Iš Birštono kilęs komikas gyvenimo prasmės ieško kūrybinėje veikloje ir Indijos vienuolyne

Per pastarąjį dešimtmetį sparčiai išpopuliarėję socialiniai tinklai suteikia galimybę atrasti daug įdomaus turinio ir naujų talentų, kurie save pristato internete. Savo kūryba socialiniuose tinkluose dalijasi ir birštoniškis Tautvydas Bagdonas, geriau žinomas pseudonimu „Tarun“. Nors pagrindinė Tautvydo veikla – komiškų filmukų režisavimas, 27-erių metų vaikinas taip pat kuria muziką, eiles, eseistinius tekstus ir, kaip pats sako, tokiu būdu mokosi pažvelgti į gyvenimą iš įvairių pusių.

Gyvenimo prasmės birštoniškis ieško ne tik savo kūrybinėse veiklose, bet ir Indijos vienuolyne, kuriame jaunuolis lankėsi jau keturis kartus. „Gyvenimo“ skaitytojams Tautvydas atskleidžia, ko komiškų pasirodymų kūrėjas ieškojo Indijoje ir kokia asmenybė iš tiesų slepiasi po „Tarun“ slapyvardžiu.
– Tautvydai, žinau, jog ateityje planuoji išleisti savo muzikinį albumą, tad pradėkime šį pokalbį nuo muzikos: kada ja susidomėjai ir kaip kilo mintis pačiam brazdinti gitarą?
– Muzika susidomėjau dar vaikystėje, todėl visada daug „niūniuodavau“. Pamenu, jog pasiimdavau teniso raketę ir įsivaizduodavau, kad groju gitara. Be to, buvau iš tų vaikų, kurie Kūčių vakarą atsistodavo prieš visą giminę ir dainuodavo. Iš vaikystės prisimenu, jog taip pat labai mėgau klausytis muzikos iš tėvų sukauptų kasečių. Visgi daugiau muzikiniu pasauliu pradėjau domėtis paauglystėje. Paaugliškas maištas lėmė, kad Eminemas tuomet man buvo autoritetas, o repo žanras buvo mano pradžia. Man visuomet buvo svarbu, kad dainų žodžiai būtų nepaviršutiniški, todėl šis žanras atrodė priimtiniausias. Jau paauglystėje bandžiau rašyti repo dainų tekstus, su draugu įrašinėjome komiškas šio žanro dainų parodijas, kurias transliavo ir radijas. Tokia buvo pradžia, o didžiausią postūmį rašyti dainas man padarė tai, kad ieškojau gyvenimo prasmės, turėjau daug klausimų apie gyvenimą, nesijaučiau laimingas, norėjau kaip nors save išreikšti. Tuomet atradau pozityvių dainų atlikėją Jason Mraz. Labai žavėjausi jo tekstais apie meilę ir tuo, kaip jis groja gitara. Klausiau jo, regis, diena iš dienos, analizavau pasirodymų video bei pats bandžiau groti panašaus stiliaus melodijas. O studijų metais karts nuo karto parašydavau dainą, kurioje keldavau man rūpimus egzistencinius klausimus ir tokiu būdu bandydavau save įkvėpti įveikti iškilusius sunkumus bei nepasiduoti.
– Bet šiuo metu tavo kūryba visai nepanaši į repo stilių, taip pat jos nebūtų galima pavadinti „popsine“, – ką nori pasakyti savo dainomis klausytojams?
– Dainų tekstais, visų pirma, kalbuosi su savimi – bandau sau priminti gyvenime svarbius dalykus: vertybes, meilę, dėkingumą, Dievą, galų gale, bandau įkvėpti pats save. Tik vėliau savo dainomis pasidalinu su žmonėmis. Tačiau, jeigu reikėtų išskirti pagrindinę mintį, kurią noriu perduoti savo tekstais, tikriausiai tai būtų meilė plačiąja prasme: ne tik merginai ar vaikinui, bet meilė sau, gyvenimui, žmonėms, Dievui.
– Galima pajuokauti, jog jeigu kūrėjo nepaklausi, iš kur jis semiasi įkvėpimo, pokalbio nebuvo: taigi pasidalink, kaip kyla mintys muzikai?
– Kas klausosi mano dainų, gali pastebėti, jog dauguma jų yra pozityvios ir šviesios, tačiau paradoksalu, jog dažniausiai įkvėpimas kyla iš gyvenimo sunkumų, patirčių. Dainos man – tarsi maldos, savęs motyvacija, nes rašydamas dažnai bandau užfiksuoti tam tikrą gyvenimo pamoką ir, žinoma, ją išmokti, reflektuoti. Aplink matoma meilė, mylintys žmonės ir noras tos meilės išmokti yra pagrindinis įkvėpimo šaltinis.
– Turbūt nedaug kas tave žino, kaip Tautvydą Bagdoną, nes viešoje erdvėje save pristatai „Tarun“ slapyvardžiu – ką jis reiškia?
– Tarun vardas reiškia visada jaunatviškas, mažas ir saldus, kaip vaikas.
– Kaip sakoma, esi žmogus orkestras: kuri komiškus filmukus, rašai tekstus, kuri muziką, anksčiau režisavai mini spektaklius, vedei renginius, savanoriavai ir užsiimi daug kitų veiklų: kuri sritis tau pačiam labiausiai patinka?
– Man išties patinka juokinti publiką, todėl pagrindinė mano veikla – juokingų vaizdelių kūryba, kuri susideda iš filmavimo proceso, vaidinimo ir montavimo. Kai darai viską pats, į tai žiūri taip pat, kaip į kūrybinį procesą.Tokių video kūrimo metu aš pats bandau išmokti gyvenime žaisti ir nežiūrėti į gyvenimą per rimtai. Mokausi būti vaikišku, pasijuokti iš problemų ir sunkumų. Muzika taip pat man labai patinka, bet tai yra šiek tiek antraplanė veikla.
– Dažnai tenka pastebėti, jog į komikus visuomenė žiūri kiek nerimtai: kaip tau pavyksta išlaikyti santykį tarp šmaikščios ir lyrinės/jautrios tavo asmenybės pusių, kurios atsiskleidžia tavo kūryboje?
– Aš tiesiog derinu dvi skirtingas savo puses – jausmingą ir šmaikščią. Todėl per savo pasirodymus ne tik juokauju, bet taip pat atlieku dainas pasirodymų intarpuose. Tuomet žiūrovai ne tik pasijuokia, bet ir paklauso dainų apie jautresnius ir gilesnius dalykus. Mokausi derinti rimtumą su „nerimtumu“. Abi šias asmenybės puses žmogui reikia patenkinti, kad jos nesusipeštų.
– Teko skaityti, jog penkis mėnesius gyvenai Indijos vienuolyne: sakyk, ko vienuolyne ieškojo komiškų vaizdelių kūrėjas?
– Iš tikrųjų, vienuolyne man teko būti jau keturis kartus, tad iš viso ten praleidau penkiolika mėnesių. Kodėl keliavau? Nes norėjau pagyventi vienuolio gyvenimą, išmokti tarnystės, meilės, tiesiog tapti geru ir stipriu žmogumi, vyru, įgyti gerų savybių. Norėjau pabūti tarp dvasingų žmonių, vienuolių, ir pasimokyti iš jų gyvenimo. Žinoma, vienas iš tikslų buvo pamatyti nuostabiąją Indiją.
– Nors truputį praskleisk paslapties šydą, koks yra gyvenimas vienuolyne?
– Vienuolyne, kuriame aš gyvenau, gyvenimas visai kitoks nei įprastai žmonės įsivaizduoja. Ten kiekvieną dieną džiugiai dainuojama, šokama, per dieną klausomasi dviejų skirtingų paskaitų. Pats vienuolynas kiekvieną dieną būna papuoštas naujomis, „šviežiomis“ gėlėmis. Svarbiausia, jog niekas nėra verčiamas ką nors daryti, visi čia gyvenantys prie vienuolyno gerovės prisideda savo noru. Taigi labai spalvotas, įvairiapusis gyvenimas. Ten gyvendamas, gali suvokti posakio „Gyvenimas kaip šventė“ reikšmę.
– Ar ten nuvykus nekilo sunkumų prisitaikyti prie, regis, visiškai kitokio gyvenimo būdo?
– Pirmai savo kelionei į vienuolyną ruošiausi kelerius metus, todėl man nebuvo taip sunku. Tiesa, užtruko laiko, kol pripratau prie kitokio vandens skonio, aštresnio maisto. Karštį pakelti taip pat buvo nelengva. Niekad iki galo ir nepripratau prie gyvenimo vienuolyne ir prie tos nesustojančios programos.
– Kokios patirties pasisėmei iš gyvenimo Indijoje?
– Įdomus patyrimas buvo tas, jog, kai esi Lietuvoje, tu turi kokį nors vaidmenį visuomenėje: tu gali būti įžymybė, geras daktaras ar panašiai, bet, kai nuvažiuoji į vienuolyną, tu esi toks pats, kaip visi – dar vienas žmogus iš milijono. Tai verčia tave jaustis tokiu mažu. Kita vertus, ši patirtis labai naudinga savo ego mažinimui. Pradedi suvokt, kad tu nesi geresnis už kitus ir kad nesi kuo nors išskirtinis. Vienuolyne aš šiek tiek išmokau kulinarijos subtilybių, groti keliais indiškais instrumentais, dainuoti dvasines giesmes, išmokau laikytis disciplinos, tvarkos, vyriškų fizinių darbų. Žinoma, įgavau ir filosofijos pagrindus.
– O kūrybai ši patirtis davė naujų minčių?
– Ši patirtis tikrai prisidėjo prie to, kad kartais rašau dainas apie Dievą.
– Na, ir pabaigai pasakyk žmonėms, kur galima paskaityti/paklausyti tavo kūrybos?
– Aš turiu savo youtube kanalą, kuris vadinasi Tarun TV. Čia reguliariai (keletą kartų per savaitę) keliu savo komiškus video ir, žinoma, dainas. Galite mane sekti ir „Facebook‘e“, kuriame esu pasivadinęs Tarun vardu. Savo kūryba taip pat dalinuosi ir „Instagram“ platformoje – taruntv23.
Rimantė Jančauskaitė

Keletas fragmentų iš Tarun kūrybos

Tavo širdies sienos yra mano namų sienos
Namai ne ten, kur sienos,
Tarp kurių žaidžiau „namus“.
Namai nebūtinai vieta,
Kurioj aš palikau tėvus.
Namai nebūtinai vieta,
Kurioj kiekvieną naktį užmiegu.
Kur dienoraščius,
Gitarą pasidėjau.
Tai netgi gal ne namas,
Kurį aš pats pasistačiau,
Nors, rodos, aš kiekvieną
Kampą pats išmatavau.
Namai nebūtinai vieta,
Kuri namais man buvo vakar.
Namai nebūtinai vieta,
Kur kiti mane pastoviai mato.
Namai man ten, kur šilta pasidaro
Ne tik žandams, bet ir širdy.
Namai man ten, kur tu esi.
Namai man tik tavy.

Dievo eskizai
Dievas yra puikus ir produktyvus dailininkas. Nepaisant to, kad visą dieną turi klausytis žmonių maldų, valgyti įvairiausią, jam aukotą maistą, priimti jam skiriamą meilę, užsukti į tuos namus, kuriame išgirsta savo vardą ar kur yra jam daromi darbai, apsilankyti tūkstančiuose paskaitų, kuriose kalbama apie jį, išklausyti tūkstančius giesmių, kuriuose jam dainuoja žmonės, padėti prašantiems pagalbos, nepaisant viso to, Visagalis dar spėja ir piešti. Jo stalas nuklotas milijonais, milijardais eskizų, kuriuos jis kiekvieną dieną, kiekvieną laisvą akimirką taiso.
Ką jis tokio piešia? Jis piešia sielas, tiksliau, jų būsimus kūnus. Jis nuolatos stebi visas sielas, jų darbus, jų progresą ir ant lapo piešia eskizą, kokį būsimą kūną, pavidalą, atsižvelgiant į sielos nuopelnus, būtų galima jai paskirti. O tada, tada, kai jau pasibaigia sielos gyvenimas viename iš kūnų, vienoje iš planetų, Dievas nuneša užbaigtą eskizą į dirbtuves, jog būtų sukurtas naujas kūnas, pavidalas.
Dievas labiausiai džiaugiasi, kai siela taip puikiai mokosi ir tampa tokia tyra, kad Dievui net nereikia nešti eskizo į dirbtuves, kadangi ta siela nusipelno nebūti suvaržyta kūno ir gali likti savimi. Kai kurios iš tokių, pačių stropiausių sielų, gyvena toje pačioje planetoje kaip Dievas ir jie dažnai susimato.
O liūdniausias Dievas būna tada, kai reikia piešti negražius eskizus.
– Tai ko jūs liūdite? Pieškite gražius eskizus ir neliūdėsite, – kartą kažkas pasakė Dievui.
– Tai kad negaliu… Jei siela negražiai pozuoja, tai aš negražiai ir nupiešiu. Aš realizmo atstovas. Na, bet jei siela stengiasi, tada ir aš stengiuosi. Supranti, aš vertinu, kai pozuotojas stengiasi pozuoti. Jei siela stengiasi, išvis nutrinu eskizą ir palieku baltą, švarų, šviesų, tuščią, pieštuko linijų nesuvaržytą lapą. Tokia yra bekūnė, dvasiniam pasaulyje gyvenanti siela.