Iš gyvūnų globos namų paimti augintinį nusprendęs uteniškis buvo priblokštas pasiūlymo

Netekęs savo keturkojo ir pasijutęs vienišas Romanas Bralkovskis nusprendė įsigyti kitą, t. y. suteikti galimybę namus praradusiam, išmestam ar šeimininkui nebereikalingam šuneliui iš gyvūnų globos namų. Darbštus ir nagingas vyras susitvarkė senąjį voljerą, patobulino būdą, pasiruošė priimti svečią, kuris, kaip jis tikėjosi, taps pačiu geriausiu draugu. Tačiau Šeimyniškių (Vyžuonų sen.) kaimo gyventojas liko šokiruotas, jog Utenos rajono savivaldybei priklausančių gyvūnų globos namų, kurių rūpestis – surasti beglobiams namus, darbuotojai ne tik nedavė šuns, bet ir kategoriškai pareiškė, kad keturkojis su šeimininku turi dalintis ne tik namais, bet ir lova.

Netinkamas prižiūrėti šunį

„To dar neteko patirti, – piktinosi savo sodybos kieme besidarbuojantis R. Bralkovskis. Ir pridūrė, kad vyras nemėgsta meluoti, be to, baiminosi, kad jeigu kas nors atvažiuos patikrinti ir ras šunį voljere, užsitrauks virtinę nemalonumų.

Nors vyriškis yra miesto gyventojas, jis bene daugiausia laiko praleidžia ir dažnai gyvena Šeimyniškių kaime, savo motinos name. Anksčiau jis buvo įpratęs laiką leisti su keturkoju Toru, kuris gyveno erdviame voljere ir itin dažnai būdavo išleidžiamas lakstyti po erdvų kiemą. Tačiau pernai senatvės sulaukęs keturkojis nugaišo, po mėnesio R. Bralkovskis nusprendė nuvykti į Utenos rajono gyvūnų globos namus ir ten išsirinkti sau kitą draugą. „Pajutau, kad man kažko trūksta. Nusprendžiau imti šunį iš prieglaudos. Ten nuvykęs iškart sulaukiau klausimo, kur aš šunį žadu laikyti. Pasakiau, kad turiu paruošęs voljerą, bet nežadėjau ten jo laikyti nuolat. Šuo būtų galėjęs karaliauti ir lauke, juk vietos čia daug. Taip pat norėjosi, kad sodyboje būtų šuo, nes saugiau. Nepatenkinta darbuotoja paklausė, kur miegos šuo naktimis. Aš irgi jos paklausiau: „Jei aš einu į lovą miegot, šuo taip pat turi miegot su manimi?“. Darbuotoja pašaipiai atsakė: „O kodėl gi ne?“. Sulaukęs tokio atsakymo likau šokiruotas“, – pasakojo vyras, kuris gyvūnų globos namuose buvo pernai. Lankėsi ir šiemet. Tačiau abiem kartais vyro pastangos buvo bevaisės: ir pirmąkart, ir antrąkart jis namo grįžo be augintinio.

„Šį kovo mėnesį vėl nusprendžiau išbandyti laimę. Išgirdau tą pačią giesmę, jog šuo turi gyvent ten, kur gyvena šeimininkas. Ir vėl nedavė“, – pasipiktinimo neslėpė vyriškis, kuris ir šunį buvo nusižiūrėjęs. Jam svarbiausia, kad keturkojis būtų draugiškas ir neagresyvus.

„Po pokalbio su darbuotoja supratau, kad aš esu netinkamas ir negaliu prižiūrėti šuns. Pirmąkart išgirdau tokius žodžius. Tai buvo itin nemalonu“, – prisiminė pašnekovas, tąkart darbuotojoms palinkėjo geros dienos ir išeidamas pridūrė, jog nekeičiant tvarkos, o galbūt ir darbuotojų požiūrio, gyvūnai tuoj nebetilps globos namuose. O juk juos, anot vyriškio, reikia išlaikyti, skirti finansavimą.

Vyks keturkojo į Druskininkus

„Jei man gyvūnas nebūtų prie dūšios, aš jo nelaikyčiau“, – toliau „Utenos dienai“ kalbėjo R. Bralkovskis ir pridūrė, kad jis per savo gyvenimą laikė ne vieną augintinį.

Jis parodė voljerą, kuris buvo pritaikytas anksčiau laikytam keturkojui. Būdą apšiltino pats. Sukalė medines grindis. Vasarą prikabina užuolaidėlę, kad saulė nekaitintų voljero. O jeigu būna per karšta, augintiniui leidžia įsikurti pirtyje ant betoninių grindų, kur vėsiau. „Juk norisi, kad mano draugui būtų komfortiškiau gyventi“, – rodydamas voljerą sakė vyriškis, kuris naujo keturkojo priėmimui itin kruopščiai ruošėsi, išvalė voljerą, kad neliktų senojo augintinio kvapo.

Vyras įsitikinęs, kad šuo turi būti tikras šeimininko draugas. Jis prisiminė, kaip Toras sykį jam išgelbėjo gyvybę. Susižalojęs koją vyriškis nualpo, o šuo nutempė kruviną kojinę į lauką, atsigulė prie jos, ir laukė, kol kas nors atvažiuos ir išgelbės jo šeimininką.

Jis nežada nuleisti rankų: jei jam nepasisekė gauti keturkojį Utenoje, jis vyks į Druskininkus, kur

giminaičiai turi vilkšunę. Ši netrukus atsives šuniukų – vieną iš jų pažadėjo ir R. Bralkovskiui. Tačiau reikės šiek tiek palaukti, kol jauniklis sustiprės. Pašnekovas įsitikinęs, kad maždaug birželio mėnesį jis galės džiaugtis mažu augintiniu.

„Neatiduosime šuns laikyti į blogesnes sąlygas“

Neužtenka vien noro turėti augintinį. Tuo gali įsitikinti ne vienas Utenos gyvūnų globos namuose, kur gyvena šimtai kačiukų ir šuniukų, apsilankęs žmogus, iškart turintis paaiškinti, kur jų augintinis gyvens ir kaip bus prižiūrimas. Taip pat kiekvienas, norintis turėti naminį gyvūną, turi užpildyti anketą, atsakyti į keliolika klausimų, susijusių su šeimos nariais, augintinio užimtumu, kas prižiūrėtų gyvūną, jei šeimininkas susirgtų, kokiu maistu bus šeriamas augintinis ir t. t.

Tačiau anketą ne visuomet tenka pildyti ir įveikti popierinį šuns ar katino „įvaikinimo“ procesą. Šiuo atveju į Utenos rajono gyvūnų globos namus nuvykusiam R. Bralkovskiui vos užteko užsiminti apie voljerą, darbuotojos kategoriškai pareiškė, kad šuo negalės keliauti į šeimininko namus.

„Mes neduodame nei vieno šuniuko, kurį rengiamasi laikyti voljere. Neatiduosime šuns laikyti į blogesnes sąlygas“, – paaiškino Utenos rajono gyvūnų globos namų vadovė Jolanta Guobaitė, prisipažinusi, kad kiekviena diena yra savotiška kova. – Mes nuolat gyvename kovoje. Kasdien kovojame su tais žmonėmis, kuriems neduodame augintinio uždaryti į voljerą, arba kovojame su tais, kurie nori augintinį atiduoti atgal į globos namus“.

J. Guobaitė tikino, jog yra žmogiškos taisyklė, kurių turi laikytis kiekvienas žmogus. „Jei mes tą šunį uždarome voljere, tai koks jis mūsų draugas. Kaip turi jaustis gyvūnas, jei mes jį ten paliekame. Žmogus sėdi namuose, o šuo – voljere arba pririštas prie būdos. Netikime ir šeimininkų pažadais gyvūną vedžioti kasdien“, – savo mintimis dalijosi vadovė ir pridūrė, kad voljeruose laikomi šunys neturi vietos išsilakstyti, todėl jie dažniausiai suka ratus, nes tokie keturkojai turi psichologinių problemų.

Ji teigė, kad gyvūnų globos namų darbuotojai neturi laiko patikrinti kiekvieno gyvūno, kurį pasiima šeimininkai. „Per mūsų rankas kasmet praeina 400-500 šunų, kačių – iki 1,5 tūkst. Paskaičiuokime, kokie skaičiai susidaro per visus metus“, – teigė pašnekovė. Paklausta, kiek maždaug per mėnesį gyventojai laikyti į savo namus pasiima gyvūnų, ji atsakė, kad tai nėra dideli skaičiai. „Dėl to, kad tokios sąlygos, – paaiškino J. Guobaitė. – Žmonių, kuriems reikia šuns, yra mažai. Daugeliui reikia tik sargo. O kodėl jie turėtų laikyti voljere? Žmonės turi namus, tačiau augintiniui, kaip paaiškėja, ten vietos nėra“, – piktinosi ji ir kaip pavyzdį pateikė Skandinavijos šalis, kur nėra nei vieno voljero. „Mums, lietuviams, tarsi į smegenis įrėžta: jei yra namai, kiemas, tai būtinai kieme turėtų būti voljeras o jame – šuo“, – įsitikinusi vadovė.

Pokalbiui baigiantis ji dar kartą pabrėžė: nei vienas norintis pasiimti keturkojį jo negaus, jei bus rišamas prie grandinės ar bus laikomas voljere.

Šuo nėra „garsinė signalizacija“

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – VMVT) specialistai, komentuodami šią situaciją, pabrėžė, kad šalies gyvūnų globos namai taiko aukštus gyvūnų laikymo standartus, siekdami užtikrinti geriausias sąlygas savo gyvūnams.

Anot jų, globos namuose nėra tiesioginių taisyklių ar standartų, kurie ribotų asmenų galimybes pasiimti šunis iš globos. Tačiau, norint pasiimti gyvūną, svarbu, kad ateinantysis šeimininkas suvoktų ir taip pat įsipareigotų laikytis aukštų gyvūnų priežiūros standartų, kad būtų užtikrinta gyvūnų gerovė ir saugumas.

Specialistų teigimu, nors skirtingų žmonių nuomonės gali skirtis, tikslas visuomet – rasti atsakingus ir rūpestingus šeimininkus, kurie sugebės užtikrinti geriausias sąlygas globotiniams. Rišimas grandine ar uždaras voljeras nėra tinkamiausia vieta šuniui. Šuo nėra „garsinė signalizacija“ ar apsauga sauganti šeimininko turtą. Visuomenė turi suprasti, kad tam yra kitos priemonės, kuriomis ir reikėtų pasinaudoti. Šuo yra juslinė būtybė, kuris jaučia nerimą, baimę, prisirišimą, tad prie būdos ar voljere laikyti šunį, nėra pats geriausias sprendimas.

Gyvūnų teisių gyvėjai laikosi vieningos nuomonės: šimtmečius gyva tradicija rišti šunis prie grandinės yra atgyvenusi ir šiandien, XXI amžiuje, to nebeturėtų būti. Todėl kitaip mąstantiems žmonėms, manantiems, kad keturkojis gyvūnas namuose gali atlikti tik sargo funkciją, jie dažniausiai pasiūlo nuvykti į artimiausią prekybos centrą ir įsigyti vaizdo kamerą. „Juk prie būdos pririštas šuo negali nei apsaugoti kitus, nei pats save. Taigi gyvūnas negali atlikti vaizdo kameros ar signalizacijos funkcijos“, – teigė VMVT gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vyriausioji specialiste Gintarė Mockevičienė, pridūrusi, kad VMVT inspektoriai, kasdien susiduriantys su skaudžiais atvejais, susijusiais su šunų laikymo sąlygomis, problemą dėl netinkamo rūpinimosi gyvūnais įvardija elementarių žinių apie laikomo naminio gyvūno poreikius trūkumą ir perimtą blogą elgesį iš aplinkos. Ji įsitikinusi, kad ne visuomet sudėtingas situacijas įmanoma išspręsti tolerantiškais būdais paaiškint šeimininkui, ką jis blogai daro ir kodėl taip ar kitaip netinkamai elgiasi su keturkoju. Gyvūnų teisių gynėjai tikino, kad žmonėms, gyvenantiems tolėliau nuo miesto ir ypač vyresnio amžiaus yra daug sunkiau priimti bet kokią informaciją, tačiau iš jaunų žmonių galima sulaukti pritarimo ar supratimo.

Asociacijos „Keturkojo viltis“ vadove Roberta Bernatavičiūtė tikino, kad Lietuvoje norint šuniukus visiškai atrišti nuo grandinės, reikės laiko – o tam gali prireikti maždaug 20 metų.

Specialistų teigimu, prie grandinės pririšti gyvūnai yra pažeidžiami psichologiškai, turi ribotą vaikščiojimo trajektoriją, kūno vieta, kur rišama grandinė, pažeidžiama, o retais atvejais virvė ar grandinė įauga į kaklą.

Visuomenėje vis dar sklando kalbos, kad voljerai yra daug tinkamesnis būdas laikyti savo augintinį (gyvūnų globos namuose jie taip pat laikomi voljeruose). Gyvūnų teisių gyvėjai nesutinka su tuo. Tam tikrais atvejais šuns laikymas voljere jam gali padaryti dar didesnę žalą. Tarkime, jei šuo būtų uždarytas voljere ir niekuomet nebūtų išvestas pasivaikščioti.

„Voljeras turėtų būti pakankamai erdvus, nuolat tvarkomas, o su ten laikomu šunimi nuolat bendraujama, išvedamas pasivaikščioti ar leidžiama dažnai palakstyti“, – savo nuomone dalijosi G. Mockevičienė, kuriai pritarė R. Bernatavičiūtė. Jos abi vieningai teigė, kad keturkojo šuns vieta yra žmogaus namuose, šalia šeimininko. Ir visai nesvarbu, ar tai butas, ar tai namas. Svarbiausia, anot pašnekovių, nuolat stebėti savo šuns emocijas ar negalavimus, kad būtų laiku į tai sureaguota ar suteikta reikiama pagalba.