Ir Niujorke sapnai lietuviški

Paskutinį rugsėjo savaitgalį Kurtuvėnų svirno galerijoje bus atidaryta šiauliečių brolių Mindaugo ir Gintauto Lukošaičių paroda. Viena iš galerijos įkūrėjų – Oksana Judakova, kurią lydi neeilinė istorija. Altajaus krašte gimusi žemaitė ilgus metus gyveno Niujorke, tačiau šį miestą iškeitė į vienkiemį Lietuvos provincijoje ir užsibrėžė tikslą dovanoti regionams profesionalaus meno grožį.

Sunkumai užgrūdino

O. Judakova gimė ne Lietuvoje. Pokario metais, 6–7 dešimtmečiais, šalyje buvo sudėtinga rasti darbą, tad iš Tytuvėnų krašto kilusi Oksanos mama nusprendė geresnio gyvenimo ieškoti Kazachstane, kur vyko didžiosios statybos.

Ten ji susipažino su Oksanos tėvu, atvykusiu iš Altajaus krašto. „Jiedu susituokė ir apsigyveno pas mano tėvą Altajuje. Dabar ta vieta, kurioje esu gimusi, yra atsiskyrusi nuo Altajaus krašto ir vadinasi Kalnų Altajaus Respublika. Joje sutelktas visas Altajaus kalnų grožis“, – pasakoja O. Judakova.

Tiesa, vaikiškų prisiminimų iš kalnuotojo Altajaus neišliko. Tėvų santuoka subyrėjo ir Oksanos mama, devynerius metus praleidusi svečiame krašte, su trimis vaikais grįžo gyventi į Tytuvėnus. Oksana, šeimos pagrandukė, tuo metu neturėjo nė metukų.

„Nebuvo lengva, – vaikystę ir paauglystę nedideliame Lietuvos mieste prisimena O. Judakova. – Buvome ne tik labai neturtingi, bet ir kitokie. Sesuo, brolis, aš. Augant teko patirti rasistinių patyčių – dažniausiai šaipydavosi jaunesni vaikėzai. Tytuvėnuose žmonės nėra blogi, tačiau gruboki, siaurių pažiūrų. Vis tik tai mane išmokė, kad visa, kas tavęs nenužudo, padaro stipresnį. Ir jei nėra, kas tave ištrauktų iš duobės, turi pats save už pakarpos ištraukti. Kaip tas baronas Miunhauzenas.“

Iš zoologijos sodo – į Niujorką

Išvažiavus studijuoti į Kauną, atsivėrė kitoks gyvenimas. „Atsidūriau tarp bendraminčių. Kaune niekuomet neteko patirti patyčių, mane supo draugiški, geranoriški žmonės. Kaunas – mano jaunystės miestas, kartais netgi išdrįstu pavadinti save kauniete“, – šypsosi Oksana.

O. Judakova iš pradžių mokėsi Kauno aukštesniojoje meno mokykloje, po to – Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institute. Nors jauną studentę kaip galėdama rėmė šeima – mama, močiutė, sesuo ir tetos, reikėjo ir dirbti. Bene įsimintiniausia darbovietė – Kauno zoologijos sodas.

„Zoologijos sode mano pareigybės buvo labai įvairios: dirbau ir takų šlavėja, ir gyvūnų prižiūrėtoja, kol tapau sodo dailininke. Žinote, dažnai susiduriu su nuomone, kad zoologijos sodas – negera vieta, kurioje kankinami gyvūnai. Bet man tai – gamta, sala vidury miesto, kurioje sutikau labai gerų žmonių. Kokios bebūtų sąlygos, jie mylėjo, rūpinosi gyvūnais“, – sako Oksana.

Zoologijos sode ji dirbo septynerius metus. O tuomet gyvenimas mestelėjo žaliąją kortą. „Su studijų laikų draugėmis vis pasvajodavome išvažiuoti į užsienį užsidirbti. Bet taip niekur ir nepasijudinome. Žaliosios kortos anketą užpildžiau, nieko nesitikėdama ir netrokšdama išvykti – tai padaryti mane paragino pažįstamas, kuris tuo metu gyveno Amerikoje“, – prisimena O. Judakova.

Į Niujorką ji išvyko 2002-ųjų vasarą, baigusi tris instituto kursus, ir pasiliko ten dešimčiai metų.

Sujungė Altajus

Niujorkas padovanojo ne tik galimybių, įspūdžių, bet ir pažintį su būsimuoju vyru, žinomu fotografu Arūnu Kulikausku. „Arūnas buvo įsimylėjęs Altajų – jaunystėje keliavo po Altajaus kalnus. Jis mėgdavo sakyti, kad ten, kalnuose, paliko savo širdį, todėl mūsų bendras draugas jam pasiūlė: „Nori – supažindinsiu tave su altajiete, kalbančia lietuviškai?“ – pasakoja Oksana.

Beje, būtent Arūno dėka O. Judakova aplankė gimtąjį Altajų – su ten gyvenančiu tėvu santykiai nutrūko iškart po tėvų skyrybų. „Pirmą kartą į Altajų skridau iš Niujorko. Tuomet man buvo jau daugiau nei trisdešimt“, – prisimena ji.

Niujorke gyvenančiai lietuvei sėkmingai klostėsi ne tik asmeninis, bet ir profesinis gyvenimas. Nuotoliniu būdu baigusi studijas institute, ji įsidarbino garsaus juvelyro Aleksandro Šepkaus studijoje Manhatane. „Nuo ryto iki vakaro sėdėdavau ir, žiūrėdama pro mikroskopą, šlifuodavau, lituodavau. Kai kam toks darbas gali pasirodyti monotoniškas, bet man buvo malonu dirbti: mane supo grožis, brangieji metalai“, – sako Oksana.

Nacionalinio diktanto konkurse – pirmoji vieta

Gyvendama Niujorke, su lietuvių bendruomene O. Judakova beveik nebendravo – tam nebuvo nei laiko, nei poreikio. Tačiau savo kilmės ji nepamiršo. Priešingai – Oksana sako, kad būtent Niujorke aptiko savo tapatybės esmę: „Gyvendamas Lietuvoje, identifikuoji save kaip savo miesto ar miestelio dalį. Gyvendamas svetur – kaip Lietuvos pilietį. Aiškiai supranti, kad esi lietuvis, kad kalbi, mąstai ir net sapnuoji lietuviškai.“

Lietuviškumą O. Judakova norėjo perduoti ir savo vaikams – vyresnysis sūnus lankė Niujorko Maironio lituanistinę mokyklą. Kartą, kai sūnus buvo pamokoje, Oksana ryžosi avantiūrai – nusprendė dalyvauti nacionalinio diktanto konkurse.

„Laimėjau pirmąją vietą, gavau diplomą – iki šiol jį turiu. Vėliau sužinojau, kad tuometinė konsulienė purkštavo: kaip žmogus, kurio pavardė rusiška, galėjo parašyti diktantą geriausiai? Ji juk negalėjo žinoti, kad esu žemaitė iš Tytuvėnų, kad mano auklėtoja buvo griežta lituanistė, kad mokykloje man puikiai sekėsi lietuvių kalba ir net svarsčiau, ką studijuoti: dailę ar lietuvių kalbą. Taip pat negalėjo žinoti, kad esu užkietėjusi grafomanė. Grįžusi į Lietuvą, mano mama pateko į avariją, po jos sunkiai girdėjo. Kai išvažiavau iš Tytuvėnų, mums buvo lengviau bendrauti laiškais. Susirašinėjome 17 metų“, – sako O. Judakova.

Ukmergėje – šviesa ir inteligencija

2012 m. vasarą ji su šeima grįžo gyventi į Lietuvą. Niujorko šurmulį lietuviai iškeitė į vienkiemį Ukmergės rajone. Jame augina daržovių, laiko bičių, avių.

„Mėgstu sakyti, kad ši vieta pati mus susirado. Į Ukmergę atvažiavome aplankyti draugų, jie ir parodė šią sodybą. Pirkome ją, neturėdami jokių konkrečių planų, greičiau tam, kad galėtume čia vasaroti, o ne nuolatos gyventi. Tuo metu kaip tik galvojome kelti sparnus iš Niujorko ir „matavomės“ įvairias pasaulio vietas: šiaurines JAV valstijas, Kanadą, Meksiką, Altajų. Vis tik norėjome, kad vaikai užaugtų lietuviais, todėl nusprendėme sugrįžti čia. Dabar jaučiamės labai gerai, esame savoje vietoje tiek geografiškai, tiek kultūriškai. Ukmergės kraštas yra šviesus, atviras, inteligentiškas“, – apibūdina Oksana.

Tiesa, priprasti prie ramaus provincijos ritmo iš pradžių nebuvo lengva. „Niujorkas turi savo energiją, ją gali pajusti ore. Dėl tos energijos šį miestą daug kas įsimyli, tik aš tą meilę išgyvenau, sugrįžusi į Lietuvą, – sako Oksana ir priduria, kad paskutinioji viešnagė Niujorke suteikė liūdesio. – Supratau, kad viskas eina į priekį ir mūsų gyvenimas šiame mieste – jau praeitis.“

Tikslas – rodyti profesionalų meną

O dabartis yra Lietuvoje augantys vaikai ir trys galerijos. Pirmąją – „Vilkamirgės“ – galeriją O. Judakova su vyru atidarė prieš pusantrų metų Ukmergės turizmo ir verslo informacijos centre. „Gyvenant provincijoje, labai dažnai susiduri su „rankdarbių kultūra“. Neturime nieko prieš rankdarbius, bet tai nėra menas. Mes nuo pat pradžių užsibrėžėme tikslą rodyti profesionalų meną, nors esame atviri ir įdomiems savamoksliams kūrėjams, jauniems, pradedantiesiems menininkams“, – sako Oksana.

„Vilkamirgės“ galerijoje eksponuotos Petro Repšio, Jono Meko, Rolando Rimkūno, Giedriaus Petrausko, Violetos Bubelytės, Vadimo Šamkovo, Vitalio Čepkausko, Stanislovo Bagdonavičiaus ir kitų menininkų parodos. Šiuo metu galerijoje galima išvysti amerikiečių fotografo ir etnologo Edwardo Sheriffo Curtiso fotografijų parodą „Šešėlių gaudytojas“.

„Ši paroda – JAV ambasados dovana Lietuvai šimtmečio proga. Tai – unikali galimybė susipažinti su 30 metų trukusiu, 37 milijonus dolerių kainavusiu bei 40 tūkstančių fotografijų apimties projektu, vykdytu Šiaurės Amerikoje“, – pasakoja Oksana ir priduria, kad ateinančiais metais pradės rodyti šiuolaikinių fotografų parodas.

Dar dvi galerijas ji su vyru įkūrė Siesikų pilyje ir Kurtuvėnų dvaro svirne. O. Judakova sako, kad draugystę su Kurtuvėnais užmezgė jos vyras, dalyvaudamas kultūriniame projekte „POST kryžkelė“.

Paskutinį rugsėjo savaitgalį Kurtuvėnų svirno galerijoje pora atidarys M. ir G. Lukošaičių parodą. „Kurtuvėnų svirno galerijoje tai bus viena paskutiniųjų parodų šį sezoną. Kitų metų vasarą planuojame čia atvežti ir parodyti jau minėtą fotografijų parodą „Šešėlių gaudytojas“, – sako O. Judakova.

Pabaigai klausiu Oksanos, ką ji mano apie šią savaitę Lietuvoje vykusį kultūros darbuotojų streiką. Juk ir pati dirba kultūros srityje.

„Neskirstyčiau profesijų – visa šalis „biedna“. Ne tik „biedna“, bet ir labai kantri. Skundžiamės, tačiau tylime, nieko nedarome, nekylame, nemaištaujame. O pažiūrėkite, kokių protestų vyksta kitose šalyse. Esame protinga tauta, tačiau turime ir negerų bruožų. Vienas iš jų – prisitaikėliškumas“, – sako O. Judakova.