Iš miesto atgal į kaimą – į ūkį, kuris prasidėjo nuo dviejų karvių

Onuškietis jaunas ūkininkas Mantas Jočys jau dėlioja paskutines miesto gyvenimo detales ir netrukus įsikurs gimtinėje, ūkyje. Grįš ne vienas – su žmona Vilma, kilusia iš Juodupės, ir trimis vaikais. Dvi vyresnės dukros – trečiokė ir pirmokė – šiuo metu baigia mokslus Kaune.

Visuomet viena koja buvo ūkyje

Mantas sako, kad grįžimas į kaimą ūkininkauti negąsdina nei jo, nei šeimos. „Niekada nebuvau nutolęs nuo ūkio. Traukia atgal. Kaime augau, tiek metų čia dirbta per atostogas, vasaromis, nuo pat vaikystės dirbdavau kartu su tėvu. Bet atėjo laikas apsispręsti galutinai. Tėvai sukūrė didelį ūkį – mano ir jų ūkis iš viso sudaro beveik 500 ha. Kažkas turi viską perimti“, – sako Mantas.

Ir teko jam, jauniausiam iš trijų vaikų Zinos ir Jono Jočių šeimoje, imtis atsakomybės už ūkio ateitį. Nors Mantas turbūt tam ruošėsi – baigęs Juodupės gimnaziją, išvyko į Kauną, įstojo į Žemės ūkio universitetą ir įgijo inžinieriaus-mechaniko specialybę. Įsidarbino Kaune, „Regitroje“, kur dirba iki šiol.

Savo žinias ūkyje galės pritaikyti ir žmona Vilma. „Iki šiol ji augina vaikus – mažajam dar tik treji, bet kaimas, žemės ūkis Vilmai, diplomuotai agronomei, nesvetimas“, – pastebi Mantas.

Paklaustas, ar nebus dukroms problemų dėl mokyklos, Mantas sakė, kad – jokių. „Lankys Juodupės gimnaziją, kaip ir aš. Tikrai nebloga mokykla ir susisiekimas geras – keliai asfaltuoti, važinėja mokykliniai autobusiukai, jokių problemų. Aš, kai mokiausi, dar buvo devynmetė mokykla Onuškyje, tačiau dabar ji panaikinta“, – sako pašnekovas.

Kuriasi šalia tėvų

Mantas su šeima įsikurs šalia tėvų. Jau iškilo modernus, iš aplinkos išsiskiriantis namas. Vienintelis toks Onuškyje – vienaaukštis, 170 kv. m. Šeimai užteks, nes bent jau kol kas jos pagausėjimo neplanuoja.

Tik namo vidus dar neįrengtas. „Nežinau, kada įrengsime, žiūrėsime, kaip finansai. Gal pavyks per metus, o kol kas įsikursime tėvų namuose“, – šypsosi Mantas, ir rodo jau įrengtą ir sutvarkytą senovinį rūsį.

Klausiu – kas jame bus. „Gal vyninė ar alinė“, – juokauja vyras ir veda apžiūrėti akmeninio rūsio, kur matyti medinis stalas, suolai.

Rodo ir artezinį gręžinį, kuriuo naudojasi kartu su tėvais. 99 m. gylio gręžinys užmaskuotas išpuoselėtame gėlyne. Gėlės puošia ir lauko pavėsinę, namų aplinką. Žinoma, yra ir daržas, ir šiltnamiai. Zina Jočienė sako, kad aplinką tvarkyti jai padeda dukra, kuri, kaip ir kitas – vyriausiasis – sūnus gyvena Kaune, tačiau gimtųjų namų neužmiršta.

Įkurtas ir tikras rojus vaikams – ne tik smėlio dėžė, bet sumeistrautas ir meniškas namelis senuose medžiuose. Tikra Robinzono Kruzo svajonė. „Turiu net devynis anūkus, kartais nebesuskaičiuoju. Ir visi jie vasaras leidžia čia“, – juokauja Zina.

Užsiims ir mėsine gyvulininkyste

Mantas sako, kad jis iki šiol užsiėmė augalininkystė. „Ūkyje, kurį įregistravau maždaug prieš dešimtmetį, auginu grūdines kultūras – kviečius, miežius, avižas. Dar pašarų mišinius. Tačiau planuoju užsiimti ir mėsine gyvulininkyste“, – planais dalijasi ūkininkas.

Neseniai Mantas nusipirko herefordų veislės grynaveislį jautuką. Už jį paklojo 2000 eurų. „Gal vėliau įsigysim ir grynaveislių veršingų telyčių, bet kol kas sėklinam su pieninėm karvėm. Mėsai auginam mišrūnus, o veislininkystės ūkio neplanuojam kurti“, – sako Mantas.

Paklaustas, kodėl pasirinko mėsinei gyvulininkystei šią veislę, ūkininkas paaiškina, kad herefordai nereiklūs pašarams, ramūs, draugiški.

Ši veislė – viena seniausių ir labiausiai paplitusių mėsinių galvijų veislių pasaulyje. Išvesta Škotijoje. Tai greitai bręstantys, nereiklūs, labai gerai išnaudojantys ganyklą gyvuliai. Herefordai veisiami grynuoju veisimu ir naudojami kryžminti su smulkesnėmis menkesnės veislinės vertės pieninėmis karvėmis bei telyčiomis. Jie priskiriami prie vidutinio intensyvumo gamybos veislių.

Herefordai – žalos spalvos, balta galva, baltu pagurkliu ir papilve.

Abu ūkiai atskirti tik „popieriuje“

Nors registruoti du atskiri ūkiai – Manto ir jo tėvų, tačiau visus darbus, viską daro bendrai. Kadangi tėvai užsiima ir pienine gyvulininkyste, tenka pasirūpinti ir pašarais. Dabar – pats šienapjūtės įkarštis.

Paklaustas, ar pavyks prisigaminti pašarų? Ūkininkai skundžiasi, kad žolė prasta. „Jau treti metai sudėtingi ūkininkauti, bet kapstomės po truputį. Šiais metais prastai sudygo vasariniai pasėliai, o žieminiai šiek tiek pašuto. Vasariniai pasėliai iki lietaus nė nebuvo sudygę, dabar sudygo, bet vieni išstypo, o kiti vos paaugo. Neaišku, kaip pjauti reikės. O žolė? Irgi menkesnė, bet prisigaminsim pašarų, užteks“, – nesiskundžia ūkininkas.

Mantas sako, kad žemės čia nėra derlingos, o ir vietovė kalnuota, patenka į nederlingų žemių zoną, tik kur ne kur – geresni laukai. Tačiau ūkininkai kiekvienais metais prisiruošia pakankamai pašarų, visuomet užtenka, dar ir parduoda. „Tik šiais metais viską sunaudojom, neliko jokios atsargos ir pardavėm labai mažai“, – pastebi ūkininkas.

Pasirodo, Jočiai nušienauja ne tik savo, bet ir kitų pievas, mat daug kas, kurie jų turi, deklaruoja, tačiau patys nieko nedaro. Taigi ūkininkai jiems padaro paslaugą, o ir patiems gerai – užtektinai pasirūpina pašarų.

Laistymo sistemos įkandamos tik patiems stambiausiems

Klausiu, gal jau laikas ūkininkams galvoti ne tik apie melioravimo, bet ir laistymo sistemų įrengimą – juk jau antri metai gaili lietaus, o ir vasarą žada sausringą? Mantas, kurį šiemet rajono ūkininkai išrinko į Rokiškio rajono sąjungos tarybą, sako, kad problema – didžiulės investicijos. „Dalyvavau Kaune seminaruose, kur buvo aptariamos uždaros drenažo sistemos, specialiai įrengtos taip, kad atėjus sausrai uždaromos ir žemės nebesausina. Tik tokių sistemų įrengimas ūkininkams praktiškai neįmanomas – didžiulių investicijų reikia. Na, nebent patiems stambiausiems būtų realu“, – šypteli Mantas.

Jei ne europinė parama, tokio modernaus ūkio nebūtų sukūrę

Gal galima pasinaudoti įvairių paramų programomis, europiniais fondais? „Daugiau jos skirtos melioracijos sistemoms. Ir tai rikiuojasi didžiulės eilės, norinčiųjų daug, nors, norint gauti paramą, ir savų pinigų nemažai reikia turėti. Mes ūkyje daug ką savo lėšomis darome, melioracijos sistemas įvedėm – ir kitus joms įrengti samdom, ir patys darom, savo ekskavatorių turim“, – pasakoja ūkininkas, kartu pripažindamas, kad be įvairių paramos programų tokio ūkio, koks yra dabar, nebūtų pavykę sukurti.

„Nemažai technikos susipirkom, pasinaudoję europinių fondų paramos programomis. Dalyvavau „Jaunojo ūkininko“ projekte, „Ūkio modernizavimo“ programose. Todėl dabar viską turime, ko reikia moderniam mišriam ūkiui – techniką, bokštus grūdams, angarus, fermas gyvuliams. Patys tiek nebūtume pajėgę susipirkti, nors, aišku, ir su parama savų pinigų daug reikėjo. Aišku, pagrindinis viso šio ūkio indėlis – tėvų“, – sako Mantas.

Ūkio pradžia – dvi karvės

Jočių ūkio pradžia – 1991-ieji, nors ūkis įregistruotas buvo kiek vėliau. „Pradėjom ūkininkauti nuo dviejų karvių ir 8 ha žemės. Pas karves važiuodavom motociklu“, – sako Jonas Jočys.

„Tuomet, kai iširo tarybinis Onuškio ūkis ir visi pasklido kas kur. Mes abu su žmona Zina dirbome tame ūkyje – aš skyriaus valdytoju, ūkvedžiu, žmona – vyr. ekonomiste. Kai iširo ūkis, Zina sulaukė pasiūlymo dirbti Rokiškio žemės ūkio konsultavimo biure. Svarstėm, ką daryti, kur pasukti, ir nutarėm pabandyti patys ūkininkauti“, – pasakoja Jonas.

Jis, kilęs iš Onuškio, sako, kad visą gyvenimą prie žemės dirbo. „Patinka, traukia, taip mėgstu žiūrėti, kaip pasėliai dygsta, auga. Nieko kito negalėčiau dirbti“, – prisipažįsta senasis ūkininkas.

Zina, pasvalietė, baigusi tuometinę Lietuvos žemės ūkio akademiją, paskyrimą gavo į Onuškio ūkį, taip ir pasiliko čia. „Pirmoji ir vienintelė mano darbovietė“, – sako moteris, dabar daugiausia laiko skirianti gyvulininkystės ūkiui ir ūkio buhalterijai.

Su pokyčiais suspėti sunku

Dabar visas Jočių ūkis apima apie 500 ha žemės ir apie 150 galvijų, iš jų melžiamų – apie 40. Ūkis samdo ir keletą pagalbininkų – traktorininkų, melžėjų, šėrikų.

„Darbo daug, problemų pakanka. Dar gyvuliai. Su jais daug darbo, kiek vargo su veršeliais. Galvojam baigti su pienininkyste, labai neapsimoka, o ir vėl pieno supirkimo kainas sumažino. Iš visų galų ūkininką spaudžia – ir gamta, ir technika. Ima ir sugenda ne laiku. O juk reikia suprasti, technika dabar kitokia nei anksčiau, kai viskas buvo labai paprasta – paprastais kombainiukais važinėjom, užteko šiokius tokius mokslus Konstantinavos žemės ūkio mokykloj išeiti. O dabar specialių žinių reikia. Gerai, kad Mantas viską supranta, man jau sunku“, – kalba senasis ūkininkas.

„Tai ir dabar Mantas mums viską iš Kauno reguliuoja – visus pirkimus, tręšimus, techniką, mes tik vykdom“, – juokauja Zina.

„Labai viskas pasikeitė, naujos technologijos, viskas taip greitai keičiasi, gyvenimas lekia, skuba. Nebespėjam su technologijom, kaime ima trūkti jas išmanančių žmonių, kvalifikuotų darbuotojų, specialistų, mechanizatorių. Antra vertus, naujos technologijos reikalauja mažiau žmonių, kaime jų liks vis mažiau“, – sako Jonas.

Tačiau Mantas atkreipia dėmesį, kad naujosios technologijos, nauja technika turi daug privalumų – našumas išaugo gerokai. Aišku, pripažino jaunasis ūkininkams, jai valdyti reikia žmonių, turinčių specialių žinių, baigusių mokslus.

Laukia pamainos

Jonas sako, kad jiems būtinai reikia jaunesnės pamainos. Per sunku – ir dėl amžiaus, ir dėl pasikeitusios ūkininkavimo specifikos.

„Fanatikas turi būti. O nesinori apleisti to, kas tiek metų kurta, nesinori visko mesti. Išsklaidyti viską gali per minutę, o sukurti užtrunka ilgai“, – kalba Jočių ūkio pradininkas.

Jonas džiaugiasi, kad nors kaimai tuštėja, Onuškyje vis dar yra nemažai ūkininkaujančiųjų. „Čia darbščių žmonių kraštas. Ir sovietiniais laikais stiprus ūkis buvo, geriančių mažai buvo. Ir dabar daug ūkininkaujančiųjų: mes, Gražys, Kupčiūnas, Kastėnas, Šabaniauskienė, Kirstukėnas, Talius…“ – skaičiuoja ūkininkus Jonas.

„Tik ne tokie dideli ūkiai kaip mūsų“, – priduria Zina.

Dauguma užsiima pienininkyste. „Vargsta žmonės, skundžiasi. Žmonių nesamdo, patys dirba, tai nei švenčių, nei savaitgalių neturi, sirgti negali. Bet ūkininkauja ir iš ūkių išsilaiko. Aišku, pasvarsto, gal reikia mesti, nes labai neapsimoka. Ir mes galvojam, skaičiuojam, ką su pienininkystės ūkiu daryti. Žlunga po truputį ši sritis Lietuvoje“, – apie pienininkystės ūkių realybę kalba Jonas ir priduria, kad labai džiaugiasi sūnaus grįžimu.