Iš kraitinių skrynių, spintų lentynų byloja rankdarbiais stebinanti praeitis

Karantinas paskatino atsigręžti į vertybes, visuomet buvusias šalia, ir joms suteikti didesnę prasmę. Visą birželio mėnesį Prienų krašto muziejuje veikusi mūsų krašto kūrėjų tautodailės paroda „Keturios kartos tekstilėje“ lankytojams priminė apie būtinybę peržiūrėti nuosavas spintas ir iš naujo perkainoti jose užsigulėjusius „lobius“.

Paroda įdomi tuo, kad buvo parodyti vienos šeimos keturių kartų moterų – promočiutės Marijos Stadaliūtės - Kučinskienės, močiutės Janinos Kučinskaitės - Stankūnienės, mamos Laimos Stankūnaitės -Aidukienės ir Vaidos Aidukaitės - Rukienės – rankdarbiai iš beveik šimto metų laikotarpio. Anot muziejaus edukacinių programų vadovės Emilijos Petrauskaitės, kadangi įprasta sakyti, jog moterys laiko visus keturis namų kampus, kiekvienai kūrėjai atskleisti ekspozicijoje buvo paskirta po kertę.

-Noriu pasidžiaugti, kad ši paroda - viena iš pirmųjų Prienų krašto muziejuje, kurios eksponatai surinkti iš privačių asmenų saugomų vertybių. To pasiekta bendraujant su prieniete Laima Aidukiene, kuri su dukra Vaida mielai sutiko pasidalinti turimais savo darbais ir močiučių palikimu. Labai gražu ir prasminga, kad vienoje šeimoje išsaugota ir perduota iš kartos į kartą tiek daug rankdarbių. Išties, šios šeimos keturios moterų kartos žavi savo darbštumu ir kūrybingumu, - parodos uždarymo dieną kalbėjo šios jos sumanytoja vyr. muziejininkė Viktorija Bielevičienė. Būtent ji, prikalbino L.Aidukienę ištraukti šeimos relikvijas iš skrynių ir spintos.
-Jei ne Viktorija, tikrai nebūčiau išdrįsusi pati siūlytis, - teigė Laima Aidukienė, džiaugdamasi, kad paroda įvyko, sulaukė gražių vertinimų, ir tapo jaukia šeimos švente bei prasmingu atminties renginiu jau išėjusioms vyriausioms šeimos darbštuolėms.

Žvalgantis po ekspozicijų salę, galima pastebėti, kaip su kiekviena karta keitėsi tekstilės poreikis. Vyriausiajai šeimos atstovei buvo aktualiausia audeklais pripildyti kraičio skrynią, aprengti šeimyną. Jaunesnės kartos moterys gamino rankdarbius, orientuodamosi į tai, kokių dalykų – aprangos, užuolaidų, staltiesių, lovatiesių ar interjero puošmenų – tuo laikmečiu trūko. Per šeimos moterų darbus, kurtus su tam tikra intencija, atsiskleidžia gražus bendravimo ir tradicijų perimamumo ryšys, kuris, reikia tikėtis, bus svarbus ir L.Aidukienės anūkei Ievutei, į šią parodą žvelgusiai lankytojos akimis...

Keturios kartos, keturios moterys, keturi kampai…

Iš keturių kerčių pačią garbingiausią užima Laimos Aidukienės išsaugotas gausus jos močiutės, Marijos Stadaliūtės – KUČINSKIENĖS (g.1909 m.), palikimas. Tai - dešimtmečius kaupta namų darbo tekstilė – lino audeklai, keturnyčiai, aštuonyčiai rankšluosčiai, rinktiniais raštais išmargintos lovatiesės, šilkiniais siūlais ataustos staltiesės, netgi išaustas vilnonis kilimas.

L.Aidukienė sako, kad gražiausiai apie savo Mamytę pristatymą parodai parašė jos vienintelis gyvas sūnus žurnalistas Juozas Kučinskas. Parodoje pristatyta jo tėviškės prisiminimų knyga „Čia mano žemė“.
Iš jo prisiminimų ryškėja kantrios, tvirtos ir labai darbščios moters paveikslas.

Marija Stadaliūtė – Kučinskienė gimė Pilotiškių kaime ir, negavusi kraičio, ištekėjo už našlio Kazio Kučinsko iš Rudėnų kaimo, jau turinčio keturis vaikus. Jiedu kartu sugyveno dar dvylika vaikų, tačiau šeši, dar kūdikiai, mirė. Norint pasirūpinti tokia gausia šeimyna, motinai teko suktis: karves melžti, kiaules šerti, paukščius lesinti, valgį gaminti, visus aprengti. Po ūkio darbų dar prisėsdavo prie ratelio verpti ar prie staklių austi. Skaudžiai išgyveno bolševikinę okupaciją, kai vyras, eigulys, buvo areštuotas ir uždarytas į Marijampolės kalėjimą. „Motina sakydavo, kad jau ir paverkti negali, nes mes, jos vaikai, lyg choru talkinom paskui ją ašaras varvinti...,“ - prisimena sūnus Juozas.

- Mano močiutė stengėsi būti gera mama: visus sužiūrėti, pamaitinti, aprengti...Ir turėdama meninį polinkį, mums daug savo rankdarbių paliko. Ji sulaukė keturiolikos savų ir dvylikos anūkų iš pirmosios vyro šeimos. Galima sakyti, kiekvienas iš jų gavo po dalelę močiutės rankomis išaustų vertybių. Ir savo krikšto vaikus ji apdovanojo, - pasakojo L.Aidukienė. Močiutės tautodailės darbus ji perėmė iš jos jauniausios dukros, savo mamytės Janinos Kučinskaitės – STANKŪNIENĖS, kurios darbščių rankų kūriniams eksponuoti buvo skirta kita muziejaus salės kertė.

J. Kučinskaitė -Stankūnienė gimė 1935 m. Būdininkų kaime. Tėvai, pastebėję, kad dukra mėgsta rankdarbius, o ypač siuvinėti, išleido ją mokytis siuvėjos amato. Ji siuvo ir moterims, ir vyrams, įvairiomis progomis. Kai buvo pastatyta N.Ūtos bažnytėlė, J.Kučinskaitė- Stankūnienė ne tik giedojo bažnyčios chore, bet ir pasiuvo procesijos dalyviams kamžas ir tautinius drabužius. Parapijiečiai juos dėvi iki šiol. Užaugino penkis vaikus, paliko daug prisiminimų ir rankdarbių. L.Aidukienė atkreipia dėmesį, kad jos Mamytės kryželiu siuvinėtam kilimui - 67 metai. Jį išsiuvinėjo būdama 18 metų, o galiausiai padovanojo vyriausiajai anūkei Vaidai.

Kitas išskirtinis eksponatas - stora lovatiesė su trispalvėmis juostelėmis kampuose, V.Bielevičienės teigimu, tai atskleidžia tvirtą šeimos tautinę laikyseną ir patriotiškumą sovietmečiu. Šią lovatiesę Janina išsiuvinėjo 1978 – 1979 metais, išleidusi vyriausiąjį sūnų Edmundą į kariuomenę Afganistane. Iki pat savo gyvenimo pabaigos, jau būdama silpnos sveikatos, dar kūrė grožį - proanūkei Ievutei paliko siuvinėtas pagalvėles.
Trečią namų kertę užima L.Stankūnaitės -AIDUKIENĖS darbai, rankomis megzti drabužiai ir siuvinėti rankdarbiai.
- Nesu menininkė, kaip močiutė ar mamytė, dariau praktiškus dalykus, kurių reikėjo namuose – mezgiau drabužius, apavą, išsiuvinėjau užuolaidas, - kuklinosi gerbiama Laima, kurios rankdarbiai traukia akį dideliu kruopštumu, suderintais raštais, o originalios užuolaidos sulaukė itin daug pagyrų iš parodos lankytojų. Moteris savo artimiesiems mezga iki šiol, juolab kad nebereikia eiti į darbą… Šiek tiek lankė dizaino studiją, išmoko pasigaminti įvairių mažmožių sau.

Laimos dukra Vaida Aidukaitė - RUKIENĖ pratęsia giminės moterų tradiciją kurti ir savo rankdarbiais – daugiausia nėriniais ir siuvinėtais paveiksliukais – užimdama ketvirtąjį kampą, baigia ekspoziciją. Vaida prisipažįsta, kad itin šviesūs jos darbai iš paauglystės laikotarpio, kuomet jautėsi niekur nepritampančiu vaiku, o rankdarbiai tapo išsigelbėjimu, terapine priemone numalšinti sielos skausmui ir liūdesiui.
Šiandien Vaida prie kruopštumo reikalaujančių rankdarbių neprisėda, bet mielai mezga, pagal poreikį siuva.

Ji ir atsako į klausimą, kodėl penktoji šeimos moterų karta, Marijos Stadaliūtės - Kučinskienės proproanūkė Ievutė, neužsiima rankdarbiais:
- Dabartinis jaunimas turi daug ir įvairios veiklos, tiesiog nelieka laiko prisėsti.
Ievutė – dar moksleivė, jai įdomu atrasti save naujoje veikloje: lankė meno mokyklą, grojo su smuiku, bandė piešti. Visgi galbūt ir joje šeimos moterims būdinga meniška prigimtis anksčiau ar vėliau atsiskleis, ir jai bus patikėta saugoti giminės relikvijas?

Dalė Lazauskienė
Autorės nuotraukos