Iš gim­na­zi­jos suo­lo – į re­konst­ruk­ci­jų ap­ka­sus (nuotraukų galerija)

Lie­tu­vo­je yra vie­ne­tai žmo­nių, ku­rių aist­ra – ka­ri­nė-is­to­ri­nė re­konst­ruk­ci­ja. Šis ho­bis vie­ni­ja tuos, ku­riems įdo­mi ka­rų is­to­ri­ja, ku­rie no­ri su­ži­no­ti ir pa­jus­ti, kaip gy­ve­no ka­riai, ko­kias uni­for­mas dė­vė­jo, ko­kia bu­vo gink­luo­tė, bui­tis. Šiau­lių Ju­liaus Ja­no­nio gim­na­zi­jos abi­tu­rien­tas Da­nas Bui­vy­das vie­nas tų, ku­rio gal­va „pra­muš­ta“ Pir­muo­ju ir Ant­ruo­ju pa­sau­li­niais ka­rais. Vai­ki­nas Šiau­liuo­se net įkū­rė mu­zie­jų, ku­rio pa­grin­di­niai eks­po­na­tai – Vo­kie­ti­jos XX am­žiaus ka­rių eki­puo­tė ir bui­tis.
 

Kuo daugiau žinių, tuo daugiau klausimų

Danas sako, kad jokios ideologijos, jog domisi Vokietijos karių tarnyba, karo eiga ir buitimi bei turi kario uniformą, nėra. Jo hobis – vien tik istorija. Juo labiau kad jaunuolis ketina tapti archeologu, studijuoti šį mokslą Vilniaus universitete jau kitų metų rudenį. Beje, tam, kad padėkotų jį ugdžiusiems gimnazijos mokytojams, vaikinas žada surengti ekskursiją po savo muziejų. O gimnazijos muziejui padovanoti rusišką 1852 m. monetą – vos metais jaunesnę nei šiemet švenčiamas 170-asis mokyklos jubiliejus.

Koks yra tas muziejus, kurį Danas įkūrė Verdulių gatvėje, gamybinėse patalpose, esančiose netoli jo namų? Kas yra tos rekonstrukcijos, kuriose įvairių šalių žmonės leidžia laisvalaikį, apsivilkę atitinkamo laikmečio karių uniformomis?

Dano tėtis Dainius, buvęs policininkas, o dabar paramedikas, nuolat vykdavo į archeologų ekspedicijas, kuriose ekshumuojami žuvusių karių palaikai, masinės kapavietės, kasinėjamos buvusios vokiečių ir rusų karo belaisvių stovyklos. Prieš penkerius metus tėtis į ekspedicijas pradėjo pasiimti ir sūnų, daug jam pasakojo, bet Danas atvirauja, kad po tėčio pasakojimų jam kildavo tik dar daugiau klausimų. Beieškodamas atsakymų, jis labai rimtai susidomėjo istorija, archeologija.

„Vogdavau iš tėčio knygas apie karą, karių atsiminimus ir pasislėpęs skaitydavau“, – šypteli jis.

Pernai, pavyzdžiui, vaikinas dalyvavo ekspedicijoje Šilutės rajone. 1941 m. Macikuose buvo įkurta nacistinės Vokietijos karo belaisvių stovykla, kuri veikė iki 1944 m. Stovykloje kalėjo Lenkijos, SSRS, JAV, Jungtinės Karalystės, Kanados, Prancūzijos, Belgijos, Australijos, Naujosios Zelandijos ir kitų sąjungininkų kariai. Stovykloje galėjo kalėti ne mažiau kaip 10 000 žmonių.

Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, buvusioje Vokietijos karo belaisvių stovyklos teritorijoje sovietai įkūrė vokiečių ir jų sąjungininkų karo belaisvių lagerį Nr. 184, veikusį 1945–1948 m.
Vėliau čia įkurtas GULAG’o lageris, iki 1955 m. kalinti ir civiliai gyventojai, politiniai kaliniai, kunigai, taip pat moterys ir vaikai.

„Iškasėme 1 200 rusų, lenkų karo belaisvių palaikų, radome ir identifikavome dviejų amerikiečių lakūnų palaikus, perdavėme juos Amerikos ambasadai. Kasinėjome ir Zokniuose, iškasėme 700 vokiečių belaisvių palaikų“, – sako jaunuolis, berdamas žinių, kuriose Šiaulių vietose buvo karo belaisvių stovyklos.

Danas sako, kad tie entuziastai, kurie talkina iškasant žuvusių karių palaikus, negauna jokio finansinio atlygio, tik savanoriauja. Jiems atlygis – pojūtis, kad daro labai gerą darbą.

Karių palaikai būna perduodami kasinėjimus organizuojančiai VšĮ Kultūros vertybių globos tarnybai (įstaiga, besirūpinanti įvairaus laikotarpio karių paieška ir perlaidojimu Lietuvoje, – aut. past.), kuri juos deramai palaidoja, pašventindami kapo duobę ir kt.

Siekia atkurti ir gyvai parodyti istoriją

Prieš dvejus metus Danas Šiauliuose įkūrė karo istorijos ir rekonstrukcijos klubą „Vytis“ – karo istorijos entuziastų klubą, kurio veikla yra rekonstrukcijos, renginiai ir paskaitų vedimas. O lygiai prieš metus duris atvėrė ir muziejus, kurio eksponatai – Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų ir tarpukario daiktai.

Lietuvoje jau senokai egzistuoja klubų, rekonstruojančių ne tik Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų, bet ir viduramžių ar Napoleono karų laikų karius. XX amžiaus karių rekonstrukcija Lietuvoje yra gana naujas dalykas. Įvairūs karai ir Lietuvoje vykusios kovos už nepriklausomybę visada kėlė istorijos mėgėjų susidomėjimą. Tačiau įvairių emocijų bei diskusijų dažnai sukelia rekonstrukcija mūsų okupantų – Antrojo pasaulinio karo Vokietijos Vermachto ar Sovietų Sąjungos kariuomenės.

Vis tik rekonstruktoriai sako atsiribojantys nuo bet kokių politinių vertinimų. Jie tiesiog siekia atkurti ir gyvai parodyti istoriją – tai, kas buvo ir kaip buvo. Rekonstrukcija – tik noras šviesti visuomenę ir suteikti kuo daugiau žinių apie prosenelių, senelių ir tėvų išgyventus įvykius.

Pavyzdžiui, karo istorijos ir rekonstrukcijos klubas „Vytis“ pernai vasaros pabaigoje kartu su „Memel-Nord“ ir rekonstrukcijos klubu „Erika“ dalyvavo surengtoje 1944-ųjų fronto buities rekonstrukcijoje. Frontas tais metais artinosi prie Radviliškio ir sparčiai artėjo link Šiaulių. Vokiečiams žūtbūt reikėjo apginti Šiaulius, tad miestui ginti buvo mestos elitinės Grossdeutschland divizijos pajėgos.

Rekonstrukcijoje klubų nariai valgė guliašą, pagamintą pagal tų metų vokišką receptą, tobulino rikiuotės įgūdžius, budrumą ir greitį aliarmo metu, pagilino žinias apie tuo metu naudotus ginklus ir kt.

Rekonstrukcijos, kuriose dalyvavo Danas, organizuojamos ir Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje ir kitur. Jų dalyviai – įvairaus amžiaus žmonės, rekonstrukcijoms apsivelkantys karių uniformas, pasiimantys buities daiktus, ekipuotę, lygiai tokią pat ar labai panašią į Antrojo pasaulinio karo vokiečių karių.

„Stengiamės viską daryti autentiškai“

Dalyvaudamas archeologiniuose kasinėjimuose ir rekonstrukcijose, Danas pradėjo kaupti įvairius istorinius daiktus, todėl lygiai prieš metus įkūrė muziejų. Dalį eksponatų jis pirko aukcionuose, dalį jam padovanojo draugai, artimieji.

Daugiau nei valandą skyręs visų eksponatų apžvalgai ir apie juos papasakojęs, vaikinas apsistoja ties vokiečių kario uniforma ir ekipuote. Apsivilkęs šiuos rūbus ir pasiėmęs būtinus kariui daiktus, vaikinas ir dalyvauja rekonstrukcijose.

Vienas eksponatų – 1944 m. išleista knyga „Pirmoji pagalba“. „Ją man padovanojo tėtis. Knygoje taip detaliai viskas aprašyta, kokybiški piešiniai. Knyga išleista Kaune ir skirta karo gydytojams, kai buvome vokiečių okupuoti“, – paaiškina.

Vykdamas į susitikimus, Danas pasiima ir vokiečių kario algos knygelę (vok. Soldbuch). Juokiasi, prisiminęs, kokiomis akimis į jį žiūrėjo fotografas, kai jis atėjo fotografuotis dokumentui, apsivilkęs „fašisto“ uniforma. Jaunuolis sako, kad internete galima nusipirkti visko, ko reikia rekonstrukcijoms. Svarbu žinoti, ką pirkti.

Kiti į rekonstrukcijas keliaujantys daiktai – dėžutės su šokakola (šokoladas, kofeinas ir kola), sausainių pakuotės, milteliai nuo utėlių, maldaknygė, medalikėlis, mažas rožančius, originali vokiečių leitenanto piniginė, peilis ir šakutė, šukos, 1937 m. gamintas fotoaparatas „Zeiss Ikon“, kuris dar veikia, skustuvas, „pamazonas“ ir kt.
„Kartais barzdą paauginu prieš rekonstrukcijas, kad ten galėčiau skutimosi priemones panaudoti“, – juokiasi jaunuolis, sakydamas, kad būna labai smagu, kai kolegos į rekonstrukcijas atsiveža, pavyzdžiui, to laikmečio kavos malimo mašinėlę, patefoną, radiją ar kt.

Danas apie daiktus, kokius per karą turėjo vokiečių karys, sužinojęs per kasinėjimus. Iškasa kario palaikus – visi daiktai būna kartu. „Tai geriausias istorinis šaltinis“, – sako jaunuolis, paaiškindamas, kad per kasinėjimus rasti daiktai visada būna atiduodami muziejams. Jei muziejus nepaima, daiktai būna perlaidojami kartu su palaikais.

„Labai laukiu šio projekto“

Daugiausia lėšų kainavęs dalykas, kurį Danas pirko internete, – kario uniforma, avalynė. „Tai paprasto pėstininko uniforma, tik „petlicos“ neteisingos, jos – ryšininko. Reiktų antpečius prisisiūti divizijos, kuri Šiaulius karo pradžioje užiminėjo“, – antpečius parodo jaunuolis ir toliau pasakoja apie drabužius. Kepurė – 1943 m. modelio, o uniforma – 1940-ųjų. Būtinas kario daiktas – vokiškas prožektorius, kuris keičia spalvas, gali juo perduoti informaciją, jei žinai Morzės abėcėlę.

Batai – rankų darbo, odiniai, sunkūs, nes jų paduose metalinės kniedės. „Tankistai kniedžių neturėdavo“, – paaiškina jis.

Danas parodo ir šovinines – karys ant diržo jose turėdavo 60 šovinių, dar penkis – šautuve ir vieną vamzdyje. Įvairūs daiktai būdavo pakabinti ant odinio Y formos rėmo – petnešų.

„Internete daug parduotuvių. Už šią uniformą, kuri bene yra pigiausia, mokėjau 180 Eur. Tai nėra labai puiki kopija. Brangiausios uniformos kainuoja apie 500 Eur. Apie batus net nešneku – 300–500 Eur. Aš už savo 180 Eur mokėjau, dar 10 Eur kainavo kojinės. Vokiečiai autų neturėjo, jie mūvėjo vilnones kojines“, – sako jaunuolis, pridurdamas, kad uniforma rekonstrukcijose atrodo gražiau, kai yra nudėvėta. Jis savo uniformą net buvo užkasęs namo kieme, patrypęs, kad ji apsidėvėtų.

„Karys turėjo turėti ir gertuvę, katiliuką, bakelį, kurį turiu autentišką, brezentinį apsiaustą, palapinsiaustę. Jos įdomios tuo, kad yra su sagomis, kuoliukais. Visiems kariams palapinsiaustes sunešus, buvo galima didžiulę palapinę padaryti. Vokiečiai net apie 3 metrų aukščio palapines pastatydavo štabui. Karys turėdavo ir duonmaišį, kuris skirtas maistui, asmeniniams daiktams, higienos priemonėms laikyti“, – sako gimnazistas.

Dano muziejuje yra ne tik vokiečių, bet ir sovietų karių daiktų: dujokaukė, dar veikiantis karinio laivo radijas, gertuvės, juostinis fotoaparatas, kuriuo Danas vis dar fotografuoja.

O pirmas gimnazisto kolekcijos eksponatas – rusų karininko planšetė. „Mano tėtis joje laikė žemėlapius, žaisdamas karą, aš ją tąsiausi, o dabar ji – muziejaus eksponatas“, – sako jaunuolis.

Tiesa, Danas žada klubą „Vytis“ panaikinti. Klaipėdoje entuziastai kuria VšĮ „Prieštiltis“, kurios nariai atkuria Antrojo pasaulinio karo vokiečių priešlėktuvinę bateriją. „Ten bus ne tik paprastas muziejus, bus gyvoji istorija. Labai laukiu šio projekto“, – sako jaunuolis.