Nuomonė | 15 MIN.
„Investuok Lietuvoje“ šią savaitę paskelbus gana pozityvius 2023 m. tiesioginių užsienio investicijų (TUI) rezultatus, agentūros vadovas Elijus Čivilis sako, kad 2024-aisiais galima tikėtis „visko arba nieko“.
Lietuva, pasak jo, rinkiminiais toliau orientuosis į aukštos pridėtinės vertės investuotojų paieškas, o ypač didelis potencialas regimas karinių technologijų, kibernetinio saugumo srityse.
„Tai yra augančios sritys, kur Lietuva turi būti daug aktyvesnė ir čia pritraukti investicijų“, – interviu Eltai teigė E. Čivilis. Agentūra žada parengti ir specialias reformų gaires.
Vis tik, „Investuok Lietuvoje“ vadovo teigimu, konkuruoti dėl TUI su kitomis šalimis bus sunku, ypač čia netaikant investuotojams patrauklių finansinių priemonių – nors pačioje rudens sesijos pabaigoje Seimas ir priėmė du įstatymų pakeitimus investicijoms skatinti.
„Visos šalys daro du dalykus daug geriau“, – pripažįsta E. Čivilis. Todėl, tikina jis, tam tikras pozityvias žinutes viešumoje turėtų transliuoti ir šalies politikai – pirmiausia, kad Lietuva yra saugi ir patikima šalis investuoti.
„Žinome, kaip gali būti blogai ir bėdas konvertuoti į savo stiprybes, man atrodo, būtų geriausia, ką politikai galėtų kalbėti“, – teigia jis.
Ir nors kitos šalys investuotojus vilioja kur kas patrauklesnėmis sąlygomis ir dosniomis subsidijomis, Lietuva gali pasiūlyti unikaliai kokybišką ir motyvuotą darbo jėgą – tokį didžiausią Lietuvos privalumą akcentuoja E. Čivilis.
„Jie yra alkani pareigų, atsakomybių, sprendimų priėmimo, autonomijos. Tokios savybės, sako jie, šiame pasaulyje labai nyksta“, – apie vietinius specialistus kalba „Investuok Lietuvoje“ vadovas.
Interviu Eltai jis aptarė 2023 m. TUI rezultatus, pasidalijo ambicijoms šiems metams bei analizavo Vengrijos, kaip vienos patraukliausių valstybių užsienio investuotojams, pavyzdį.
– 2023 m. patvirtinti 53 TUI projektai, per 3 metus planuojama sukurti daugiau nei 4 tūkst. darbo vietų, investuoti 207 mln. eurų. Ar tai yra sėkmingas rezultatas?
– Reikia konstatuoti, su visa meile Lietuvai, kad Lietuva turi labai, labai silpną vertės pasiūlymą. Kai esame maža valstybė su labai maža rinka, šalia karo zonos, akivaizdu, kad mūsų patikimumas iš esmės yra tragiškas. Kaip ir visų krizių poveikis mums: jei kur energetikos kainos didžiausios, tai Lietuvoje, jei infliacija viena didžiausių Europoje – Lietuvoje. Tai mūsų tikrai nepuošia.
Kai mus ant popieriaus lygina su kitomis valstybėmis, galima sakyti, kad neturime niekada šansų laimėti prieš konkurentes.
Tad viena didžiausių sėkmės formulių ir yra kliento kelionė, ta veikla, kurią daro „Investuok Lietuvoje“, kuri kiekvieną klientą ant rankų nešioja. Duomenis teikia, viską gyvai rodo, susitikinėja su savo konkurentais čia, Lietuvoje.
Ir tada pradeda žaisti daug tokių faktorių. Nes jei besidomintis investuotojas lengvai susitinka su ministre ar net pačiu prezidentu, tai jam sukuria pasitikėjimo jausmą – kad tai galbūt yra šalis, kurioje turėsiu su kuo kalbėtis jei kils problemų.
Šiemet yra pirmi metai, kada daugiau nei pusė projektų yra su esamais klientais. Tai mums indikuoja, kad nors kartais įmonės į Lietuvą žengia labai atsargiai, jos pamato, kad čia viskas yra gerai ir tada plečiasi. Iš veiklos vykdymo pusės tai rodo, kad mums daugiau reikia dirbti su esamais klientais ir jiems padėti savo organizacijos viduje pardavinėti projektus.
– Tuomet kas pas mus ateina? Kokie sektoriai, ką labiausiai išskirtumėte iš atėjusių investuotojų pernai? Tame kontekste, kad kalbant apie Lietuvos rizikas dažnai girdime geopolitinių pavojų argumentą, nepalankią energetinę situaciją, pavyzdžiui, kokia buvo 2022 m., kai vykstant energetinei krizei verslas nuogąstavo dėl aukščiausių elektros ar dujų kainų.
– Mūsų sektorių portfelis taip dažnai nesikeičia, pagrindiniai sektoriai yra energetikai neimlios informacinės technologijos, paslaugų sektorius, vadinamasis „Global Business Services“ (angl. pasaulinės verslo paslaugos – ELTA). Taip pat gyvybės mokslai, kurie irgi kažkuria prasme labiau linkę toleruoti kaštus, nes jų pagrindinė kuriama vertė yra intelektualinis gebėjimas kurti inovatyvius sveikatos produktus.
Energetinėms aplinkybėms labiau jautri inžinerinė pramonė. Bet neskaitant to pernai vis tiek turime tuos kelis investuotojus, kurie pasirinko plėtrą. „Hollister“, kuris jau sėkmingai toliau plečia veiklą, nors ir girdimas skalambijimas, kad sekantys po Ukrainos būsime mes. Kažkaip jų tai neįtikina.
Visą laiką kai diskutuoju su politikais, tokiais kaip Laurynas Kasčiūnas (Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas – ELTA), visą laiką atsiduriame tokiame vištos ar kiaušinio klausime. Ar skundžiamės, ar pradžiai pasidarome taip kaip Taivanas, kurio tiesiog kinams amerikiečiai niekada neatiduos, nes ten yra visos jų technologijos „pasodintos“.
– Žiniasklaidoje buvo publikacijų su verslo atstovų pozicija, kad gerus investicijų rezultatus labiau lemia jau čia esančių įmonių veiksmai, o natūralių Lietuvos privalumų investuotojams esą sumažėję. Konkurencija ir jūsų manymu regione ir visame pasaulyje aštrės. Tai kokie tuomet gali būti tie kiti metai? Tikriausiai bus gerokai sunkesni. Kokie tie pagrindiniai iššūkiai?
– Pirmiausia, kad labai paveikė dinamiką ir pernai, aišku dėl visų tų globalių tendencijų bendras TUI projektų pyragas sumažėjo 30 proc., per pirmąjį 2023 m. pusmetį. Tai EBPO duomenys. Jie sako, kad pats kiekis, kiek projektų vyksta, dėl neapibrėžtumo mažėja 30 proc. Reiškia, kad yra mažiau, o dėl to mažiau vis tiek pešasi tie patys.
Kitas dalykas, akivaizdu, kad didelį poveikį padarė JAV antiinfliacinis paketas, pagal kurį šalis pradėjo „be proto“ subsidijuoti gamybos grąžinimą pas save. Tai niekada nebūti dalykai, kai pralošiame projektus JAV, niekada su jais net nekonkuruodavome, bet kai kurios įmonės ten randa geresnius vertės pasiūlymus.
Europa dabar susigriebė, kad reikia kažkokio atsako. (...) Tai yra didesnis valstybės vaidmuo finansuojant transformaciją, žaliąją ekonomiką. Ir Europoje valstybės, pavyzdžiui, Lenkija yra paskelbusios 350 mln. eurų žalios ekonomikos fondą investuotojams. T. y., ateinantys investuotojai gali gauti subsidijų. Vengrai padarė tą patį skirdami 1,2 mlrd. eurų.
Tuo tarpu Lietuvoje neturime nei vietos verslams, nei užsienio investuotojams nieko panašaus.
– Tad ir skatinate kitiems metams imtis aktyvesnių veiksmų pritraukiant investuotojus. Šie metai, kaip dažnai primenama viešojoje erdvėje, yra rinkimų metai, lemiami geopolitine prasme ir pan. Tokiame sudėtingame kontekste – kokie tie veiksmai? Vis tiek juos dėliojate.
– Dviem priemonėms Seimas uždegė žalią šviesą, kas labai džiugina. Pirmiausia stambaus projekto statuso geresnį pritaikymą realiam gyvenimui. Iki šiol buvo labai didelė sukuriamų darbo vietų kartelė, o aukštos pridėtinės vertės gamyboje, į kurią fokusuojamės, yra labai, labai mažai rankinio darbo. Todėl iki šiol galiojęs reguliavimas nebuvo labai adekvatus. Čia logika ta, kad šiuolaikinės ir modernios gamyklos visos robotizuotos, joms reikia pakankamai mažai žmonių, jie tik gauna labai didelius atlyginimus.
Kitas dalykas yra žemės rezervavimo modelis valstybės reikmėms. (...) Dažniausiai įmonėms reikia čia ir dabar teritorijų ir vietų, kad jos galėtų iškart kurtis ir daryti. Pas mus, deja, dažnai visokie procesai, dokumentai, žemės tvarkymai trunka apie porą metų. Su žemės rezervavimu tikimės, kad galėsime padaryti didelį įdirbį, kad galėtume investuotojams siūlyti labiau paruoštus sklypus.
– O kas toliau šiemet?
– Iš tikrųjų, rinkiminiai metai yra gerai, nes politikos formuotojai yra labai motyvuoti klausytis. Klausytis idėjų ir pagal tai rengti savo programas.
Žinoma, mes irgi iš savo pusės ruošiame tam tikras reformų gaires, kaip įjungti tą aukštesnę pavarą ekonomikos augimui. Man atrodo, kad dėl daug dalykų susitariame, bet nelabai susitariame dėl to, kad demokratinėje valstybėje ekonomika yra prioritetas, norint nusipirkti daugiau tankų, sumokėti didesnius atlyginimus mokytojams, daktarams. Su viskuo sutinku, visiems visko reikia, bet labai norėčiau, kad aukščiau pakeltume diskusiją dėl ekonominės gerovės ir kokių priemonių jai reikia.
Tų idėjų tikrai yra labai, labai daug. Nuo talentų migracijos ir kaip atrinkti ką įsileisti į šalį bei kokių mums įgūdžių reikia, iki to, kur valstybė turėtų labiau įsitraukti formuojant kažkokius klasterius ar aukštos pridėtinės vertės sektorių vystymąsi.
Pavyzdžiui, gyvybės mokslai mums yra strateginis sektorius. Smagu, kad jau yra didžiulis progresas, bet buvo paruoštas kelrodis, kuris, deja, ir liko stalčiuose.
– Vadinasi, paruošite tam tikrą dokumentą.
– Taip.
– Kaip konkrečiai formuluotumėte to dokumento tikslą, ambiciją?
– Panašų dokumentą buvome leidę prieš praeitus rinkimus, tada vadinome jį reformų gairėmis. Bet žodis „reforma“ man nelabai patinka. Dar pavadinimo nesugalvojome, bet tai bus kažkas panašaus į „antrasis ekonomikos kvėpavimas“, „naujos kartos Lietuvos ekonomika“.
Mums reikia išsivaduoti iš tų praeities pančių, kur mes vis dar drebame kinkomis, kai koks nors siuvėjas išeina iš Lietuvos (nes čia, pasak jo, per brangu) ir keliasi siūti Indijoje ar Kinijoje. Tai tegul eina, dėl to dejuoti ar verkti nereikia.
Nesame pigi šalis, tai ir nedarykime to, ką daro pigios šalys.
– „Investuok Lietuva“ vertinimu, kokių sektorių investicijų Lietuvai reikia?
– Mūsų fokusas, kad visas dėmesys yra tik aukštai pridėtinei vertei, tai pirma.
Antra, tai turi būti naudinga visai Lietuvai, kitaip tariant, gal 90 proc. gamybinių pajėgumų turi būti ne Vilniaus regione. Nes norime subalansuotos Lietuvos, norime, kad ji vystytųsi vienodai. Vilnius pats iš savęs važiuoja, jam jokių problemų pritraukti investuotojus. Bet va įtikink, kad Kėdainiai ar Naujoji Akmenė yra gerai. Tai truputį sudėtingiau. Bet sau esame užsibrėžę, kad mūsų dėmesys turi būti diversifikacija, kad visai Lietuvai tų projektų būtų padalinta.
Žiūrint į ateitį, be inžinerinės pramonės, gyvybės mokslų, IT ir globalių paslaugų centrų sektorių, matome, kad yra didžiuliai augantys segmentai, kur mes, kaip Lietuva, turime įšokti į žaidimą. Nes, nėra susiformavusios tvarkos.
Kitaip tariant, jei mes ilgus metus tą labai smarkiai, aktyviai manėme, kad galime perkalbėti kažkokias įmones, kad jie galėtų atsisakyti savo padalinių nusistovėjusiose rinkose ir persikelti į Lietuvą, tai buvo pakankamai naivu.
Ypač dabar karinių technologijų srityje yra be proto didžiulis potencialas ir čia turime dėti visą savo energiją. Karinių technologijų sritis tai nuo išmanios amunicijos iki kažkokių elektronikų, specialių programinių įrangų ar kibernetinio saugumo.
Tai yra augančios sritys, kur Lietuva turi būti daug aktyvesnė ir čia pritraukti investicijų.
– Stebite kas vyksta aplinkui, kitose šalyse – Baltijos valstybėse, Lenkijoje, Centrinėje Europoje. Jos yra tos pagrindinės mūsų konkurentės, kur ekonominis lygis maždaug panašus. Kokie Lietuvos pranašumai ir trūkumai lyginant su šiomis šalimis?
– Vienas tokių dalykų, kuris išlenda kaip pagrindinis pasirinkimo kriterijus, iš tikrųjų, yra susijęs su žmonėmis. Nepriklausomai nuo to, ar tai žmonės, kuriuos proceso metu sutinka pats klientas, ar kuriuos jie patys įsidarbina ir turi su jais kažkokį santykį.
Investuotojai sako, kad ko nėra niekur kitur, jūsų žmonės yra alkani. Ne ta prasme, kad nepirkę pieno ar batono, bet jie yra alkani pareigų, atsakomybių, autonomijos, nori priiminėti sprendimus. Tokios savybės šiame pasaulyje labai nyksta. Investuotojai sako, kad savarankiškumas ir atsakomybė pas mus yra kažkoks unikalus genas. Žmonių požiūris į darbą yra visiškai išskirtinis.
Antra, nors ir esame maža šalis, bet mūsų talentas yra ypač kokybiškas. Visiškai nišiniai dalykai, Lietuvoje skaitant spaudą matome tokias rūbų skalbyklas, kuo mes čia gyvenam.
Bet jei skaitytume investuotojų informacinius šaltinius, tai jie visokias nerealias istorijas pasakotų apie tai, kad, pavyzdžiui, Lietuvoje atrado vienas geriausių kompetencijų, pavyzdžiui, kas liečia kompiuterinės įrangos programavimą, tai toks visai nišinis dalykas. Arba tai, kad Lietuvoje pakankamai daug statistikos ir duomenų mokslininkų, kurie geba atliepti šiandien ypač patrauklias ir reikalingas kompetencijas. Lietuvoje yra labai daug gyvybės mokslų specialistų.
– O ką daro kitos šalys ko nedaro Lietuva? Siūlo subsidijas, turi palankesnę lengvatų sistemą? Galbūt tą, ką Seimas priėmė tik gruodį, kitos regiono valstybės turi seniai?
– Visos šalys daro du dalykus daug geriau. Taip, jie turi daug didesnius biudžetus subsidijoms ir tai yra visiškai pragmatiškas išskaičiavimas. Subsidijos kažkuria prasme yra tos įmonės užrakinimas savo šalyje.
Tai yra labai natūralus dalykas, nes, pagalvojus, įmonei persikelti ar pastatyti naują gamyklą yra nenormalūs kaštai. Ir jie ieško kaip pasidalinti tas atsiradusias rizikas ir papildomas išlaidas. Ir jei valstybė X tau sako, kad subsidijų forma galės paamortizuoti įmonės kaštus, jai tas tinka.
Visos valstybės aplink mus turi schemas, kurios yra patvirtintos pagal ES valstybės paramos žemėlapius, visos jas naudoja maksimaliai. Mes, deja, tokių biudžetų neturime.
Jei koks nors Vengrijos vienas projektas gauna iki 300 mln. eurų subsidiją, mūsų visas metinis biudžetas yra 48 mln. eurų.
(...)
Antras dalykas, kitos šalys kur kas agresyviau vykdo pačią investicijų pritraukimo veiklą, vykdo su užsienio atstovybėmis, turi visą tinklą žmonių, kurie užsienyje tiesiogiai tas įmones lanko ir spaudžia jų namuose. Mes, deja, neturime tokių finansavimų neturime ir viską darome labai oportunistiškai.
– O kiek svarbi politinė komunikacija pritraukiant užsienio investuotojus? Pavyzdžiui, palyginus Lietuvą ir Vengriją. Lietuvoje užsienio reikalų ministras sako, kad reikia ruoštis galimam kariniam konfliktui, o Vengrija tuo metu pataikauja Kremliui ir kiša pagalius į ratus ES. Kiek tokia Budapešto politinė pozicija investuotojui patrauklesnė?
– Vengrija yra šalis, kuri yra labiausiai pasipelno iš TUI. Yra indeksai, kurie skaičiuoja, kuri šalis susikuria daugiausia ekonominės naudos per TUI - čia Vengrija yra nr. 1 pasaulyje.
Mums atrodo, kaip čia taip gali būti, o verslui Vengrija atrodo labai dėkingoje situacijoje. Tai yra ES šalis, tokia ji vis tiek liks, viskas bus stabilu, viskas bus prieinama, Vengrijos negalės tiesiog imti ir eliminuoti. Tuo tarpu jie vis tiek turi pigią naftą, dujas, pigią prieigą prie energetikos ir puikų išėjimą į Rytų rinkas.
Čia galime piktintis, galime nesipiktinti, bet mūsų pasirinkta vertybinė politika, (...) o verslas vis tiek lieka pakankamai pragmatiškas. Vengrai, pavyzdžiui, niekada neturėjo jokių problemų su eksportu, krovinių išvežimu, nuo Kinijos iki Rusijos. Man net įdomu būtų sužinoti, kiek pati Vengrija savo tokią politiką reiškia ambiciškai, o kiek ji yra paskaičiavusi, kad jai geriau dengti abu pasaulius.
Tačiau Lietuvoje yra ta pati „Viči“ grupė. Ir tada kyla klausimas, kaip galime kalbėti apie Vengriją, jei patys čia turime ką turime.
– Lietuva vis tiek dėl savo geopolitinės pozicijos nuo vertybių nesitrauks. Tad iš jūsų, kaip investuotojus pritraukiančios įstaigos vadovo, pusės, ką turėtų sakyti politikai, kad investuotojams būtų aišku, jog ateiti į Lietuvą apsimoka, saugu?
– Man atrodo, kad labai svarbus yra pragmatiškas ir dalykiškas tonas apie tai, kas neturėtų kelti panikos. Ir tai, kad mes verkiame, jog mus jau puola, mums nepadeda. Mums padeda, kai sakome, kad esame kaip niekad saugūs, kad turime didžiules galimybės gynybos pramonėje, kad esame tarp pasaulinių lyderių kibernetinio saugumo srityje. Žinome, kaip gali būti blogai ir bėdas konvertuoti į savo stiprybes, man atrodo, būtų geriausia, ką politikai galėtų kalbėti.
Dažnai visos diskusijos kyla iš vidinio smėlio dėžės sindromo. Bet atsitraukus ir pažiūrėjus platesniame kontekste, iškart pasimato, kad tai tik ir yra smėlio žaidynės. Gal geriau tuomet susitelkti į tas stiprybes ir akcentuoti būtent jas.
– Apibendrinant mūsų pokalbį: ar po šių metų, 2025 m. sausio pradžioje „Investuok Lietuvoje“ praneš panašius TUI rezultatus, ar visgi bus kokie kitokie? Ir kaip to reikės siekti?
– Akivaizdu, kad tendencijos nėra pasikeitusios. Kol kas, kaip įėjome į 2023, taip įeiname ir į 2024 m. Be to, tik dabar pradedame matyti JAV, Vokietijos ir kitų didelių šalių, kurios staiga iš niekur labai dramatiškai ir drąsiai įsijungė į TUI pritraukimą, (politikos – ELTA) poveikį.
Priminsiu, kai TSMC (Taivano puslaidininkių tyrimų ir gamybos įmonė – ELTA) nusprendė statyti gamyklą, Vokietijos valdžia skyrė 10 mlrd. eurų subsidijų gamyklos statybai. Tai kosmosas, mes gyvenime to negalėsime padaryti.
Bet supranti, kad tai yra toks žaidimas, kurį žaidžiame.
Žiūrint į ateitį, akivaizdu, kad projektų nepadaugės, jų gal ir pamažės, bet jie konsoliduosis į kažkokius didesnius projektus. Tai yra tokie projektai, kurių negali išvengti daryti. Jei tai mažesnis dalykas, įmonės gali palaukti geresnių laikų.
Bet jei tai yra kažkoks transformacinis projektas, pavyzdžiui, mums staiga reikia naujos baterijų gamyklos paklausai iš naujų klientų patenkinti, tuomet jie darys, ir darys labai didelį projektą. Ir ar Lietuva galės dalyvauti kovoje dėl tokių projektų pritraukimo, priklausys nuo daug dalykų.
Sakyčiau, kad žiūrint į metus, bus viskas arba nieko: arba bus labai didelis CAPEX (kapitalo sąnaudos – ELTA), arba mums sukonkuruoti ir TUI skaičiai bus tikrai maži.
Bet tai nereiškia, kad sudedame ginklus ir nieko nedarome. Mums tai reiškia, kad, visų pirma, turime perprofiliuoti savo produktus, eiti į tas mano aptartas augančias sritis: karinės technologijos, kibernetinis saugumas, žaliosios technologijos.
Kalbant apie pramonės rinkas, mes istoriškai dirbome su JAV, skandinavais, Vokietija. Dabar daugiau dėmesio reiktų skirti mums naujoms rinkoms, t. y., Japonija, Pietų Korėja, Taivanas.
Ten, kur gali daug lengviau įtikinti, kad tavo minusai nėra minusai. Pavyzdžiui, Seulas yra 40 km nuo Šiaurės Korėjos sienos. Už jos iškart stovi Šiaurės Korėjos raketų bazė. Jei pasakysi, kad už 30 km yra Baltarusijos siena, tokių šalių investuotojų nenustebinsi, jie matę daugiau. Tas pats Taivanas, jų požiūris į saugumą yra visai kitoks.
Tai yra didelės ir investuojančios šalys, gaminančios, tik pas juos yra visai kitoks sprendimų priėmimo būdas, jie visai kitaip renkasi, jie visai kitaip sprendžia. Mums reikia skirti daugiau energijos tiems regionams.
etaplius TV
0
