Ir negražūs daiktai gali būti gražūs, jei gerai į juos įsižiūrėsi

Pagal amerikiečių mokslininkų psichologų Williamo Strausso ir Neilo Howe‘o teoriją, pasaulis suskirstytas į kartas, kurios keičiasi apytikriai kas dvidešimt metų. Lietuvoje esminiai geopolitiniai įvykiai nesutapo su anglosaksų šalių (JAV, JK) istorija, tačiau kartos ir jų skirtumai irgi formavosi.

1964–1983 m. – X kartos metai, 1984–2003 m. – Y, nuo 2004 m. gyvena Z karta. Šiame tekste visgi norėčiau labiausiai prisiminti 1944–1963 m.
kartą, kuri vadinama prarastąja ar dar kitaip – kūdikių bumo, nes po karo gimė daug vaikų, karta. Tai karta, kuri įsitikinusi savo vertybių teisingumu, tikisi, kad kažkas jais pasirūpins, mėgsta pastovumą, nemoka racionaliai spręsti konfliktų, sunkiai persikvalifikuoja darbe, taupo juodai dienai, puoselėja šeimos ir visas kitas tradicijas.

Su bičiuliu vaikščiojome Aušros alėja. Prie posūkio į senąjį miesto parką, kur stovi skulptūra „Aušra“, bičiulis prisiminęs tarstelėjo:

– Čia stovėjo Leninas.

Nesupratau, ar daug reikšmės jis skyrė tiems savo žodžiams, ar pratarė atsitiktinai, bet kažkiek nostalgijos tame jo posakyje buvo. Tik gal, sakyčiau, ne tiek liūdnos, kiek linksmos, ironiškos nostalgijos.

Žvelgdamas į „Aušros“ skulptūrą, pagalvojau, kaip greitai bėga metai, keičiasi kartos. Todėl visad, rašydamas apie kartas, prisimenu, jog vykusiai pastebėjo rašytojas Jurgis Kunčinas, sakydamas, kad jaučia, kaip praeina jo karta. Apmulkinta, prasigėrusi, davusi pradžią savižudžių bumui, jau atitarnavusi sovietinėje armijoje, išstudijavusi KPSS istoriją ir mokslinį komunizmą. Tik ar verta nurašyti tą kartą? Juk ji lygiai taip pat provincialiai geniali, kaip ir ankstesnės lietuvių kartos.

Liepa su dailininku Sigitu Prancuičiu ir kitai

Liepą pradėjau mielu bendravimu su šiauliečiu dailininku Sigitu Prancuičiu. Tai vienas iš dailininkų, kurie prieš 50 metų, baigę tuometinį Dailės institutą Vilniuje, atvyko dirbti į Šiaulius. Tik keli iš šių kūrėjų, anuomet pabudinusių mūsų miestą, likę.

Universiteto dailės galerijoje buvo pristatytas studijos „Gin-Dia“ filmas apie šį menininką. Filmas prasideda apsilankymu dailininko dirbtuvėje Šiauliuose, baigiasi jo grįžimu į gimtąjį Joniškį, kur Baltojoje sinagogoje vyko retrospektyvinė Sigito kūrybos paroda.

Sigitas vardija mėgstamiausius menininkus. Tai Sigitas Geda ir Josifas Brodskis, Frederikas Šopenas ir Edita Piaf... Prisiminiau Josifo Brodskio kalbą, pasakytą 1988 metais Mičigano universiteto absolventams, ir šešis patarimus, kuriuos, anot jo, reiktų išgirsti kiekvienam: susitelkti ties savo kalba, gerbti tėvus, nepasikliauti politikais, mokytis nuolankumo, vengti aukos vaidmens, sugebėti atleisti.

„Literatūros ir meno“ vieno eilėraščio rubrikoje publikuojamas šiauliečio Jauniaus Kulnio eilėraštis „Juodoji lelija“. Patiko. Gal tik pavadinimas pretenzingas (tuoj braunasi „Juodoji orchidėja“). Aišku, ir prarastosios kartos poeto eilutės (apie moterį): „Su kūdikiu – lyg iš Testamento – ant rankų / šitame painių kelių labirinte / kiekviename žingsnyje pralaimėjimo slogutis.“

Lietuvos televizija Valstybės dieną rodė kino filmą „Tadas Blinda“. Tik prarastajai kartai ir tegali atrodyti, kad šiai dienai šis filmas tinkamiausias.

Prarastoji karta gali lyginti Staliną ir Putiną. Tomas Venclova Vilniaus knygų mugėje per jo knygos „Vilniaus vardai“ pristatymą pastebėjo, jog skirtumas tarp Stalino ir Putino yra, bet norėtųsi, kad jis būtų dar didesnis.

Prarastoji karta ir metų laikai

Sako, kiekviena karta turi savą metų laiką. Dar sako, jog prarastosios kartos metų laikas – ruduo. Nenorėčiau sutikti. Kodėl ne vasara? Sakysite, jog vasara gražiausias ir sėkmingiausias metų laikas ir prarastajai kartai būtų pernelyg vykęs. Bet juk vasarą prasidėjo Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai (Antrasis, tiesa, rugsėjo 1 d., bet vadinkime tai dar vasara). Be to, ar vasara jau toks geras laikas, jei lietuviai net tokiu metu išvyksta ten, kur dar šilčiau?

Kas man labiausiai patinka vasarą? Kad nėra aprangos kodo. O kiekviena šalis turi savo Palangą ir Basanavičiaus gatvę, tad Lietuva čia nėra išimtis. Nors man imponuoja Neringa. Miela Nidoje ar Juodkrantėje paklaidžioti, pavaikštinėti marių krantine. Ilsėkis – malonu, gražu ir tylu, nes, pavyzdžiui, Juodkrantėje tik 1 000 gyventojų ir juokaujama, kad 999. Įsivaizduoji, kaip čia siaurais keliukais vaikštinėjo rašytojas Tomas Manas, Paulius Sartras, tapytojas Gustavas Fenkolis. Kai kas skundžiasi, kad vėjo kauksmas Neringoje jiems neduoda miegoti, o prarastosios kartos atstovai čia miega kuo puikiausiai, tiesiog liūliuojami vėjo ūbavimo.

Prarastosios kartos moterų laikas irgi vasara. Jos labiau nei kitos rūpinasi savo išvaizda. Net 70 proc. tokių moterų ja nepatenkintos.

Prarastosios kartos žmonės myli gyvūnus. Mane tik stebina, kai filmuose apie gyvūnus balsas už kadro komentuoja, ką šie gyvūnai mąsto. Iš kur tai žino? Ir dar pastebėjau, kad gyvūnai nepuola filmuotojų, labai arti juos prisileidžia. Gal gyvūnai supranta, kad šie juos daro žvaigždėmis.

„Likimas“ – prarastosios kartos žodi

Kitos kartos šį žodį taria rečiau. Kai kartą parašiau tekstą apie tai, kad kiekvienas artėjame prie savo paskutinio uosto, prarastosios kartos skaitytojai jį gyrė, girdi, aktualu. Paskutinis uostas, pasirodo, gali būti visiškai netoliese. Niekas nežino, kas laukia už to uosto vartų. Nejaugi kraupi tuštuma? Paradoksalu, kad net šiuolaikinis mokslas nieko tiksliau nepasako. Vilties, tiesa, yra, nes jei yra uostas, turi jame vykti kažkoks gyvenimas.

Jau čia minėtas rašytojas Jurgis Kunčinas rašė, jog yra įsitikinęs, kad, atplaukęs į paskutinį uostą, ras ten pilna pažįstamų nevykėlių, nuoširdžių ir netgi gabių žmonių, pagyvenusių vaikinų bei merginų. Anot rašytojo, ten jų ištisas miestelis šalia didžiulio kapinyno. Jokių patogumų, jokių raudančių giminaičių, jokių partijos draugų, bet visi savi.

Jurgio kolega Gintaras Beresnevičius dar džiaugsmingiau nušviečia atvykimą į tą uostą. Jam juokingai skamba diskusijos apie tuščią tokį uostą. Kaip gali jame kažko nebūti? Visko ten yra: ir švenčių, ir barnių, ir svaigalų, ir sekso... Juk teko skaityti apie rojaus vynuogynus? Gal tik pagirių ten nėra. O šiaip yra visi giminės, draugai, priešai, norai, polinkiai... Kur jie dėsis?

Jau esu rašęs, kad už viską blogiausia – puikybė. Štai pradėjau puikuotis, jog su manimi, kaip kelionių vadovu, turistai mielai vyksta į keliones. Bet štai rugpjūčio 3 d. numatyta kelionė į Lvovą, kurion aš negalėsiu vykti, nes „Laiptų galerijoje“, kurioje dirbu, vyks pleneras „Šiaulių Monmartro respublika“. Ekskursiją vesiu ne aš, o žmonių prisirinko pilnas autobusas. Aš ten ekskursiją vesiu rugpjūčio 15 d., vietų dar yra. Dievas baudžia už puikybę.

„Ne už tokį orą kovojome“, – apie paskutiniųjų metų orus sako prarastosios kartos atstovai. Anot jų, orai tapo palankūs tik saujelei išrinktųjų.

Pabaigai anekdotas. Kolektyvas šventė savo įstaigos jubiliejų. Buvo pakviesti ir anksčiau čia dirbę žmonės. Bet du buvę kolegos liko nepakviesti. Vienas jų buvo nuostabios širdies žmogus, kolektyve draugiškas, visiems skubėdavo į pagalbą, užjausdavo. Kitas, priešingai, tik ir žiūrėdavo, kaip čia kam pakenkus, ką vyresnybei įskundus. Susitiko jie jubiliejaus vakarą ir guodžiasi. Pirmasis, tas geros širdies, liūdnai sako:

– Nepakvietė, pamiršo.

Antrasis pritaria:

– Nepakvietė, nepamiršo.