tik pati darbų pradžia, jaunas tėtis gali pasūpuoti sūnelį, pagelbėti Laurai buityje. „Jaučiuosi kaip namuose“, – džiaugiasi dabar jau marijampolietis Brianas.

Paklaustas, ką norėtų pasakyti šio miesto žmonėms ir svečiams, vyras bando (sakyčiau, gana sėkmingai) suformuluoti tai lietuviškai: „Noriu, kad visi pamatytų, kokiame gražiame, žaliame ir tvarkingame mieste gyvename. Noriu, kad visi Marijampolės gyventojai savo mieste turėtų tą patį, ką gali turėti ir didelių miestų žmonės.“