Irina Barabanova: „Aš sugrįžtu!“

Emigrantės duonos paragavusi buvusi miesto Tarybos narė, Didždvario gimnazijos biologijos mokytoja ekspertė Irina Barabanova apsisprendė – grįžta į Šiaulius. Nors prieš metus moteris buvo tikra, kad visam laikui palieka gimtąjį miestą ir Lietuvą, atsitraukimas leido nauju žvilgsniu įvertinti visas veiklas ir savo gyvenimą. Moteris neabejoja – mokiniams žinia apie jos grįžimą bus itin džiugi, tačiau į politiką – veidmainysčių sistemą – ji negrįš.

Nebeliko laiko gyventi

Kas turėjo atsitikti, kad visų gerbiama mokytoja ekspertė susikrovė lagaminus ir vieną gražią dieną paliko Šiaulius? Irina atsidūsta – priežasčių buvo labai daug. „Nerealizavau daug idėjų, nepadariau daug planuotų darbų, be to, kilo asmeninių problemų – reikėjo padėti Vokietijoje gyvenantiems ir dirbantiems vaikams. Dukra, kuri su vyru dirba anesteziologais, neturėjo, kur palikti vaiko, svetimo žmogaus nenorėjo įsileisti, todėl sutikau pagelbėti. Bet aš dabar labai džiaugiuosi, kad viską mečiau ir išvykau. Šiauliuose, toje aplinkoje, kurioje buvau, tapau lyg tas arklys, kuriam uždėtos juodos apsaugos ant akių, – nieko aplink nebematai, žiūri ir bėgi tik tiesiai“, – kalba ji.

Irina atvirauja ir apie tai, kad buvo labai išvargusi. Supranta, kad jos kompetencija buvo labai reikalinga Šiauliuose, bet užsikrovė tiek atsakomybės, visokių darbų, kad nebeliko, kada gyventi.

„Gyvenimo nebemačiau. Nebemačiau ir perspektyvų. Buvo politika, gimnazija, dar pagal patentą privačiai padėjau regiono vaikams pasiruošti biologijos egzaminams. Bet dabar, atsitraukusi ir į viską pažvelgusi iš šalies, atvira širdimi galiu pasakyti, kad mes, lietuviai, dejuojame be reikalo. Turime puikią švietimo sistemą, puikią medicinos sistemą, urbanistiką, puikius, darbščius žmones. Reikia nuvažiuoti, pagyventi svetur ir pačiam pamatyti, kad gyvename nuostabioje šalyje“, – sako ji.

„Pradėti gyvenimą nuo padėties „šliaužte“

Irinos dukros šeima gyvena privačių namų rajone Frankfurte prie Maino. Metus praleidusi svečioje šalyje šiaulietė sako, kad mums tik atrodo, jog Vokietijoje darbuotojai gauna dideles algas. Mes nematome, kiek jie sumoka mokesčių, koks ten milžiniškas biurokratinis mechanizmas, kokios eilės.

„Man pusę metų rengė dokumentus gyventi ir dirbti Vokietijoje. Visi dokumentai siunčiami paštu ir kai aš išgirstu, kad Lietuvoje per daug biurokratijos, galiu garsiai nusijuokti. Vokietijoje paštu keliaujantys laiškai pasimeta, dingsta net originalūs dokumentai, nėra vieno langelio principo, vieningos bendros sistemos internete. Tik gal nuo kovo mėnesio valstybės mokesčių sistema tapo prieinama internetu. Nori patekti į banką, turi registruotis. Negali paprastai, kaip mes įpratę, ateiti. Pas gydytoją registruojiesi internetu. Vėlgi ateina laiškas paštu, kada vizitas paskirtas“, – patirtimi dalijasi pašnekovė.

Švietimo sistema Iriną taip pat stebino. Jos anūkė, kuri lanko antrą klasę, į sąsiuvinius dar rašo pieštuku spausdintinėmis raidėmis.

„Buvau šokiruota, kai man papasakojo, kiek mažai mokiniai mokosi. Pasakiau tada žodžius „tautos genocidas“ ir gavau labai daug barti. Bet kaip mokytoja matau, kad vaikai neskatinami nieko pasiekti. Pasisekė – gerai. Nepasisekė – irgi gerai“, – stebisi ji.

Su lengva šypsena veide Irina dalijasi apie jos pačios mokymosi sunkumus. Šiauliuose buvo savo srities žvaigždė, o teko pradėti nuo nulio mokytis vokiečių kalbos. Moteriai, kuriai 50 metų, kuri jau padariusi karjerą, pradėti gyvenimą nuo padėties „šliaužte“ buvo tikrai sudėtinga morališkai.

„Tačiau Šiauliuose aš nebūčiau prisivertusi mokytis kalbos, kurios gramatika, palyginti su anglų kalbos, – žaidimai. Nebūčiau radusi ir motyvo. Kitas dalykas – kalbos mokymosi patirtis be galo įdomi. Ji apverčia visą mąstyseną. Ji parodo ir tai, kad, būdama savo vietoje, tu be reikalo verkei. Nes turėjai puikius kolegas, puikų darbą, puikų miestą“, – šypsosi moteris.

Irinai reikėjo įvertinti ir tai, kad jos amžiaus moteris, nemokanti vokiečių kalbos, tegalės dirbti nekvalifikuotą darbą. Ji svajojo Vokietijoje dirbti pagal specialybę – biologijos mokytoja, bet tam, kad gerai išmoktų kalbą ir pasiektų dabartinį lygį profesijos srityje, jai būtų reikėję kokių penkerių metų.

„Tik tada būčiau turėjusi visas socialines garantijas ir gerą algą.
30–50 tūkst. Eur per metus – tiek galima uždirbti, dirbant mokytoju. O gydytojai tikrai gerai užsidirba. Jie sau gali leisti viską. Kelionės du kartus per metus, puikūs automobiliai, komfortiškas namas, užsiėmimai vaikams, savaitgalio išvykos į parkus ir kt.“ – pasakoja moteris.

Akys dega dėl STEAM projekto

Ir gyvendama Vokietijoje, Irina nuotoliniu būdu mokė vaikus biologijos. Nusprendusi grįžti į Šiaulius, ateitį ji taip pat sieja su vaikais.

Degančiomis akimis mokytoja pasakoja apie projektą STEAM. Tai gamtos mokslus, technologijas, inžineriją, matematiką ir meną jungiantys Europos projektai, šiuo metu įtraukiami į mokyklinį ugdymą. Dėl programos STEAM moksleiviams duris atveria puikiai aprūpintos aukštųjų ir profesinių mokyklų laboratorijos.

„Mano viso gyvenimo tikslas buvo ugdyti Lietuvos mokslo potencialą. Dirbdama mokytoja, dariau viską, kad mokiniai gautų kuo geresnę prieigą prie laboratorijų, tyrimų. Pamokose stengiausi daryti daug laboratorinių darbų, kad vaikai kuo daugiau žinių gautų per praktiką. Noriu, kad tai būtų pasiekiama ne vienam nedideliam vaikų ratui, o visam regionui. Prieš išvykdama, labai domėjausi šiuo projektu, užmezgiau ryšių su Švietimo ir mokslo ministerija. Ir, trumpam grįžusi, jau kalbėjau su daugeliu žmonių, dalyvavau posėdyje dėl STEAM. Tikrai padarysiu viską, kad projektas vyktų Šiaulių regione“, – šypsosi mokytoja.

Politika – veidmainysčių sistema

O į politiką Irina nebegrįš. Sako nesanti politikė ir jai labai gaila to laiko, kuris švaistomas „sprendžiant“ klausimus.

„Būdama praktikė, nesuprantu, kaip galima taip drastiškai švaistyti mokesčių mokėtojų pinigus, rengiant posėdžius, gaunant atlygį už posėdį, kuriame tu prastumi kažkokius savo interesus. Man labai gaila Lietuvos žmonių, nes mūsų politinė sistema yra neefektyvi. Reikia sukurti tokią atrankos sistemą, kad į politiką nepatektų žmonių, kurie suspenduoja labai svarbius sprendimus. Tai yra baisu. Nesu nei kairioji, nei dešinioji, nei centristė. Neturi jokios reikšmės, kokių pažiūrų esi, jei dirbi žmonėms. O mūsų politikoje atstovaujami asmeniniai arba asmeninio klano interesai. Taip būti neturėtų“, – beria žodžius šiaulietė.

Pasak Irinos, pasinėrus į veidmainysčių sistemą, buvo labai sunku morališkai. Jau po pirmojo Tarybos posėdžio ji net fiziškai blogai jautėsi. „Aš įpratusi dirbti su šviesiais žmonėmis, galvojančiais apie ateities kartas, bet politikoje sutikau žmonių, kurių dėka pamačiau, kodėl mes taip blogai gyvename. Klanai tarpusavyje nesusitaria ir dėl to viskas sustoja. Kalbu ne tik apie Šiaulius, kalbu apie visą šalį“, – sako ji.

Pasak Irinos, dėl visų blogybių, vykstančių šalyje, net sistema nekalta. Viskas prisideda nuo asmens.

„Jei neturi savyje valios daryti tai, kas neša gėrį, esi tiesiog blogas žmogus. Nekalta partinė sistema, sistemos reikalingos, nes esame socialiniai organizmai. Bet bet kokioje partijoje negali būti žmogaus, kuris turi blogų ketinimų. Yra vienintelis tikslas – dirbti žmonėms. Mano, mokytojos, tikslas buvo dirbti vaikams. Aš tą nuoširdžiai dariau. O politikoje pamačiau žmonių be vertybių, nežinančių praeities, neturinčių ateities tikslų. Man buvo labai keista stebėti, atrodo, protingus, išsilavinusius, pagyvenusius ir patirtį turinčius žmones, kurie linksta ten, kur vėjas papučia. Šiandien sako viena, rytoj – kita. Nes jam reikia „bapkių“, jis neteks vietos ir jam bus blogai...“ – kalba šiaulietė.

Irina sako, kad, po Tarybos posėdžių grįžusi į mokyklą, vaikus dar labiau mylėdavo. Nes jie tyri, nemeluojantys, sąžiningi.

„Ir man labai liūdna žiūrėti į vaikų akis ir suprasti, kad jie turės gyventi toje sistemoje. Turėtų būti kažkoks mechanizmas, kuris neleistų nesąžiningų žmonių į politiką“, – sako ji.