Iš Norvegijos į Vilkaviškį grįžę Lasevičiai: laimė – savi žmonės ir sava kalba

Papasakokite, kada ir kodėl išvykote iš Lietuvos. Kas lėmė šį sprendimą?

Prieš beveik 11 metų išvyko mano vyras – jis gavo darbo pasiūlymą Norvegijoje, kuri tuo metu daugeliui lietuvių dar buvo tarsi svajonių šalis.

Aš likau Lietuvoje – studijavau politologiją universitete. Draugauti per atstumą tikrai nelengva. Po metų studijų dieniniame skyriuje perėjau į neakivaizdinį, kad galėčiau ir toliau mokytis, bet kartu būti su Mantvydu. Galima sakyti, jog buvau „meilės emigrantė“ – išvykau ne tik dėl darbo ar ekonominių priežasčių, bet pirmiausia dėl žmogaus, su kuriuo norėjau kurti bendrą ateitį.

Kur gyvenote užsienyje ir ką veikėte ten?

Gyvenome Norvegijoje, Vestfold apskrityje, Sandefjord mieste. Tai labai mėgstamas lietuvių kraštas – jūra ir oro uostas vos už 10–15 minučių nuo namų.

Mano vyras dirbo ekskavatorininku, o vėliau vairuotoju. Aš pradėjau nuo valymo darbų, kaip ir daugelis atvykusiųjų. Tokia buvo pradžia. Tačiau išmokau kalbą ir netrukus atsivėrė kitos galimybės: dirbau pašto skyriuje, vėliau nevyriausybinėje savanorystės organizacijoje, darbo biržoje, kol galiausiai atradau save slaugės darbe. Tai buvo mano paskutinis darbas Norvegijoje ir galiu drąsiai pasakyti, kad pats mylimiausias – čia jaučiau, kad dirbu prasmingą ir reikalingą darbą.

Kaip jautėtės gyvendami svetur – ar tai buvo ilgalaikis planas, ar laikinas sprendimas?

Iš pradžių jautėmės tikrai gerai – galvojome, kad būsime tam tikrą laiką, kol pasieksime savo išsikeltus tikslus. Norvegija išties patiko, išmokome kalbą ir net pradėjome svarstyti, jog galbūt liksime čia visam laikui.

Tačiau kai gimė mūsų pirmagimis, viskas pasikeitė. Vertybės iš esmės persitvarkė – norėjome, kad vaikas matytų senelius ne tik kelis kartus per metus, bet nuolat, kad mes patys galėtume praleisti daugiau laiko kartu su šeima. Supratome, kaip greitai bėga laikas ir kas iš tikrųjų gyvenime yra svarbiausia. Pinigai – jie uždirbami, o laiko, kurį praleidi su savo artimaisiais, už jokius pinigus nenusipirksi.

Kada ir kodėl nusprendėte grįžti į Lietuvą?

Po antrojo vaiko gimtadienio stiprėjo vidinis jausmas, kad laikas grįžti. Tuomet sau davėme du metus – planavome dar truputį pasilikti, bet praėjus metams jau krovėme lagaminus ir išvykome į gimtinę. Tiesiog nebematėme prasmės būti ilgiau.

Tikslai, kuriuos buvome sau išsikėlę, buvo pasiekti. Be to, galva virte virė nuo idėjų – norėjome naujų iššūkių, o labiausiai – pradėti verslą Lietuvoje. Taip ir padarėme.

Ar tai buvo lengvas sprendimas? Kokie buvo didžiausi iššūkiai sugrįžus?

Tai buvo labai lengvas, išlauktas ir išjaustas sprendimas. Kaip gi gali būti sunku grįžti į vietą, kurioje užaugai, kur gyvena tavo šeima, kur kalba, kultūra ir įpročiai yra puikiai pažįstami? Atrodė, kad grįžome namo. Adaptacijos beveik nesijautė – lyg visada čia būtume gyvenę.

Nebuvo ypatingų iššūkių, tiesiog reikėjo praeiti visus formalumus – darželis, būsto paieška, tam tikros institucijos, darbai. Bet to tikrai nepavadinčiau iššūkiais, greičiau – gyvenimo dalimi.

Kaip Jus priėmė Jūsų gimtasis kraštas po sugrįžimo?

Sakyčiau, buvome priimti labai gerai, nes mes patys buvome atviri ir šilti. Tikime, kad ką skleidi, tą ir pats gauni – ir tai labai pasitvirtino. Dauguma žmonių buvo malonūs, mandagūs, nuoširdūs. Toks gyvenimo dėsnis.

Kaip kilo idėja pradėti savo verslą? Ar ši idėja brendo dar gyvenant užsienyje?

Ši idėja buvo brandinta ne vienus metus – nesame spontaniški žmonės, mėgstame viską gerai pasverti, paskaičiuoti, analizuoti. Turime įprotį turėti ne vieną planą ir į nieką nepuolame stačia galva. Taip buvo ir su šiuo projektu.

Viskas prasidėjo dar tada, kai ieškojome namo sau. Buvome radę variantą su dviem atskirais butais – galvojome apie pasyvias pajamas, nuomos galimybę. Deja, tuomet vyko aukcionas ir kaina buvo užkelta neracionaliai aukštai, tad sprendimo atsisakėme.

Po to kibau į mokslus ir pradėjome domėtis sklypų vystymu Norvegijoje. Idėja paprasta – nusiperki didelį sklypą su namu, padalini, ir sukuri pridėtinę vertę: turi ir gyvenamąjį būstą su sklypu, ir atskirą sklypą, kuriame galima statyti papildomą namą. Tačiau galiausiai supratome, kad jei norime gyventi Lietuvoje, tai ir nekilnojamojo turto vystymas turi vykti čia – kur mums pažįstama rinka, miestai ir žmonės.

Kaip bendruomenė priėmė Jūsų verslą? Ar jaučiate kraštiečių palaikymą?

Kadangi savo kelione dalijamės socialiniuose tinkluose, pasivadinę „NT Projektai“, ilgai netruko, kol kraštiečiai mus pastebėjo. Ir turiu pasakyti – palaikymas buvo (ir tebėra) labai didelis. Nuolat sulaukiame daug gražių, motyvuojančių žinučių – žmonės džiaugiasi, kad prisidedame prie miesto ir daugiabučių gražinimo.

Vienas iš mūsų projektų buvo butas, kuris stovėjo negyvenamas apie 10 metų. Jį atnaujinome ir pavertėme gražiausiu būstu name. Kaimynams ir visai bendruomenei tai buvo maloni žinia. Tokie darbai kuria vertę ne tik mums, bet ir aplinkiniams – tai labai jaučiasi.

Ką pasakytumėte, patartumėte tiems, kurie galvoja grįžti, bet vis dar abejoja?

Sakyčiau – grįžkite. Pabandykite. Išvykti visada suspėsite, o jei esate geri specialistai – jūsų visur lauks. Bet tai, ką jaučiame grįžę, neįmanoma perteikti vien žodžiais – tai reikia patirti. Tą vidinę ramybę, pilnatvę, kurios ilgai trūko gyvenant užsienyje.

Kartais laimę sudaro labai paprasti, žmogiški dalykai – sava kalba, savi žmonės, pažįstamos erdvės. Gyvenant svetur to pasigendi, o grįžęs pradedi visa tai vertinti dar labiau.

Visų labai laukiam sugrįžtančių – tikrai verta.