Irklavimo treneris Ovidijus Manomaitis: svarbu būti ne tik geru sportininku, bet ir geru žmogumi

Ovidijus Manomaitis gimė ir augo Elektrėnuose, čia siekė aukš­tų irklavimo rezultatų, o baigęs sportininko karjerą, pradėjo treniruoti vaikus. Ne vienus metus vaikus mokęs plaukimo, O. Manomaitis dabar treniruoja irkluotojus ir sako, kad Elektrėnai yra puikus miestas, kuriame galima siekti aukštų rezultatų irklavimo srityje.

Anot trenerio O. Manomaičio, Elektrėnuose auga ir treniruojasi ne vienas perspektyvus sportininkas, o norint pasiekti aukštų rezultatų, reikia dirbti kiekvieną dieną ir tikslo siekti mažais žingsneliais. „Turime sėdėti traukinyje, kuris keliauja į sėkmę, o ne iš šono žiūrėti, kaip tas traukinys tolsta“,- sako Ovidijus Manomaitis.

Ovidijau, kodėl pasirinkote sportininko kelią?
Apie tai, kodėl gyvenime pri­ėmiau sprendimą tapti sportininku, susimąsčiau dar tada, kai įstojau į Lietuvos kūno kultūros akademiją. Tada turėjome sporto psichologijos dalyką ir kalbėjome apie tai, kodėl vaikai nori sportuoti. Tada prisiminiau save patį vaikystėje. Aš dar nuo mažų dienų norėjau būti sportininku. Prisimenu, kai ant treningo su kreida piešdavau kažkokį skaičių ir labai tuo didžiuodavausi, nes man tai asocijavosi su sportininkais. Tas žodis „sportininkas“ man kėlė kažkokį pasididžiavimą. Aš tada nesvajojau, kad noriu būti stiprus ar vikrus, o tiesiog svajojau, kad būsiu sportininkas. Šis troškimas vėliau išsivystė į tikslo siekimą. Pradėjau sportuoti, tapau tuo išsvajotu sportininku ir kėliau sau kitus dar aukštesnius tikslus. Kai tapau irkluotoju, išsikėliau sau tikslą tapti Lietuvos čempionu ir atkakliai to tikslo siekiau.

Kodėl pasirinkote būtent irklavimą?
Aš savęs ieškojau daugelyje sporto šakų. Išbandžiau ir rankinį, lengvąją atletiką, bandžiau žaisti ir ledo ritulį, dziudo. Elektrėnai, kaip ir dabar, taip ir anksčiau, buvo miestas, pritaikytas siekti sportinių rezultatų įvairiose sporto šakose. O irklavimas mano gyvenime atsirado kaimynų dėka. Kiemo draugai užsiėmė šia sporto šaka, vieną kartą į treniruotę atėjau ir aš. Nuo to laiko ir likau ­šioje sporto šakoje. Irkluoti pradėjau vienuolikos metų. Čia šiai sporto šakai buvo sudarytos labai geros sąlygos, tai buvo tikrai populiari sporto šaka Elektrėnuose. Kodėl mane labiausiai patraukė būtent irklavimas, aš neprisimenu. Yra sakoma, kad apetitas ateina bevalgant. Po truputį sportavau, stebėjau vyresnius sportininkus ir norėjau siekti rezulta­tų sporte, norėjau padaryti viską, ką galiu geriausiai.

Pats esate irklavimo atstovas, tačiau Elektrėnuose vaikus mokėte ir plaukimo. Kaip plaukimas atsirado Jūsų gyvenime?
Plaukimas mano gyvenime atsirado tada, kai pradėjau mokytis Lietuvos kūno kultūros akademijoje. Tada buvo galima pasirinkti antrą sporto šaką. Pradžioje buvau pasirinkęs ledo ritulį, nes jis man labai asocijuojasi su gimtuoju miestu – Elektrėnais. Tačiau kiek vėliau pagalvojau, kad labiau gimininga sporto šaka baidarių, kanojų irklavimui būtų plaukimas. Tuo labiau, kad aš ir pats dažnai plaukiodavau, nes plaukimas buvo įtrauktas ir į treniruo­čių planą. O vėliau aš praktiką at­li­kinėjau Elektrėnų sporto mokyklo­je, o Elektrėnuose dirbusi plaukimo trenerė Diana Galiauskienė išėjo motinystės atostogų. Tada tuometinis direktorius Valdas Škadauskas man pasiūlė save išbandyti plaukimo trenerio pozicijoje. Taip aš tapau plaukimo treneriu ir vaikus baseine mokiau šešerius metus. Dabar vaikų plaukimo nebemokau, tačiau tai vis tiek yra neatsiejama mano gyvenimo dalis, nes plaukimas įeina į irkluotojų pasiruošimą, treniruočių planą.

Dabar esate treneris, su sportininko karjera jau atsisveikinote. Kuris Jūsų treneris įdėjo didžiausią indėlį į Jūsų pasiekimus bei trenerio veiklą?
Treneris, kuris didžiausią įtaką padarė man, kaip sportininkui, nebuvo mano pirmasis treneris, tačiau jo išmoktas pamokas aš prisimenu iki dabar. Tai buvo Rolandas Kazlauskas – tuo metu jis buvo dar studentas, jaunas treneris, kuris man, jaunam sportininkui, buvo autoritetas. Prisimenu, kai jis pradėjo su manimi dirbti, mano rezultatai sparčiai kilo. Su šiuo treneriu dirbau kelerius metus, tačiau labai vertinu tai, ką jis man davė.

Sakote, kad pradėjus treniruotis su treneriu Rolandu Kazlausku pradėjo kilti rezultatai. Kaip jis Jus motyvavo?
Aš manau, kad didžiausia motyvacija buvo jo paties didžiulis noras, viso savęs atidavimas trenerio darbui. Jis degė noru dirbti su vaikais, perduoti jauniems sportininkams savo sukauptą patirtį. Tai supratau gal kiek vėliau, kai pats pradėjau mokytis Kūno kultūros akademijoje, kai pats pradėjau treniruoti vaikus. Tačiau, grįžęs mintimis į praeitį, aš prisimenu, kad šis treneris visą laiką buvo šalia. Kai mes irkluodavome, jis šalia plaukdavo su kateriu ir mus stebėdavo, taip pat jis kartu su mumis ir irkluodavo. Jis buvo šalia ne tik treniruočių metu, bet ir laisvu laiku. Treneris kartu su mumis žvejodavo ir tapo mums artimu žmogumi, tapo pavyzdžiu. Buvimas šalia yra labai svarbus. Manau, kad ir dabar treneriai turėtų nuolat būti su savo auklėtiniais, jie turi kelti vaikams pasitikėjimą, turi suprasti juos. Aš ir pats stengiuosi į darbą su vaikais įdėti visą savo širdį ir labai noriu, kad mano auklėtiniai pasiektų kiek galima aukštesnių rezultatų.

Kokius rezultatus esate pasiekęs per savo sportininko karjerą?
Aš buvau daugkartinis Lietuvos jaunių, jaunučių ir suaugusiųjų čempionas ir prizininkas. Buvusioje Tarybų Sąjungoje buvau jaunučių čempionu, o tai buvo jau didelis pasiekimas. Prisimenu, kad net mo­kykloje buvo parašyta, kad užėmiau aukštą vietą. Lietuvoje esu iškovojęs taip pat daug medalių. Kiekvienas laimėjimas man buvo labai svarbus, nes aš žinojau, kiek į tai buvo įdėta darbo, pastangų ir laiko. Kai Lietuva tapo nepriklausoma, mano sportinė karjera ėjo į pabaigą. Aš nežinau, kaip būtų toliau susiklosčiusi mano sportinė karjera, tačiau esu laimingas, kad iki dabar esu šiame sporte, džiaugiuosi tuo, ką pasiekiau, o dabar noriu visas savo žinias perduoti savo auklėtiniams.

Kokių rezultatų jau yra pasiekę Jūsų auklėtiniai?

Aukščiausių rezultatų kol kas yra pasiekę mano vyriausi sportininkai – tai Dominykas Pažėra ir Gintarė Pališauskaitė. Jie jau yra Lietuvos čempionai visose amžiaus kategorijose. Jie taip pat dalyvauja Europos, pasaulio čempionatuo­se. Gintarė yra dvylikta Europoje ir keturiolikta pasaulyje, o Dominykas yra dvyliktas Europoje ir devynioliktas pasaulyje. Jie yra dar labai jauni, todėl šie rezultatai tikrai yra labai geri ir nuteikia teigiamai. Šie jauni žmonės garsina Elektrėnus ir Lietuvą. Gintarė dabar išgyvena paauglystę, todėl aš labai tikiuosi ir noriu, kad tai nepakištų kojos jos norui ir darbui siekiant aukštumų, nes perspektyvos yra tikrai didelės. Labai svarbu suprasti, kad, norint pasiekti labai aukštų rezultatų, reikia dirbti kiekvieną dieną, be priežasties praleisti treniruočių negalima. Taip pat matau ne vieną perspektyvų sportininką ir tarp jaunesnių vaikų, džiaugiuosi jais, dedu į juos viltis ir tikiuosi, kad ateis diena, kai ir jie pasieks sportinių aukštumų. Tie, kurie deda visą save į pasiruošimą, į treniruotes, siekia savo tikslų, pasiekia ne tik aukštų rezultatų sporte, tačiau ir plečia savo akiratį, keliauja po užsienio šalis, pamato pasaulio bei susipažįsta su įvairiausiais žmonėmis. Dauguma paauglių prieina tokią ribą, kai nieko nenori, tačiau reikia tinkamai sudėlioti savo prioritetus, nepamiršti, kiek darbo jau yra įdėta, ir suprasti, kas laukia ateityje. Kartais reikia peržengti per save ir per savo „nenoriu“ tam, kad vėliau galėtum maudytis šlovės spinduliuose. Neverta mesti kelio dėl takelio. Turime sėdėti traukinyje, kuris keliauja į sėkmę, o ne iš šono žiūrėti, kaip tas traukinys tolsta.

Ar išgyvenote paauglystėje tokį momentą, kai nieko nesinori?

Ne, man pasisekė, tokios mintys manęs niekada nebuvo aplankiusios. Manęs neišgąsdindavo nei blogos oro sąlygos, nei mokslai – aš visada rasdavau motyvacijos treniruotei. Prisimenu, kad net prieš lietuvių kalbos brandos egzaminą ryte atėjau pasitreniruoti. Man tai buvo labai svarbu. Kai būdavo blogas oras, lydavo lietus, aš žinodavau, kad mano konkurentas iš kito miesto greičiausiai tokiu oru nesitreniruos, todėl aš nepraleisdavau progos ir eidavau dirbti, kad varžybų metu būčiau stipresnis. Mane tai motyvavo, tikslas mane vedė į priekį. Juk kartais reikia mokėti pasimėgauti ir lietumi, ir sniegu. Fizinis aktyvumas teigiamai veikia ir sveikatą, o grynas oras tik dar labiau prisideda prie sveikatos stiprinimo.

Dirbate su jauno amžiaus žmonėmis – vaikais, paaug­liais. Turbūt ne visada varžybose pavyksta iškovoti prizines vietas. Kaip dirbate su auklėtinių psichologija? Ar psichologiniai dalykai yra svarbūs siekiant aukštų rezultatų sporte?
Dabar auga labai įdomi vaikų karta. Šiuolaikinių vaikų elgesyje yra labai gerai matoma ir tėvų įtaka. Kiekvienas sportininkas supranta, kad siekiant aukštų rezultatų nutinka visko – pasitaiko ir pralaimėjimų, būna ir pergalių. Tačiau psichologiniai dalykai yra labai svarbūs, norint pasiekti aukštumų. Dabar vaikai turi labai daug pramogų, ko anksčiau nebuvo. Tai nėra blogai, tačiau reikia mokėti viską suderinti. Aš kartais nesuprantu tėvų, kurie padeda vaikams išsisukti nuo treniruočių, lei­džia vaikui pameluoti treneriui. Juk mes tai matome ir suprantame. Aš manau, kad vaikus labai motyvuoja vyresnių draugų, su kuriais sportuo­ja, pavyzdžiai. Kai vaikas mato, kad jo draugas pasiekė aukštų rezultatų, jis galbūt labiau pradeda vertinti ir savo galimybes, supranta, kad atei­tyje tokių rezultatų gali pasiekti ir jis. Tačiau svarbu suprasti, kad be pastangų nieko nepasieksi. Tas, kuris perlips per save, nesistengs išsisukti nuo treniruočių, mažais žingsneliais sieks savo tikslo, vieną dieną pasieks ir sportinių aukštumų. Su vaiku ir jo psichologija turi dirbti ne tik treneris, tačiau ir tėvai. Jei treneris vaiką motyvuos, sakys, kad kiekviena treniruotė yra svarbi, o tėvai padės išsisukinėti ar leis pailsėti nuo treniruočių, tai bus tik sunkiau. Visi turime turėti bendrą tikslą ir padėti vaikui bei jį motyvuoti. Siekiant sportinių aukštumų yra labai svarbus ir trenerio bei vaiko tėvų bendravimas.

Kuo skiriasi šiuolaikinės treniruotės nuo tų laikų, kuomet pats buvote sportininkas?

Dabar, manau, yra viskas kitaip. Anksčiau buvo labai didelės treniruočių apimtys. Per dieną bū­davo dvi treniruotės, kurių metu kartais reikėdavo nuplaukti net labai didelius atstumus. Jei dabar vaikams sakyčiau tiek nuplaukti, jie manęs greičiausiai nesuprastų. Keičiasi laikai, keičiasi technologijos ir metodika. Dabar stengiamės dirbdami mažiau pasiekti aukštesnį rezultatą. Aišku, negalima tikėtis, kad mažai įdedant pastangų bus dideli rezultatai. Reikia išlaikyti balansą. Sportiniai rezultatai yra kaip gėlė – pradžio­je pasodiname sėklą, po kažkurio laiko išdygsta daigelis, vėliau stiebelis, lapeliai ir žiedai. Viskas vyksta palaipsniui. Anksčiau treniruotės buvo varginančios.

Kaip manote, ar treneris dažnai tampa ir vaiko autoritetu?
Manau, kad taip. Treneris turi rodyti pavyzdį ir būti tas žmogus, į kurį vaikas norėtų lygiuotis. Tačiau dabar viskas keičiasi. Vaikai kitaip žiūri ne tik į mokytojus mo­kyklose, tačiau ir į trenerius. Dabar vaikas gali pasakyti „labas“, o ne „laba diena“, jie dažnai nejaučia ribos tarp suaugusiojo ir bendraamžio. Aš kartais išgirstu iš vaikų tam tikrų pasakymų apie mokytojus, tačiau visada jiems sakau, kad vaikai dažnai nesupranta ir neįvertina mokytojo pastangų. Visi turime pradėti patys nuo savęs, susimąstyti, kiek mes padarėme, kad suprastume. Tačiau manau, kad visur ir visada turi būti pagarba.

Koks turi būti treneris ir koks turi būti sportininkas, norintis pasiekti sportinių aukštumų?
Tiek iš trenerio, tiek iš sportininko pusės turi būti didelis atsidavimas veiklai, kurioje norima pasiekti aukštų rezultatų. Taip pat labai svarbi ir psichologinė būsena, nes tikslo siekimas reikalauja ne tik daug fizinio pasirengimo, tačiau ir darbo su savimi. Tikslai yra siekiami diena po dienos. Vaikai dažnai nori atsisakyti treniruočių dėl susitikimų su draugais ar švenčių, tačiau aš visada sakau, kad viską galima suderinti, bet reikia labai kruopščiai planuoti savo laiką. Juk galima po treniruotės eiti linksmintis. Tas, kas nori būti čem­pionu, turi tikslingai diena iš dienos siekti savo tikslo, turi turėti atsakomybės jausmą.

Sakėte, kad treneris dažnai tampa ir vaiko autoritetu. Kokias vertybes Jūs stengiatės įskiepyti savo auklėtiniams?

Atsakomybė, pareiga, mandagumas ir kuklumas yra labai svarbūs bruožai ne tik geram sportininkui, tačiau ir paprastam žmogui kasdieniniame gyvenime. Aš visada sakau, kad reikia galvoti ne tik apie save, bet ir apie komandos draugą. Reikia tinkamai dėliotis prioritetus ir planuoti laiką. Mes negalime gyventi vien malonumais.

Treniruotės yra popamokinė veikla. O mokykla, kurioje mokosi sportininkas, yra svarbi siekiant sportinių rezultatų?
Aš niekada nesakau, kad nereikia mokytis, tačiau jei vaikas yra daug gabesnis sporte nei moksle, tai galbūt daugiau jėgų reikia dėti į veiklą, kurioje galima pasiekti aukštumų. Rūta Meilutytė dėl sporto net atidėjo mokslus, tačiau juos tęsė vėliau. Aišku, mokytis yra geriausia savu laiku, manau, kad galima tiek mokslą, tiek sportą puikiai suderinti, tačiau ne visada tai pavyksta, todėl aš sakau, kad mokytis niekada nėra vėlu. Aš pats į Lietuvos kūno kultūros akademiją įstojau būdamas vyresnio amžiaus, o ne iš karto po mokyklos. Tačiau aš noriu atkreipti dėmesį į tai, kad sportas kartais net ir padeda mokslui. Juk sportininkai turi puikias galimybes toliau tobulėti Lietuvos sporto universitete. Taip pat aš pastebėjau, kad tie vaikai, kurie yra labai užimti, kurie lanko ir sporto būrelius, dažnai pasiekia neblogų rezultatų ir mokslo srityje. Sportas ugdo atsakomybės jausmą, kuris, manau, yra labai svarbus ir moksle, taip pat tokie vaikai mokosi susiplanuoti laiką. Juk mokykloje, kaip ir sporte, reikia atsiskaityti, parodyti, ko išmokai. Būna juk ir taip, kad sportininkai patiria traumas ir turi palikti sportą, todėl ir mokslas yra labai svarbus. Aš manau, kad viską reikia mokėti suderinti. Juk nėra padėties be išeities.

Ar Lietuvoje irklavimo sporte yra didelė konkurencija?

Nepasakyčiau, kad ta konkurencija labai didelė lyginant su kitomis sporto šakomis. Plaukime konkurencija kur kas didesnė. Tačiau gali būti ir vos keli sportininkai, tačiau vis tiek reikia būti pirmam, norint išvažiuoti rungtis su kitų šalių sportininkais. Gali atrodyti, kad tų sportininkų nėra labai daug, tačiau jei jie yra geri, reikia įdėti taip pat daug pastangų. Nesvarbu, kiek šalyje yra vienos ar kitos sporto šakos atstovų. Lietuvoje yra labai populiarus krepšinis, tačiau Elektrėnuose populiaresnės yra kitos sporto šakos. Todėl džiaugiuosi, kad čia tikrai nemažai vaikų įsitraukia ir į irklavimą. Šios sporto šakos pranašumas yra tas, kad sportininkai nuolat būna gryname ore. Elektrėnai yra puikus miestas užsiimti irklavimu. Žiemos metu su auklėtiniais važiuojame į sporto stovyklas šiltuosiuose kraštuo­se, plaukiojame baseine, sportuojame sporto salėje, bėgiojame krosus. Labai daug sporto šakų įeina į irklavimo treniruočių programą. Taip pat labai noriu pasidžiaugti ir tuo, kad mums – irkluotojams – labai padeda ir Elektrėnų sporto centras bei visa administracija. Visi šie žmonės mus palaiko, remia bei gelbėja su inventoriumi. Tai yra didelė motyvacija tiek treneriui, tiek sportininkams eiti toliau.

Koks yra Jūsų, kaip trenerio, pagrindinis tikslas?
Aš labai noriu, kad mano auklėtiniai užaugtų gerais žmonėmis. Juk labai svarbu būti ne tik geru sportininku, bet ir žmogumi. Noriu visada būti šalia savo auklėtinių, padėti jiems siekti aukštumų, noriu juos suprasti. Sportas mane išmokė siekti savo tikslų, nepaisant visko. Taip pat išmokau planuoti savo laiką, susidėliojau prioritetus, turiu vertybes. Aš išmokau, kad jei jau atėjau į darbą ar kažką pradėjau, tai turiu padaryti viską, ką galiu, geriausiai, o ne atmestinai. Sportas manyje išugdė atsakomybės jausmą. Noriu, kad šių dalykų išmoktų ir mano auklėtiniai.

Eglė Butkutė

Nuotr. iš asmeninio O. Manomaičio albumo