Iš jau­nys­tės pa­si­vi­ju­si sva­jo­nė nu­bloš­kė už At­lan­to

Šiau­lie­tis fo­tog­ra­fas Egi­di­jus Ged­mi­nas, ku­rio ob­jek­ty­vo akis fik­suo­da­vo daž­ną mies­to ren­gi­nį ar pri­va­čią šven­tę, jau pust­re­čių me­tų kar­tu su žmo­na pe­da­go­ge Diana gy­ve­na ir dir­ba Ili­no­ju­je, Či­ka­gos vals­ti­jo­je. Emig­ran­to lai­mę iš­ban­dy­ti daž­niau­siai ryž­ta­si jau­nuo­liai. Ta­čiau bū­tent jau­nys­tės sva­jo­nė bran­džią šiau­lie­čių po­rą su­gun­dė ryž­tis kraus­ty­mui­si į ki­tą Že­mės pus­ru­tu­lį.
 

Svajonė pasivijo po 15 metų

Idėja, gal vertėtų išbandyti laimę galimybių šalyje Amerikoje, Egidijui ir Dianai Gedminams kilo beveik prieš du dešimtmečius, kai vaikai dar buvo maži, o patys buvo kupini entuziazmo rizikuoti. Jie kone kasmet dalyvaudavo vadinamosios „žaliosios kortos“ (imigracinės vizos į JAV) loterijoje. Tačiau, matyt, likimas geriausiai žino, kada įteikti dovanas.

Šeima „žaliąją kortą“ laimėjo tada, kai suaugę vaikai jau išsikraustė iš namų, o jie patys, perkopę penktą dešimtį, turėjo profesinę karjerą Šiauliuose (Egidijus dirbo fotografu, Diana – mokytoja) ir buvo sukūrę šeimos verslą – rūpinosi švenčių organizavimu. Atrodytų, stabilumą keisti į nežinią, kai ir būtinybės nebėra, nutrūktgalviška, tačiau pora nusprendė savo svajonės neišduoti.

„Kai išloši „žaliąją kortą“, tada ir emigruoji. Gal kai loši ir laimi iš pirmo karto – priimi vienaip. O kai bandai ir bandai ilgesnį laiką ir laimi – tada imi galvoti, ar nori, kad tos svajonės išsipildytų, ar nenori. Turi priimti sprendimą. Bet jei jau žengei žingsnį, tai turi jį daryti iki galo. Kelio atgal kartais ir nebūna. Galimybė yra ir jei jos nepanaudosi, galbūt paskui gailėsiesi. O jei padaręs gailėsiesi, tai visada yra galimybė grįžti“, – racionalų sprendimą išdėsto Egidijus.

„Vėliau“ kartais reiškia „laiku“

Pavėlavusi sėkmė loterijoje atėjo tada, kai, anot Egidijaus, vaikai užauginti, jau kuria savo šeimas. Be to, jiems viskas tapo daug lengviau, nes Amerikoje jau gyveno anksčiau emigravusių draugų, kurie padėjo įsikurti, suteikė daug informacijos ir pagalbos.

Prisidėjo dar ir tai, kad dabar daug paprasčiau organizuotis kelionę: susitvarkyti dokumentus, įsigyti bilietus, galima grįžti kada panorėjus. Nebėra taip, kaip prieš du dešimtmečius emigravusiesiems tekęs tėvų ir namų ilgesys be galimybės pasimatyti.

Taip sutapo, kad būtent dabar laimėta „žalioji korta“ tapo tam tikru galimybių bilietu prieš pat prasidedant pandemijai. Egidijus sako, kad per karantiną Lietuvoje, sustabdžius daugelį veiklų, jis būtų praradęs pajamų šaltinį, nes nebebūtų galėjęs fotografuoti. Valstybės parama juokinga. Būtų tekę ieškotis kitokio darbo, kuriam trūktų ir patirties, ir galbūt mažiau galimybių dėl amžiaus.

Aišku, ir Amerikoje buvo neišvengiamos darbo paieškos, tačiau, pasak Egidijaus, darbo paieška ten ne itin sunkus reikalas, jei neieškai ypatingų pareigų: „Aš esu toks žmogus, kuriam darbas yra tiesiog darbas ir visi žmonės man yra lygūs: ar tu turtingas, ar vargšas, ar vieną darbą dirbi, ar kitą – tu esi gerbiamas, nesvarbu, ką tu dirbi. Ten, kur įsidarbinau, žmonės puikūs. Nesijaučiu svetimas darbe. Nėra jokio amžiaus cenzo ar pažiūrų cenzo nei iš kolegų, nei iš vadovo. Nei spalvos, nei rasės, nei tautybės nesijaučia – svarbu, kad su darbu susitvarkytum.“

Įsidarbinęs pervežimo paslaugų tarnyboje, įsikūręs ir įsitvirtinęs, po pusmečio iš Lietuvos pasitiko ir žmoną Dianą. Ji Amerikoje irgi greitai susirado darbą, be to, turi kur realizuoti ir pedagogo kvalifikaciją: moko lietuvių vaikus.

Fotografija liko

Egidijaus nuotraukos socialiniuose tinkluose – ir meninių fotosesijų, ir panoraminių vaizdų, ir renginių – išduoda, kad fotografija iš jo gyvenimo niekur nedingo, gal tik atsitraukė į antrą planą. Vyras neslepia įdėjęs nemažai pastangų tam, kad galėtų ir Amerikoje užsiimti fotografavimo veikla.

„Manau, kad pagrindinis dalykas, kuris trukdė, – tai kalbos barjeras. Aš moku anglų kalbą tiek, kad susikalbėčiau. Tad fotoaparato visiškai nenumečiau, bet tai nebėra ta veikla, iš kurios pragyvename. Fotografija dabar man labiau likusi kaip hobis, kaip papildomos pajamos“, – sako fotografas.

E. Gedminui, kitaip nei pašaliečiui imigrantui, atsiveria įvairių tautų šeimų durys ir svarbiausias jų gyvenimo akimirkas atidžiai fiksuoja objektyvo akis.

„Nuo pačių prabangiausių, kokias tradiciškai kelia indai su mažiausiai 300 svečių, iki tokių, kuriose žmonės tiesiog susirenka porai valandų pavalgyti bare ir išsiskirsto. Esu fotografavęs indų, rusų, korėjiečių, meksikiečių vestuves, štai neseniai – lietuvio jubiliejų“, – herojų tautybes ir darbo aplinkybes užjūryje pamažu kolekcionuoja Egidijus.

Daugiausia šiauliečiui tenka dirbti asmeninėse fotosesijoje: vieno asmens, porų, šeimos, giminės švenčių. Tendencijos panašios visame pasaulyje, tačiau kai kurios amerikietiškos tradicijos negali nestebinti ir akivaizdu, kad fotografija tokiais atvejais tikrai nėra menas, o labiau vartojimas.

„Pavyzdžiui, amerikiečiai metai iš metų fotografuojasi su pižamomis prie kalėdinės eglutės. Ta tradicija yra įaugusi jiems dešimtmečiais. Prekybos centruose prie eglutės, jei vyksta fotografavimas su Kalėdų Seneliu, tai stovi norinčiųjų eilės po 50–100 žmonių tam, kad nusifotografuotų vieną kadrą“, – pasakoja apie neseniai vykusių švenčių būtiną nuotraukų atributą Egidijus.

Priimti viską

Egidijus su šeima sako prie amerikietiško gyvenimo ritmo greitai prisitaikę, nes priėmė viską tiesiog kaip esamą situaciją. Nors kai kuriuos dalykus lietuviams tikrai sunku suprasti.

„Ankstyvą pavasarį, kai tik po žiemos atšyla oras, gyventojai ima iškart su šortais, šlepetėmis vaikščioti, sakykime, tokie pusplikiai. Čia normalu, kad žmogus išeina į lauką su šortais, tarkime, sniego kasti ar į parduotuvę. Vasaros lauko pramogos vyksta tiesiog atsidarius garažo duris ir išsinešus kėdutes prisėsti. Kaip vairuotoją mane nustebino, kad čia nėra normalios techninės mašinų patikros: tikrinamas tik išmetamo anglies dioksido kiekis ir ar dega lempos“, – dalijasi šiaulietis.

Kita vertus, intensyvus darbas, turiningas laisvalaikis, papildoma fotografijos veikla užima beveik visą laiką. O gyvenamoji vieta tokia, kurioje daug pažįstamų, veikia nemažos ir aktyvios lietuvių bendruomenės.

„Yra lietuvių centras, yra lietuviškų bažnyčių, kuriose savaitgaliais susirenka šimtai žmonių. Gal dabar mažiau, bet anksčiau būdavo taip, kad net vietų nėra. Ir šventės bendruomenės vyksta, net nesijauti, kad gyveni kažkur toli“, – pasakoja Egidijus, nors patys su žmona Diana ne itin dažnai spėja ten apsilankyti.

Laisvalaikiu pora mėgsta pakeliauti po aplinkines valstijos vietoves, pasimėgauti kraštovaizdžiu, miesto panoramomis.

„Pati Čikaga žiba, o Ilinojus, kur mes gyvename, tai tik priemiesčiai, gyvenvietės, kaimeliai, miesteliai. Važiuoji pusantros valandos – vien tik gyvenvietės ir greitkelis. Kai važinėdavau darbas–namai maršrutu, draugams kartais sakydavau: „Čia išvis nėra ką pamatyti toje Amerikoje“, – juokiasi Egidijus.

Paklaustas, ar neplanuoja kartu su Diana grįžti į Lietuvą, Egidijus sako, kad pavasarį vėl ketina aplankyti Šiaulius. Bet jau ne kartą kaprizingos sėkmės pamokytas, daugiau kategoriškai nebeplanuoja – priima viską, kas bus.

„Aš nežinau, kas bus rytoj. Planuoji, o Dievas juokiasi. Ne nuo mūsų priklauso. Viskas yra užkoduota, o tu darai ir viskas. Jei kas nepavyko – nereikia nusivilti. Jei sekasi – irgi neaišku, kiek ilgai“, – mįsligai pokalbį baigia šiaulietis.