Irūna Puzaraitė-Čepononienė: „Paauglystėje vos nežlugo tai, ko siekiau visą gyvenimą“

Laiko pokalbiui Irūna randa tada, kai užmiega dar nė metukų nesulaukusi dukra Glorija. Vyresnėlis Toras – darželyje. Irūnos diena be galo užimta, nes žinoma dainininkė bando suderinti sėkmingą karjerą ir džiuginančią motinystę. Vis dėlto šiuo metu svarbiausias uždavinys Irūnai, kaip tėvų meilę ir dėmesį padalinti dviems mažyliams, kad nei vienas nesijaustų nuskriaustas?

„Ko gero, tai neįmanoma“, – samprotauja žinoma moteris ir priduria, kad ir karjeroje, ir tėvystėje mokomės bandydami, klysdami ir atrasdami tai, kas mums ir mūsų vaikams yra geriausia.

Auga kartu su vaikais

„Kartais su vyru pasiginčijame, kaip čia geriau su savo vaikais elgtis. Aš esu atlaidi, man kiekvienoje situacijoje vaiko gaila, norisi jam padėti. O mano vyras daug literatūros skaito, labai auklėjimu domisi, tad sunkiausiose situacijose perduodu iniciatyvą jam“, – pasakoja Irūna.

Vyras argumentuotai ir kaip suaugusiam sąmoningam žmogui, mūsų dvejų metukų sūnui sugeba paaiškinti kai kuriuos dalykus. „Aiškina, kad negalima ir kodėl negalima, labai moko savarankiškumo“, – aš dėl to tik džiaugiuosi, šypsosi.

Irūna sako, kad su vyru yra šventai įsitikinę dėl vieno vienintelio dalyko, kad meile ir dėmesiu vaiko neišlepinsi. „Mes ne iš tų tėvų, kurie perka vaikams brangius žaislus ar visa tai, ko tik jie užsigeidžia, bet mes nuolat skiriam vaikams savo laiką, meilę, dėmesį. Ir priglaudžiam, ir apkabinam, ir paguodžiam gal net dažniau, nei kiti tėvai. Niekada nenusisukam nuo verkiančio vaiko. Kitiems iš šalies atrodo, net ir pasako, kad mes neva taip išlepinsim savo vaikus. Taip, mes juos myluojam, bučiuojam, stengiamės juos suprasti ir tai neatrodo mums per daug. Nemanau, kad, rodydami meilę, mes užauginsime vaikus blogais žmonėmis“, – pasakoja garsi moteris ir priduria, jog norėtų savo vaikams padovanoti tokią vaikystę, kurią būtų gera prisiminti. Irūna nori, kad vaikai nei akimirkai nesuabejotų, kaip stipriai yra mylimi.

Vaikystė kitokia, negu visų

Savo vaikystę Irūna taip pat mielai prisimena, sako, kad negyveno kokioje nors didžiulėje prabangoje: jei norėjo kokio nors naujo daikto, reikėdavo jam pataupyti, o rūbus visada dalijosi su seserimi Ineta.

Irūnos talentas muzikai atsiskleidė ankstyvoje vaikystėje. „Vos tik pradėjau stovėti, mama man įjungdavo „Dainų dainelę“ ir, įsitvėrusi į lovytės kraštus, aš šokdavau“ , – prisimena.

Irūnai patiko ir groti, ir dainuoti, ir šokti – nuo vaikystės žinojo būsianti dainininkė. „Su sese turėjom tokį senovinį magnetofoną su kasete: kurdavom dainas, įrašinėdavom ritmus į stalą, į palangę, į puodą daužydamos – smagu prisiminti.“

Nuo ketverių metų pradėtas lankyti kolektyvas, vadovaujamas L. Lapkauskaitės, Irūnai davė pačius svarbiausius gyvenimo pagrindus: suformavo stiprų charakterį, ugdė muzikinius gebėjimus, padėjo užsitikrinti socialinę padėtį ir finansinę situaciją. „Kad ir kaip tai atrodo žavu, dėl to, ką turiu dabar, teko daug ką paaukoti: šeimos šventes, vakarėlius su draugais, išvykas. Mokykloje taip pat buvo atsiradę visokių pavėluotų atsiskaitymų, perlaikymų. Vertinant iš dabartinės perspektyvos, atrodo, kad daug ko atsisakyti buvo verta, tačiau vaikystėje ir paauglystėje man buvo labai sunku“, – prisimena Irūna. Ne tik ji pati, bet ir jos tėvai, močiutė – visi dėl mergaitės stengėsi ir padėjo siekti svajonių.

Didysis paauglystės maištas

Buvo ir kritinių momentų. „Sulaukusi 14 metų, viską mečiau – norėjau laisvės. Jaučiau, kad visą gyvenimą buvau tarsi pririšta prie muzikos. Nusprendžiau, apsisukau ir išėjau iš kolektyvo. Apie pusę metų pabuvau toje laisvėje, bet kartu ir sąžinės graužatyje. Prisimenu, sesuo ruošiasi, važiuoja į koncertą, o aš sėdžiu prie lango ir verkiu... Tada supratau, kad iš tiesų ir aš noriu važiuoti į repeticijas, noriu savo visą laiką skirti darbui, noriu stovėti ant scenos. Sugrįžau į kolektyvą, atsiprašiau ir pasakiau visiems, kad negaliu be muzikos gyventi“, – svarbų gyvenimo momentą prisimena žinoma dainininkė.

Ir iš tiesų, paauglystė yra tas laikotarpis, kurį visiems jaunuoliams reikia kažkaip išlaukti, stengtis ramiai išgyventi, nepriiminėti jokių rimtesnių sprendimų. „Kai nusistovi mintys ir nurimsta hormonai, tik tada galima imtis kitų gyvenimo žingsnių“, – savo patirtimi su organizacijos „Gebėkit vaikus“ globojamomis mergaitėmis dalijasi Irūna.

„Sunkus darbas, piktos kritikos ignoravimas, neabejojimas tuo, ko sieki ir žinojimas, jog dėl sėkmės užsibrėžtoje srityje būtinai turėsi ką nors paaukoti“, – tai yra Irūnos Puzaraitės-Čepononienės sėkmingos karjeros ir laimės receptas.