Iš dizaino į donorystę – kaunietės slaugytojos Rūtos istorija, kuri grąžina šviesą ir regėjimą

Gegužės 8-osios vakarą Nacionaliniame Kauno dramos teatre Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko Gintauto Palucko padėka už nuopelnus Lietuvos sveikatos apsaugos sistemai įteikta Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Audinių banko slaugytojai Rūtai Mikelaitytei-Aidulienei. Šis įvertinimas – tai ne tik profesinio atsidavimo ženklas, bet ir padėka už jautrų, dažniausiai nematomą žmogišką darbą.

Nuo dizaino prie donorystės – širdies pašaukimas atvedė į mediciną

Rūtos kelias į slaugą atrodė netikėtas, bet, regis, nuo pat pradžių vedė būtent ten. Baigusi mokyklą, ji pasirinko dizaino studijas Kauno technologijos universitete. Ją traukė kūryba, estetika, grožis. Tačiau dar studijų metu dirbdama slaugytojos padėjėja Kauno klinikų reanimacijos skyriuje, Rūta vis dažniau ėmė jausti, kad tikroji jos vieta – šalia žmonių, kuriems reikia rūpesčio.

Vienos slaugytojos paskatinimas – „Tau reikia eiti į mediciną“ – tapo tuo lemiamu impulsu, padėjusiu apsispręsti. Baigusi slaugos studijas, 2009-ųjų balandį Rūta pradėjo darbą Akių donorinės medžiagos banke – vietoje, kur audinių donorystė tampa galimybe žmogui vėl matyti pasaulį.

Pašaukimas, kur susipina emocijos ir noras grąžinti gyvenimo spalvas

Kiekvienas donorystės atvejis – tai ne tik medicininis procesas. Tai akimirka, kai susipina skubėjimas ir rūpestis, organizaciniai sprendimai ir žmogiškas prisilietimas. Slaugytoja visus proceso žingsnius turi atlikti greitai, bet jautriai: susisiekti su gydančiu gydytoju, išsiaiškinti medicininius kriterijus, surinkti informaciją apie pacientą, kartais kalbėtis su artimaisiais, užtikrinti sutikimo donorystei užpildymą, pasirūpinti transportu, užsakyti reikiamus audinių tyrimus ir paruošti audinius transplantacijai. Kiekvienas žingsnis – tarsi laikrodis, tiksintis ne valandomis, o minutėmis.

Vien per 2024 metus Rūta atliko 29-ias ragenų eksplantacijas. Jos atsidavimas, profesionalumas ir jautrus požiūris į pacientus bei donorų artimuosius yra neįkainojamas.

„Sudėtingiausia tada, kai viskas sukrenta vienu metu: reikia bendrauti su keliomis institucijomis, gauti reikiamus dokumentus, koordinuoti veiksmus ir kartu būti šalia žmonių, išgyvenančių labai jautrų momentą. Jų gyvenime ką tik viskas pasikeitė. Ir tu įžengi į tą tylą, į jų skausmą – su klausimu, kuris reikalauja ne tik profesionalumo, bet ir nuoširdžios atjautos“, – pasakoja Rūta.

Anot jos, šiandien vis dažniau žmonės jau būna girdėję apie donorystę. „Anksčiau dažnai susidurdavome su baime, nežinojimu. Dabar vis daugiau žmonių supranta, kad jų mirusio artimojo dovanotas audinys – pavyzdžiui, ragenos – gali padėti kitiems išsaugoti tai, kas gyvenime neįkainojama – galimybę matyti.“

Rūta pabrėžia: „Donorų artimiesiems mes viską paaiškiname labai atvirai – kas vyksta, kiek tai truks, kaip po procedūros atrodys artimasis. Šiandien žmonės daug dažniau sako – jei tai gali padėti, aš sutinku. Tai labai jautrūs, labai žmogiški momentai.“

Ne visos ragenos panaudojamos vienam recipientui – pažangios technologijos leidžia, kad viena ragena kartais gali padėti net keliems žmonėms. Taip iš vieno sprendimo gimsta dviguba viltis.

Atvejis, kurį pamena iki šiol

Donorystė – tai kur kas daugiau nei medicininės procedūros. Tai – jautrus gestas, tylus susitarimas, kad vieni kitų gyvenimuose galime tapti šviesa, kai aplink ima temti. Kartais, kai išbandyta viskas, kas įmanoma medicinoje, belieka laukti – vilties, kuri ateina su donoru ir jo artimųjų pritarimu donorystei.

Tokioje jautrioje situacijoje atsidūrė ir jauna mergina, kuriai iškilo realus pavojus netekti regėjimo. Gydytojai darė viską, ką galėjo, bet tapo aišku – vienintelis būdas išsaugoti regėjimą yra skubi ragenos transplantacija.

Rūta prisimena šį atvejį iki šiol – ypač stiprią emociją paliko merginos tėvo žodžiai. „Jis buvo pasiryžęs viskam. Prašė gydytojų – jei reikia, atiduosiu savo rageną, tik išgelbėkit mano dukrai regėjimą. Tai buvo tokia stipri, be galo tyra meilės savo vaikui išraiška... tokių žodžių negali pamiršti“, – dalijasi Rūta.

Tą akimirką viskas priklausė nuo Visatos... Nuo žmonių netekusių savo artimojo ir jų sprendimo tarti „taip“ donorystei. „Ir įvyko stebuklas. Kitą dieną mus pasiekė pranešimas apie donorą. Jo dėka buvo išsaugotas merginos regėjimas, o kartu – jos kasdieniai džiaugsmai, jos svajonės, jos ateitis.“

Ši istorija – viena iš daugelio, kurios tyliai keičia žmonių gyvenimus. Donorystės stebuklas – tai žmonių sąmoningumas ir širdies sprendimas dalintis. Dovana, kuri sugrąžina šviesą ten, kur jos labiausiai reikia.

Kas suteikia stiprybės net ir po sunkių dienų

Po darbo dienų, kuriose emocijų būna daugiau nei žodžių, o sprendimai reikalauja ne tik profesionalumo, bet ir širdies, Rūta ieško ramybės ten, kur gyvenimas teka ramiau. Grįžus namo ją pasitinka du ištikimi draugai –samojedų veislės šuo vardu Strielka ir bulterjeras Grantas. Jų šiltas žvilgsnis, vizginamos uodegos ir nesuvaidintas prisirišimas tampa kasdieniu priminimu, kad gyvenime svarbu ne tik profesiniai iššūkiai, bet ir ir paprastos, nuoširdžios akimirkos.

Savaitgaliais Rūta keliauja į sodybą pas mamą – ten, kur žydi gėlės ir apgaubia ramybė. „Gėlės – mano terapija. Jų man niekada nebūna per daug. Jos džiugina ne tik mane – kiekvieną, kuris atvažiuoja, jos pasitinka spalvomis, kvapais, švelnumu. Tai tarsi maži stebuklai po sunkių dienų“, – sako ji.

„Šviesa gimsta ten, kur leidi sau būti žmogumi – net ir tada, kai kasdien esi slaugytoja“, – tyliai priduria ji.

Apdovanojimas – netikėtas, bet brangus

„Tai labai didelis įvertinimas – visiškai netikėtas, bet labai svarbus. Malonu žinoti, kad žmonės pastebi tai, ką darai iš širdies“, – sako Rūta.

Šis apdovanojimas – tai ne tik profesinė padėka. Tai įrodymas, kad tylus, kasdienis darbas, rūpestingos akys ir rankos bei dažnai nematomos pastangos palieka pėdsaką ... tiek pacientų gyvenimuose, tiek visos Lietuvos donorystės istorijoje.