Iš karo dienoraščio. Septinta diena

Karo Ukrainoje dienoraščio tęsinys. Dnipre (Ukraina) gyvenanti verslo konsultantė Oksana trečiadienio dienoraščio ištraukas pavadino „Pokalbiai su savimi arba privatus gyvenimas karo metu“.

„Atsibusti - sunkiausias dalykas. Nes sapnuose vis dar tęsiasi ramus gyvenimas. Pabundi, prisimeni, kas esi ir kur esi. Ir pirmas dalykas, kuris nutinka: užplūsta baimė. Be konkrečios priežasties. Ji bando tave užvaldyti. Kūną krečia lengvas drebulys. „Gerai. Bebre, iškvėpk!" (Čia ir toliau kalbėsiu su savimi). Ne, man nenuvažiavo stogas. Jei įsiklausytume į save, dauguma sveikų žmonių turi vidinį balsą. Tačiau dažnai to nepastebime. „Įkvėpimas. Iškvėpimas. Mes gyvi - tai gerai. Mūsų namas sveikas - tai gerai. Mums šilta. Tad, palyginti su Kijevu ir Charkovu, viskas tiesiog nuostabu!"

O, palengvėjo! Į darbą eiti nereikia. Gali gulėti lovoje. Kada gi galėjau tai sau leisti taikiame gyvenime?

Po velnių, vėl sirenos kaukia. 5:30. Vyras jau atsikėlęs. Nuėjau žadinti sūnaus ir mamos. „Daugiau ramybės ir švelnumo balse. Nagi, smegenys, įsijunkite: gailestį metam šalin“. Koridoriuje sėdėjome tik 30 minučių. Aptarėme dienos planus. Mamai reikia į polikliniką. Jai 76-eri, neišleidžiame vienos. Sūnus eis su ja.

Vėl oro antskrydis ir vėl sėdime koridoriuje. Laukiame… Klausomės... Supratau, kad anksčiau retai kada sustodavau ir įsiklausydavau. Mano gyvenimas buvo toks užpildytas. Verslo planas būdavo sudarytas mėnesiui: susitikimai, susitarimai, mokymai, medžiagos ruošimas. Po velnių, vėl grįžtu prie prisiminimų. O ten, iki savigailos ir ašarų jau ne už kalnų!  Grįžtame į realybę.

„Smegenys, kaip jums paaiškinti? - Pačios puikiai žinote: streso situacijoje reikia mąstyti trumpomis laiko atkarpomis režimu „dabar“. Taigi, ką gaminsime pusryčiams? Kas svarbaus dar neperkelta į „debesį“? Ką reikia nunešti į teritorinį gynybos punktą?" - Reikalų iki kaklo! Štai ir įrašą pavyko parašyti ir sirena nutilo. Einu vykdyti. Veiksmą po veiksmo. Jokių prisiminimų.“

Pasak Oksanos, miestas dar labiau ištuštėjo. Net centrinė Dnipro aikštė dažniausiai be žmonių. Vitrinos nukrautos smėlio maišais.

Sparnuota frazė apie rusų laivą „Русский корабль, иди нахуй!" užrašyta visur: ant vitrinų, mašinų, socialinių tinklų profiliuose, net elektroninių automatų ekranuose.  

O. Semionova pasakoja, kad parduotuvėse atsirado šiek tiek maisto: kai kur  kiaušinių, kai kur bulvių atvežė. Bet žmonės perka mažiau. Moteris spėja, kad arba dar turi atsargų, arba santaupos bagiasi. Verslo konsultante dirbanti moteris sako, kad prieš prasidedant karui, žmonės santaupų turėjo vidutiniškai mėnesiui. Bet jau dabar padaugėjo žmonių, prašančių išmaldos, ypač senučių. 

„Tai įėjimas prie mano namo laiptinės. Močiutės iš mūsų laiptinės nusprendė padėti frontui kaip tik gali. Jas fotografuoti man buvo nepatogu. Tačiau jų darbą įvertinau: gėlynas paruoštas sėjai. Juk atėjo pavasaris... Tikėkimės, kad mums bus ir vasara..." - baigia pasakojimą Oksana.