Iš Gargždų kilusi mokslininkė vaikų onkologiją tyrinės Memfyje

Gargždų „Vaivorykštės“ gimnaziją baigusi Gintvilė Valinčiūtė šiuo metu yra Vokietijos vėžio tyrimų centre dirbanti gamtos mokslų daktarė. Ji gilinasi į vėžio biologiją ir ieško būdų išgydyti vaikų smegenų vėžį. Tačiau jau kitąmet Gintvilės laukia dar vienas karjeros šuolis – ji išvyksta į JAV, Memfį, kur Šv. Judo vaikų tiriamojoje ligoninėje tęs savo darbus. Būtent ši ligoninė yra viena iš geriausių pasaulio mokslo institucijų, besispecializuojančių įvairiose vaikų ligose, ypač onkologijos tyrimuose.

Nors retai, bet Gintvilė grįžta į Gargždus. Šį spalį ji taip pat aplankė artimuosius. Šia proga sutiko papasakoti ir „Bangos“ skaitytojams apie pasirinktą mokslininkės kelią.

Ieško naujų gydymo būdų

– Gintvile, papasakokite, kokia dabartinė Jūsų, kaip mokslininkės, veikla?

– Vokietijos vėžio tyrimų centre dirbu pediatrinės onkologijos laboratorijoje. Tiriame tam tikrus vaikų vėžius, dažniausiai nervų sistemos. Mano grupė dirba keliose skirtingose srityse, tai – žemo laipsnio smegenų vėžiai, itin agresyvūs smegenų vėžiai, vėžiai, atsirandantys dėl genetinių pažaidų DNR taisančiuose baltymuose, personalizuota onkologija ir farmakologija. Mano darbo sritis – itin agresyvus smegenų vėžys, meduloblastoma. Kaip ir visi pediatriniai vėžiai, meduloblastoma yra reta liga. Vėžys yra gydomas gana tradiciškai: operacija, radioterapija ir chemoterapija. Tačiau visos šios priemonės, nors ir labai veiksmingos, turi šalutinių poveikių, kurie ypač stipriai pasireiškia vaikams dėl to, kad jų smegenys vis dar vystosi. Tai – viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl svarbu atlikti naujų taikininių terapijų tyrimus.

Didelę dalį kasdienio darbo sudaro eksperimentų planavimas, atlikimas ir analizė. „Dirbame su vėžio ląstelėmis, todėl reikia kas kelias dienas „pamaitinti“ kultūrą ar ją persėti. Kai ląstelės paveikiamos vaistais, stebime, kaip keičiasi ląstelių metabolinis aktyvumas, gyvybingumas, kiek ląstelių miršta, kokie genai ar baltymai aktyvuojami. Paskui analizuojame rezultatus ir žiūrime, ar jie atitinka iškeltas hipotezes. Dažnai reikia rengti pranešimus, juos skaityti, rašyti paraiškas dalyvauti konferencijose, dalyvauti mokymuose, susirinkimuose, rašyti straipsnius.

Persikels į Memfį

– Papasakokite apie artimiausius planus, kas paskatino pasirinkti Memfį, darbą JAV?

– Vokietijos laboratorijoje šiuo metu baigiu dar iš doktorantūros užsilikusius eksperimentus ir darbus, o nuo kitų metų vasario išties pradėsiu dirbti kaip „postdoctoral fellow“ (mokslininko po doktorantūros baigimo pozicija) St. Jude Children‘s Research Hospital (Šv. Judo vaikų tiriamojoje ligoninėje). Ten planuoju toliau dirbti su vaikų smegenų vėžiu ir įvairiomis terapijos formomis.

Į JAV nusprendžiau vykti dėl keleto priežasčių: tiek profesinių, tiek asmeninių. JAV mokslo pasaulis yra tikrai kitoks nei Europos, norėjau su juo susipažinti, taip pat mokslo finansavimas JAV yra didžiulis. Be to, ir geriausios pasaulio vaikų onkologiją tiriančios grupės yra būtent JAV. Iš labiau asmeninės perspektyvos nusprendžiau, kad noriu išbandyti gyvenimą toli nuo pažįstamo europietiškojo ir norėjau šiek tiek išmesti save iš dabartinės komforto zonos.

– Į Gargždus grįžtate retai? Koks Jūsų įspūdis, ar keičiasi mūsų miestas?

– Į Gargždus stengiuosi sugrįžti kuo dažniau, bent du kartus per metus, deja, ne visada tai išeina, ypač dabar, pandemijos metu. Visada grįžusi apsidžiaugiu, kaip Gargždai išgražėję ir susitvarkę, todėl sakyčiau keičiasi ir tik į gera. Gargžduose būdama džiaugiuosi galėdama pabūti su mama ir močiute, stengiuosi susitikti su draugais, aplankyti mėgstamiausias vietas mieste (parką, Minijos slėnį, piliakalnį), kartais apsilankau ir „Vaivorykštėje“, visada atsigeriu kavos „Minės“ kavinėje.

Įvaizdis neatitinka tikrovės

– Esate puikus pavyzdys, kad kilus iš mažo miesto taip pat yra visos galimybės siekti karjeros aukštumų. Kaip manote, kokie yra pagrindiniai žmogaus sėkmės faktoriai siekiant karjeros, kokia yra vietos, kurioje individas auga, vystosi kaip asmenybė, reikšmė?

– Nors dauguma tokių sėkmės faktorių yra individualūs bei priklauso nuo pasirinktos darbo srities, vis dėlto, manau, galiu įvardyti keletą universalių. Iš mano patirties svarbiausias sėkmės faktorius yra didžiulis noras ir užsispyrimas. Taip pat mokslinei karjerai svarbu yra geras planas, smalsumas ir neblogas gebėjimas bendrauti. Nors daug žmonių iki šiol įsivaizduoja mokslininkus kaip vienišius, užsidariusius savo laboratorijoje ir nesidominčius niekuo, nesusijusiu su jų tyrimų sritimi, tikrovė yra priešinga. Mokslas yra komandinis darbas, reikalauja labai gerų tiek specifinės, tiek bendrosios komunikacijos įgūdžių, taip pat gebėjimo „parduoti“ savo idėjas ne tik logiškai, bet ir patraukliai, gebėjimo pasakoti istorijas.

Vieta ir aplinka, kurioje individas auga, manau, turi labai daug įtakos tolimesniame individo gyvenime, požiūryje į karjerą, karjeros pasirinkime. Man reikšminga, kad niekas iš aplinkos nespaudė daryti vienokio ar kitokio pasirinkimo, leido pačiai atrasti, ką noriu daryti gyvenime, kas man patinka ir tinka mano asmenybei. Svarbu ir tai, kad tiek šeima, tiek mokytojai suteikė galimybes mokytis ne tik tai, kas mokykliniame vadovėlyje parašyta. Džiaugiuosi, kad jau gimnazijoje galėjau patirti, kas yra tikra mokslinė konferencija, ką reiškia rašyti tikrą mokslinį darbą.

Padėjo pažangumo stipendijos

– Mokslininko kelias labai ilgas: reikalaujantis ne tik daug studijų, žinių, bet tikriausiai ir investicijų? Kokia tapsmo mokslininke kaina?

– Taip, kaina tikrai yra nemaža, ypač studijuojant užsienyje. Džiaugiuosi, kad finansiškai galėjau prisidėti ir pati, kadangi gavau įvairių stipendijų. Studijuodama Vilniaus universitete bakalaurą gavau mokslinio pažangumo stipendiją, vėliau dirbdama laboratorijoje dalyvavau Lietuvos mokslo tarybos projektuose, su „Erasmus“ programos stipendija pusmetį studijavau Göteborge, Švedijoje. Ieškodama programos magistrantūrai, taip pat labiau domėjausi tomis, kurios pasiūlė kokią nors finansinę paramą. Dėl to studijavau Heidelbergo universitete Vokietijoje, kur gavau „Melanie und Eduard zur Hausen“ stipendiją, įsteigtą Nobelio premijos laureato (2008) Haraldo zur Hauseno geriausiems Baltijos šalių studentams atvykti mokytis į Heidelbergą. Magistrantūros metais taip pat gavau „Erasmus+“ stipendiją stažuotei Karolinskos institute Stokholme. Vokietijoje doktorantūra yra gana neblogai apmokama, todėl nuo šių studijų pradžios papildomos paramos neprireikė.

– Ar Lietuva gali tikėtis, kad kažkada grįšite į Tėvynę?

– To labai norėčiau kada nors ateityje. Tiesą sakant, visada svajojau apie savo tyrimų grupę Vilniaus universiteto Gamtos mokslų centre, todėl tikrai yra nemaža tikimybė, jog kada nors grįšiu.