Ir perkeltine, ir tiesiogine prasme kraujuojantys pareigūnai – reformos pasekmė

Lietuvos policija išgyvena skaudžias prieš dešimtmetį pradėtos reformos pasekmes, įsitikinusi Lietuvos policijos profesinės sąjungos tarybos narė Agnė Greblikaitė. Pareigūnė sako, kad pastarieji įvykiai, kai tarnybos metu sužalojami policininkai, atveria tas spragas, apie kurias nutylima. Bet reikia pasakyti garsiai – policininkų drastiškai trūksta visoje Lietuvoje, o ateinantys jaunuoliai mokosi iš vos už save vyresnių kolegų ir mokosi per trumpai. Ji nebijo išvardyti ir daugiau klaidų, dėl kurių policijos situacija dabar tokia, jog pareigūnai renkasi eiti į gatves ir kovoti dėl atlyginimų bei saugesnės visuomenės. Vis tik panašu, jog dėl kai ko su politikais jau pavyko susitarti.

Eitynių tikslas – dalinai pasiektas

– Kalbamės tarpušvenčiu – praėjus Angelų sargų dienai ir artėjant Kriminalinės policijos dienai. Bet turbūt šventinės nuotaikos visiškai nejaučiamos, juk neseniai Vilniuje vyko pareigūnų protestas. Ko buvo siekta, ar pavyko išgirsti ką nors gera žadančio?

– Spalio 1-ąją vyko eitynės, o paskui Seime – konferencija, kokios policijos mes norėtume. Eitynių metu nuotaikos tikrai nebuvo džiugios. Ir šiandien jos nėra džiugios. Dėl to su pareigūnais ilgą laikotarpį daug kalbėjomės, bandėme įtikinti, kad policija turi daug problemų po didelių reformų. Mus stipriai reformavo, padaryta daug didelių klaidų, kurias reikėtų taisyti.

Savo eitynėmis, kuriose dalyvavo apie 500 žmonių, norėjome parodyti, kad policijai tikrai yra negerai. Bet norėjome ne tik eitynėmis tai parodyti, o ir vėliau – susirinkę Seime su politikais, su vidaus reikalų ministre, generaliniu komisaru, akademinės bendruomenės atstovais. Kalbėjome apie tai, kokios policijos ateityje mums reikia.

Pagrindinis tikslas buvo – kad visos partijos, kurios galbūt bus valdžioje ateityje, pasirašytų bendrą rezoliuciją dėl 5–10 metų policijos finansavimo planavimo į priekį ir dėl ateinančių pertvarkų. Šiuo metu ši rezoliucija yra tvarkoma ir manome, kad artimiausiu metu turėtume ją pasirašyti. Tikimės, kad, tiek atėjus naujai valdžiai, tiek atėjus naujam generaliniam komisarui, turėtume pradėti lįsti iš tos gilios duobės, kurioje šiandien yra visa mūsų Lietuvos policija.

– Ar jus džiugina šis kolegų sutelktumas, ar tai tiesiog ženklas, kad pasiekta riba? O gal, kaip minėjote, labiau juos teko įkalbinėti dalyvauti eitynėse?

– Iš vienos pusės – džiugina, iš kitos – liūdina, kad teko rinktis ir burti policijos pareigūnus. Džiugina, kad vis tik bendruomenė gali susitelkti, kai yra labai sunku, ir eiti link teisingų sprendimų. Taip, daugelis pareigūnų, kalbant iki eitynių, tikrai buvo nusivylę situacija policijoje, daug kas klausė, ar verta, ar kažkas pasikeis… Bet mes labai džiaugiamės, kad pareigūnai susivienijo. O susivienijo turbūt dėl to, kad dar tiki, jog kažkas gali keistis. Bet kad kažkas keistųsi, mes visi turime norėti ir tai parodyti. Aišku, to turi norėti ir valdžia – visi tie, kurie yra susiję su vidaus saugumu ir priima sprendimus.

Graudi realybė: jaunimą moko jaunimas

– Po įvykio, kai buvo šauta į du pareigūnus, vykdant pareigą, išplatinote laišką, kuriame teigiama, kad dėl tokių įvykių kalta reforma. Ką turėjote omenyje? Kokios spragos lenda?

– Pagrindinės spragos tokios, kad policijos pareigūno profesija tampa nebepatraukli, yra labai stipriai sumažėjusios socialinės garantijos ir negauname deramo atlygio, kuris turėtų būti mokamas policijos pareigūnams. Po reformos mes gerai matome, kaip labai yra nukraujavusi policija, daug pareigūnų trūksta, mažai jaunų žmonių, kurie renkasi šią profesiją. Nes tai yra pavojingas darbas, reikia daug kompetencijų, o šiandien matome, kad taip greitai neparuošiame tokių kompetentingų pareigūnų, kurie galėtų ateiti ir iš karto dirbti.

Jei žiūrėtume į šiandieninę realybę, tai tie devynių mėnesių mokymai Policijos mokykloje ar šešių savaičių paruošiamieji kursai žmonėms, kurie jau turi aukštąjį išsilavinimą, tikrai yra labai trumpas laikotarpis policijos pareigūnui paruošti, kuriam reikia daug kompetencijų ir taktinių žinių. Ir turbūt visi šie skaudūs įvykiai vyksta dėl to, kad per mažai dėmesio skiriama jiems paruošti. Anksčiau mokymai truko pusantrų metų.

Ką dar matome – kad po devynių mėnesių atėjusius dirbti pareigūnus moko ir kuruoja pusę metų dirbantis policijos pareigūnas… Situacija tikrai yra graudi, nes pusmetį dirbantis policininkas pats nėra gerai apšilęs kojų, dar net gyvenimiškos patirties jam trūksta, juk ateina jaunuoliai po vidurinės mokyklos. Manau, tai yra pasekmės reformų, kurios įvyko valstybėje.

– Laiške užsiminėte, kad reikia kalbėti ir apie Licencijavimo tarnybos reformą. Kodėl?

– Pirmomis minutėmis po įvykio Vilniuje mes dar nežinojome, ar tai yra legalus ginklas, ar nelegaliai laikomas. Pernai įvyko Licencijavimo tarnybos padalinių reforma, po kurios apskrityse buvo panaikinti licencijavimo skyriai. Ji tapo centralizuota, aptarnaujanti visą Lietuvą. Dokumentai pildomi el. būdu, su žmogumi, norinčiu įsigyti ginklą, beveik nesusitinkama. Vienintelis jo atvykimas yra tada, kai reikia pašaudyti, kad būtų galima išduoti leidimą. Vėliau vyksta patikros, bet irgi ne taip, kaip anksčiau. Tikrinami ne visi žmonės, kurie laiko ginklą. Manome, kad ir ši reforma, kai taip dalijami ginklai, nepriduoda daugiau saugumo.

– O kada įvyko ta staigi pareigūnų kaita, kai išėjo geri, patirties turintys policininkai?

– Kai prieš 10 metų pradėjo vykti reformos, policiją ir paliko nemaža dalis pareigūnų. Šiandien mes turime pusantro tūkstančio trūkumą. Metai po metų tas trūkumas vis didėjo, tačiau naujais pareigūnais nepasipildėme. Didžiausią nubyrėjimą matome tų pareigūnų, kurie turėjo didelę patirtį ir dar šiandien būtų galėję ja dalintis su jaunesniais pareigūnais.

Bet kai tuometis generalinis komisaras Linas Pernavas padarė didžiąsias reformas ir panaikino apylinkės inspektorius, nepilnamečių inspektorius, atsirado veiklos padaliniai, reagavimo valdybos, tai pareigūnai, dirbę protinį darbą, vėliau buvo išsiųsti į gatves. Nebuvo net pereinamojo laikotarpio, kad žmogus galėtų persikvalifikuoti, nes iš tikrųjų darbas kabinete ir darbas gatvėje yra du skirtingi dalykai. Tada mūsų policiją ir paliko labai daug pareigūnų su didele patirtimi.

Visuomenė pasitiki pareigūnais, tačiau vis dažniau jiems priešinasi

– Rūpesčių, deja, netrūksta... Bet ar galėtumėte išskirti, kas pastaruoju metu džiugina?

– Aš galiu pasidžiaugti to miesto, kuriame esu ir dirbu – Kauno, apskritimi. Tai turėtų būti pavyzdys visoms apskritims ir pačiam Policijos departamentui, kaip mes Kaune iš tikrųjų net labai gerai tvarkomės. Yra labai geras socialinis dialogas su Kauno apskrities policijos valdžia, taip pat turime gerus kontaktus ir su pareigūnais. Tuo tikrai galiu pasidžiaugti.

Dar galima išskirti Tauragės apskritį, ten irgi einama į priekį. Bet kitur yra liūdna situacija, pavyzdžiui, Vilniuje, kur yra didžiausias trūkumas ir didžiausi krūviai. Tai vienur yra geriau, kitur blogiau, bet realiai bendros pozicijos šypsotis ir džiaugtis tikrai nėra. Vis tik eitynės parodė, kad galime susivienyti, tik gaila, kad vienijamės dėl to, kad yra blogai.

– Kalbant apie Šiaulius, jų apskritį, kuo ji išsiskiria?

– Turbūt nėra tokios apskrities Lietuvoje, kur nebūtų problemų dėl darbuotojų trūkumo. Pats didžiausias trūkumas yra Vilniaus apskrityje, bet ir visi kiti regionai, miestai su tuo susiduria – ir Šiauliai, ir Klaipėda, ir kiti.

– O kaip keičiasi visuomenės požiūris į pareigūnus? Daug kas išties šiltai atsiliepia apie tarnybą vykdančius policininkus ar tuos, kurie patys padeda, jei kelyje ar kur kitur žmogų ištinka bėda.

– Tai dar vienas džiuginantis dalykas – metai iš metų augantis visuomenės pasitikėjimas policijos pareigūnais. Jei neklystu, šiemet, paskutiniais duomenimis, pasitikėjimas Lietuvos policija buvo 80 procentų. Tai pats didžiausias iš visų tarnybų. Keičiasi požiūris į policiją, patys policininkai keičiasi, atsiranda visiškai kitoks bendravimas, išnyksta ribos.

Vis tik pastaruoju metu auga ne tik pasitikėjimas, bet ir pasipriešinimas policijos pareigūnams. Per parą visose apskrityse būna užfiksuota po vieną ar du pasipriešinimus policijos pareigūnams. Atsiranda agresija, o ji kyla turbūt dėl daugelio veiksnių: dėl situacijos šalyje, dėl geopolitinės situacijos, svaigalų, narkotikų.

Tad, deja, pareigūnai ir nukenčia nuo tos pačios visuomenės. Norėtųsi pasakyti, kad policininkai nėra tie, kurie nori kažko blogo. Jie nori padėti. Ir jeigu policininkas prašo nutraukti neteisėtus veiksmus, norėtųsi, kad tas besipriešinantis asmuo suprastų ir vykdytų reikalavimus.

– Pareigūnų šūkį „Ginti. Saugoti. Padėti“ žino visi. Bet kas padeda jiems?

– Šis mūsų šūkis turėtų labai gerai veikti tiek į išorę – ginant visuomenę, tiek viduje – ginant ir padedant patiems pareigūnams. Kas šiandien jiems gali padėti – tai profesinė sąjunga, kuri visada pasiruošusi padėti ir morališkai, ir finansiškai, jei ištinka bėdos mūsų policijos pareigūnus. Taip pat, be abejo, yra psichologo pagalba, kuri suteikiama kiekvienam pareigūnui, kuris to paprašo. Tą suteikia Policijos departamento psichologų grupė. Jie dirba visoje Lietuvoje, kiekvienas turi teisę kreiptis ir gauti pagalbos. Žinoma, didžiausia pagalba dar yra kolegos, kurie yra šalia, ir šeima.

Į atranką tapti policininku eina net pavartoję narkotikų

– Teko girdėti, kad iš šimtų jaunuolių, norinčių eiti į policiją, daugybė atkrenta dėl sveikatos ar kitų problemų. Kaip manote, gal kai kuriuos reikalavimus įmanoma sušvelninti, kad policininkų daugėtų? Ar šiuo atveju viskas gerai, o dėl to, jog nepatenka į policininkų gretas, kalti patys jaunuoliai?

– Paskutiniais metais iš tikrųjų labai matosi, kad ne tik dėl sveikatos problemų jauni asmenys nepatenka į pareigūnų gretas, bet ir nepraeina nepriekaištingos reputacijos patikrinimo. Iš tikrųjų, eidami tikrintis sveikatos, jaunuoliai dar būna ir pavartoję narkotinių medžiagų… Jų kraujo tyrimai tai atskleidžia. Žinoma, tuomet jų kandidatūra atkrenta iš karto.

– Keistas poelgis – eiti tikrintis sveikatos dėl patekimo į policiją su narkotikų pėdsakais kraujyje…

– Ši karta tikrai yra kitokia. Jaunimas ateina dirbti į policiją, bet mums, vyresnės kartos atstovams, reikia ieškoti, kaip prie jų prieiti, kaip rasti bendrą kalbą. Normalu – keičiasi kartos, keičiasi ir požiūriai, aplinka, kurioje augo ir į kurią ateina dirbti.

Dar ateina ir tokių, kurie jau yra bausti, net teisti. Tai, be abejo, ir jie atkrenta. O ar labai reikia švelninti reikalavimus sveikatai, manau, tikrai ne. Nes pareigūnas turėtų būti stiprus tiek fiziškai, tiek psichologiškai, neturėti ydų, kurios trukdytų atlikti pareigą. Juk, eidami į tarnybą, mes prisiimame atsakomybę ne tik už save, bet ir už tuos, kuriuos giname ir saugome.