„Investuok Lietuvoje“ vadovas laukia sėkmingų 2025 metų: tikiuosi kalbėsime  apie milijardus eurų

„Investuok Lietuvoje“ paskelbus apie rekordinius praėjusių metų tiesioginių užsienio investicijų (TUI) rezultatus, agentūros vadovas Elijus Čivilis sako, kad 2025 m. jis kelia sau dar ambicingesnius tikslus nei pernai – jog metų gale pasiekimus skaičiuoti tektų ne milijonais, bet milijardais eurų.

Lietuva, pasak jo, pernai sėkmingai pritraukė investicijas iš įvairių gamybos bei finansinių technologijų („fintech“) sektoriaus įmonių, dalis investavusių įmonių yra naujos, o kitas dalis užsiėmė jau turimų pajėgumų plėtra. E. Čivilis tikino, kad tokia ir yra „Investuok Lietuvoje“ strategijos esmė – pritraukus investuotojus juos „auginti“.

„Tai labai gerai pateisina mūsų strategiją pradėti bent kokio didžio investiciją. Svarbiausia, kad ateitų į Lietuvą (...). „Hollister“ yra labai geras pavyzdys, nes jie kiekvienais metais vis paskelbia apie naujas plėtras. Pavyzdžiui, paskutinis toks projektas yra gamybos linijos praplėtimas už 25 mln. eurų, kuris sukurs dar 50 darbo vietų“, – interviu Eltai teigė E. Čivilis.

Jis taip pat išskyrė „fintech“ sektoriaus plėtrą, kalbėjo apie „fintech“ kompetencijų centrą mūsų šalyje ir vadino tai Lietuvos konkurenciniu išskirtinumu. E. Čivilis taip pat pateikė pavyzdį šio sektoriaus įmonės, kuri pasirinko Lietuvą visos savo veiklos Europoje centru.

„Kalbant apie fintech, įdomu tai, kad pernai papildomai sukūrė net 555 darbo vietas. Ir kai aš sakau „net“, tai aš sakau dėl to, kad tai yra bene vienas didžiausius atlyginimus mokančių sektorių“, – pažymėjo jis.

„Netgi JAV pagrindinis vienaragis „Dry Wealth“, gavęs licenciją pasirinko savo visos Europos būstinę steigti Lietuvoje“, – pridūrė jis.

Paklaustas apie savo lūkesčius 2025 metais, „Investuok Lietuvoje“ vadovas teigė, kad nori „labai žemiškų dalykų“, o tai būtų nuolatinis dialogas su verslu ir nuspėjamumas iš valstybės bei pastarosios susilaikymas nuo perteklinių draudimų, nesusimąstant apie pasekmes.

„Dabar kas liečia teisėkūrą, tai ar tai būtų užsienio, ar vietos investuotojai, yra vienodi ir tie patys kanonai. Pirmas – nuspėjamumas, antras – aiškumas, trečias – stabilumas. Norisi, kad žiūrint į priekį, nebūtų tokių šokų, nebūtų per naktį sugalvojamų mokesčių, kad dabar staiga viskas bus kitaip“, – kalbėjo jis.

Interviu Eltai metu jis aptarė 2024 m. TUI rezultatus, pasidalijo ambicijomis kitiems metams, papasakojo plačiau apie Lietuvą pasiekiančias investicijas ir atsakė į klausimą – ką galime padaryti geriau.

– Per praėjusius metus patvirtinti 47 TUI projektai, kurie sukurs daugiau nei 3 tūkst. naujų darbo vietų, investuoti 351 mln. eurų. Bendra investicijų suma tikrai didesnė nei užpernai, kada skaičiavote 207 mln. eurų, tačiau ar jus šių metų rezultatas tenkina? Ar jis sėkmingas?

– Jeigu atsiribočiau nuo konteksto, koks yra ekonominis mūsų regione, jeigu trumpam pamirščiau visas geopolitines įtampas, tai sakyčiau, kad rezultatas yra fantastinis. Jis yra fantastinis tiek, kiek mes kaip šalis, pademonstravome, kad net ir neapibrėžtose situacijose mes galime rasti tų naujų augimo šaltinių. Bet dar svarbiau, kad ne tik rasti, bet juos atrakinti ir įgyvendinti projektus. Man atrodo, kad tas įgyvendinimas čia ir atsispindi rezultatuose, kad tiesiog veikia tie strateginiai pasirinkimai, kuriuos darome siekiant pritraukti užsienio investicijas. Taip, projektų skaičius yra mažesnis negu užpernai, bet tiesą sakant, aš nemanau, kad tai yra kažkoks esminis rodiklis.

Dabar dėl darbo vietų sumažėjimo, tai aš gal net ir šiek tiek džiaugiuosi, kad tai atspindi pasaulines tendencijas į automatizavimą, robotizavimą. Modernios gamyklos, jos jau nebėra tiek daug žmogiško kapitalo reikalaujančios investicijos. Juo labiau, kad Lietuvoje darbo rinka tikrai patyria labai didžiulį spaudimą. Tai čia irgi nėra didelės dramos, bet išaugusios investicijos į kapitalą, tai vienareikšmiškai yra geras ženklas. Tai reiškia, kad įmonės čia deda savo turtą, savo pinigus, atidaro gamyklas, jose gamina – aš tai vertinu labai pozityviai.

– Pakalbėkime apie Lietuvos rinkos patrauklumą užsienio investuotojams – iš kokių šalių ateina daugiausia investuotojų?

– Iš tiesų yra tam tikros tendencijos, įdomu tai, kad mes esame unikalūs savo regione, aš turiu omeny, tarp Latvijos, Estijos, Lenkijos ir Vengrijos. Mūsų pagrindinis darbo vietų kūrėjas yra JAV. Tuo tarpų pagrindinė šalis, kalbant apie kapitalo investicijas, kaip ir ankstesniais metais, yra Vokietija.

Tas mūsų ryšis su JAV yra tikrai labai unikalus ir to mums labiausiai pavydi estai arba latviai. O žiūrint į augančius segmentus, tai smagu, kad turime pirmąsias investicijas iš Pietų Korėjos, matome susidomėjimą ir iš Japonijos kompanijų, tik reikia suprasti, kad tose rinkose daug konservatyviau priiminėja sprendimus, ypač dėl tokios egzotiškos šalies kaip Lietuva. Bet matome, kad ta geografija diversifikuojasi ir žiūrint į ateitį, ta diversifikacija ir nepriklausomybė tiek nuo Amerikos, tiek nuo Vokietijos tik didės.

– O kokia čia paslaptis, kodėl JAV yra tokia susidomėjusi Lietuva, lyginant su kitomis Baltijos šalimis? Ar čia yra kokie nors kultūriniai saitai su JAV, gal tai turi ką nors bendro su Lietuvos užsienio politika?

– Aš sakyčiau, čia nėra tokio vieno atsakymo arba vieno ingrediento visame tame patiekale, jį sudaro daug komponentų. Turbūt pirmas, tai yra mūsų istorinis ryšys su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, antra, tai mes kaip „Investuok Lietuvoje“ esame apsibrėžę šią šalį kaip savo tikslinę auditoriją ir mes su ja labai daug dirbame. Tai dabar klausimas, o tai kaip čia taip yra?

Tai atsakymas yra, kad mūsų galimybės yra beribės, tačiau resursai riboti ir mes su visu pasauliu negalim dirbti, nes tiesiog išsibarstytų tiek biudžetai, tiek resursai. Mes esame apsibrėžę, su kuriomis pirmiausia dirbame ES valstybėmis – tai yra Skandinavijos šalimis, Vokietija ir ne ES valstybėmis – Šveicarija, Jungtine Karalyste ir užjūriu – JAV. O mūsų augančios rinkos yra Taivanas, Pietų Korėja ir Japonija.

Dabar, ką reiškia kitos šalys, tai reiškia tiesiog, kad jeigu mes ten apčiuopiame galimybę, tai mes su jomis dirbame, bet mes proaktyviai ten nevažiuojam, durų nelaužom, nebandom aplankyti kompanijų, kai vyksta mūsų ministrai, mes juos natūraliai kreipiam. Toks yra tiesiog strateginis pasirinkimas dirbti su šitomis rinkomis. Bet JAV turbūt jungia daug daugiau dalykų – tai yra ir kultūriniai, ir politiniai, ir man atrodo, tas mums yra atneša naudą.

– JAV prezidentu dar šį mėnesį bus inauguruotas Donaldas Trumpas, kaip manote, ar jo planuojama muitų politika turės įtakos tiesioginėms užsienio investicijoms iš šios valstybės? 

– Sakykim taip, nėra tokio akto, kuriame Trumpas parašytų, kad investicijos turi keliauti į Lietuvą, bet jis yra inicijavęs visą tą politinę kryptį. Tai yra, kas ir dabar diskutuojama, tiek muitų karai, tiek investicijų susigražinimas į savo šalis. Ir mes matome, kad žiūrint į ateitį, tai turės labai didelį poveikį dėl dviejų dalykų. Pirmas, tai visi investiciniai projektai dabar, kurie vyksta yra dažniausiai dėl restruktūrizacijų ir persitvarkymų, bet ne dėl augimo. Augimas reiškia, kad kompanija ten yra sėkminga, jiems gerai sekasi, ir jie tiesiog nori plėstis ir atkartoti savo sėkmę. Tačiau restruktūrizavimo projektai, jie yra kitokie, nes tai reiškia, kad kažkur kažkas turi užsidaryti, arba kažkas turi keisti savo tiekimo grandinę. Akivaizdu, kad su JAV politika vėl turės persitvarkyti tiekimo grandinės ir jos jau dabar yra apribotos tiekėjų gebėjimais, ne pirkėjų apetitu. Tie tiekėjų gebėjimai reiškia, kad turės koncentruotis gamybos, tai čia toks, aš tikėčiau, dvigubų ašmenų peilis.

Iš vienos pusės taip, tie muitų karai privers Europą būti mažiau konkurencinga, bet iš kitos pusės, amerikietiškos kompanijos norės būti Europoje, jeigu jie norės ir toliau Europos rinkoje veikti. Mums tai yra aišku palanku, nes tai reiškia, kad jie norės dalį savo gamybos, pavyzdžiui, persikelti į Europą.

– Esu girdėjęs kai kuriuos ekonomistus kalbant, kad planuojami D. Trumpo muitai gali paskatinti Vakarų Europos įmones kelti dalį savo pajėgumų į Lietuvą, kad galėtų gaminti produkciją konkurencingesnėmis kainomis. Kaip manote, ar tai pagrįstas lūkestis?

– Mes prognozuoti galim labai įvairiai. Čia yra galbūt labiau scenarijų planavimas, ir kad tuos scenarijus po to galima įgyvendinti, reikia daryti bandyminius pardavimus ir po to skaičiuoti rezultatais, koks čia scenarijus pasiteisino. Čia, kaip ir sakiau, yra dvigubi ašmenys. Iš vienos pusės, taip, mums yra gerai, bet iš kitos pusės, mums nėra gerai, jeigu Vokietijai yra blogai, nes Lietuva yra eksportuojanti ekonomika, ir visos krizės, kurios vyko, ar persitvarkymai tiek JAV, tiek kažkada Rusijoje, tiek Europoje, Lietuvą visada paliečia. Tai, kad mes šitame žaidime būsim įtraukti, tai faktas.

Dabar ar tai bus mums naudinga, tai čia priklausys nuo to, koks bus mūsų gebėjimas adaptuotis prie tos naujos realybės. Prie tos realybės, kai Europa yra nebeįdomi, besitraukianti rinka su savo vidaus problemomis, ir kurioje dominuoja Kinija arba Pietryčių Azija su JAV. Iš tikrųjų čia labai gaila ar net gal skaudu kartais girdėti, bet mes labai tokie egocentriški esame Europoje, galvodami, kad kokie japonai norėtų ten kokią nors gamyklą atsidaryti ir gaminti Europoje, nes čia labai aukšta kokybė ir mes čia galime pasiūlyti konkurencingas kainas. Bet, kai tu su jais kalbi, tai jie visai kitaip viską mato. Jie sako, žiūrėkit, Pietryčių Azija yra dabar vienintelis augantis regionas, kas liečia vartotojų skaičių, visose segmentuose. Ten žmonių yra labai daug ir jų gyvenimas gerėja.

Dabar pažiūrėkim į tipiškos Pietų Korėjos ar Japonijos kompanijos perspektyvą. Tai visų pirma, jie domisi tais kraštais, kur yra augimas, tai jiems yra Pietryčių Azija. Antras, ir dažnai tai būna tik dėl prestižo, yra JAV. Tai jeigu aš jau turiu Japonijoje arba Pietų Korėjoje gerai veikiančią gamyklą, gerai, aš sekantį savo natūralų plėtros žingsnį darau į JAV, nes tai yra labai didelė, labai svarbi rinka ir jiems yra prestižas ten būti. O kai kalbi apie Europą, tai jiems ta Europa atrodo kažkokia sena, pilna problemų. Čia Vokietija griūna, Prancūzijoje pastoviai protestai, Italijoje ten neaišku, kas vyksta. Jie net negalvoja apie Lietuvą, jie galvoja apie Europą. Europos Sąjunga jiems yra sena, susiskaldžiusi, nesusitvarkanti, daug problemų turinti, skirtingomis kalbomis šnekanti. Tai tu dabar iš tos Europos Sąjungos nori ištraukti Lietuvą ir pasižiūrėkit, čia tokia 27-ta šalis yra, kuri yra fantastinė, o jie dažnai net nebūna girdėję apie tokią šalį.

Sakyčiau, kad Europa pati iš savęs labai praradinėja konkurencingumą ir mums tai gal ir gerai, kad atsirastų galimybių perkelti tas gamyklas, bet ilguoju laikotarpiu mums kaip Europai nieko gero. Aš gal labiau linkęs būčiau žiūrėti tą ilgesnę perspektyvą, kad čia ne Trumpas ir ne Kinijos valdžia, bet čia mes patys turim save susitvarkyti.

– Lietuvoje tiesioginės užsienio investicijos užpernai siekė šimtus milijonų, bet jei pasilygintume su kitomis regiono šalimis pamatytume, kad pavyzdžiui Lenkija užpernai pritraukė 9,7 mlrd. eurų investicijų į ilgalaikį turtą gamybos srityje. Galbūt yra ko pasimokyti iš Lenkijos?

– Skaičius atrodo didelis, bet ir šalis yra daug kartų didesnė už Lietuvą, tai čia reikia labai vertinti skeptiškai, bet ką jie žiauriai gerai padarė, tai jie jau seniai yra atrakinę tas sritis arba tas šalis, į kurias mes norime eiti. Tai sritis konkrečiai būtų gynybos pramonė ir žalioji ekonomika, o šalys tai yra būtent Japonija ir Pietų Korėja. Tai jų dabar jau du metus iš eilės pagrindinis investuotojas yra Pietų Korėja. Dabar kodėl Pietų Korėja staiga atrado visoje Europoje tą vieną šalį? Dėl to, kad jų visa gynybos pramonė ir gynybos bendradarbiavimas yra paremtas korėjietiškos ginkluotės naudojimu. Iš to seka, kad pas juos yra visai kito lygio tarpvalstybiniai santykiai ir paskui visą ginkluotę atkeliauja ir visi gamintojai, tiekėjai, prižiūrėtojai, paslaugų centrai ir taip toliau.

– Pakalbėkime apie investuotojus, kurie praėjusiais metais pasirinko Lietuvą, papasakokite, kokie jie yra, arba kokiais labiausiai džiaugiatės? Kokios jų motyvacijos buvo investuoti mūsų šalies ekonomikoje?

– Kalbant apie investuotojus, kiekvieno segmentas yra savaip pasižymėjęs. Pernai, kaip ir minėjau, yra mūsų gamybos pramonė ir „fintech“, kuris nors ir yra laidojamas vietinių, bet šie metai mums yra rekordiškai geri.

Pradžioje apie gamybą, išskirčiau mūsų žaliosios ekonomikos sektoriaus fokusą, o konkrečiai, „Glendimplex“, kuris Panevėžyje atidarys savo vėdinimo ir ventiliavimo sistemų gamyklą, Norvegijos kompaniją „Marex Boats“, veiksiančią Kauno rajone ir „INTUS Windows“, kuri statys naują gamyklą Šiauliuose. Čia tokie, sakyčiau, didžiausi projektai, bet lygiai taip pat buvo ir plėtros projektų – tai mūsų labai brangus „Hollister“ amerikiečių, gyvybės mokslų kompanija. Smagu tai, kad tai labai gerai pateisina mūsų strategiją pradėti bent kokio didžio investiciją. Svarbiausia, kad ateitų į Lietuvą, o po to, esančius jau čia, juos auginti. Man atrodo, „Hollister“ yra labai geras pavyzdys, nes jis kiekvienais metais vis paskelbia apie naujas plėtras. Pavyzdžiui, paskutinis plėtros projektas yra jų gamybos linijos praplėtimas už 25 mln. eurų, kuris sukurs dar 50 darbo vietų. 

O kalbant apie jau minėtą fintech, įdomu tai, kad pernai papildomai sukūrė net 555 darbo vietas. Ir kai aš sakau „net“, tai aš sakau dėl to, kad tai yra bene vienas didžiausius atlyginimus mokančių sektorių. Taip pat turime „Fortress Factoring“ kompaniją iš Taivano. Smagu, kad ir „Bud“, viena didžiausių kovos su pinigų plovimų paslaugas teikiančių įmonių įsikurs, taip pat ir„Blue Monks“, kurie irgi iš tos srities. Tai yra labai skambūs vardai, Lietuvoje gal nelabai mes sekame šias kompanijas, bet netgi JAV pagrindinis vienaragis „Dry Wealth“, gavęs licenciją pasirinko savo visos Europos būstinę steigti Lietuvoje.

Tai man atrodo, čia yra tokie stiprus signalai, kad nereikėtų laidoti to, ką mes esam sukūrę, nes iš to kyla labai daug kitų pozityvių pasekmių. Pavyzdžiui, Japonijos IT lyderė „NTT Data“ Lietuvoje beveik 300 žmonių įdarbins per ateinančius porą metų. Ta pati „Visma Tech“ plečiasi, „Johnson Matthey“. Man atrodo, kad mūsų gebėjimas auginti eksportuojančių paslaugų sektorių yra vienas iš tų lietuviško fenomeno praeitą rudenį nagrinėtų paaiškinimų. Mes, visų pirma, diversifikavome savo ekonominę sąrangą. Visų antra, mes turime sektorių, kurie niekada nebuvo eksportuojantys, kurie buvo visiškai priklausomi nuo valstybės užsakymų, o dabar yra 80 procentų generuojantys į užsienį.

– Kalbant apie „fintech“ sektorių, daug kas kalba apie Lietuvos patrauklumą šio verslo atstovams. Įmonės savo veiklos Baltijos regione centrus steigti Lietuvoje, pasirodo, kad ir visos Europos centrus, kaip jūs minėjote. Kodėl taip yra? Kodėl turime tokią palankią verslo aplinką „fintech“ įmonėms?

– Čia yra galiausiai tas įdirbis puoselėjant tą lietuvišką „fintech“ specializaciją, nes tai ir sukuria tą konkurencinį išskirtinumą. Šiaip labai įdomu, tarkim tipiškas mąstymas būtų toks, kad įmonė eina ten, kur nėra konkurentų, bet iš tikrųjų, kaip ir visi startuoliai nori būti Silicio slėnyje, taip ir „fintech“ – jie nori koncentruotis ten, kur yra daugiausia kompetencijos ir patirties. Tai šiandien mes turėdami savo 260 „fintech“ įmonių Lietuvoje, mes esame jau matomas kompetencijų centras. Tai visų pirma reiškia, kad bus žmonių, kurie supranta, kaip daryti, bus partnerių, su kuriais bus galima kurti produktus, bus išsivysčiusi reguliacinė aplinka, kur bus galima konsultuoti su instituciniais partneriais, ar tai būtų Lietuvos bankas, ar Finansų ministerija. Galiausiai, tai reiškia, kad vyksta gyvenimas, yra susitikimai, yra žinių apsikeitimai, tai kuriant tokius traukos centrus, aš manau, svarbu jų per anksti neužgesinti.

– Galbūt panašiai yra ir su žaliosios transformacijos projektais? Ar turi Lietuva išvysčiusi šios srities kompetencijų centrą?

– Ne, toli gražu. Turbūt reikėtų pradėti nuo to, kad jeigu skaitant „fintech“ pasaulines apžvalgas, Lietuva visada bus paminėta kaip viena iš vietų, kur yra daugiausiai potencialo augimui. Dabar, kai mes skaitom bet kokias kitokias ataskaitas apie žaliąją ekonomiką, tai Lietuva dažniausiai net nebūna paminėta.

Dabar klausimas, kodėl neminima? Tai pirmas atsakymas – pas mus nėra absoliučiai jokios ambicijos. Ta ambicija yra diktuojama Europos Sąjungos, ir mes tiesiog darome atitinkam tai, ką mums sako Europos Sąjunga. Jeigu iki 2030 m. reikia kažką padaryti, tai mes ir padarysim iki 2030 m., tai tas ambicijos neišskyrimas yra turbūt viena didžiausių priežasčių. Antras atsakymas – nėra jokio sutelktinio šitos srities vystymo koordinavimo. Deja, bet trūksta tos lyderystės, kuri atsistotų taip kaip kažkada atsistojo tie žmonės, kurie sukūrė tą „fintech“ fenomeną.

Tai aš sakyčiau, deja, bet šitoje srityje mes labai pralaimime, nes mūsų startinės pozicijos, netgi lyginant su Skandinavijos šalimis, yra kur kas geresnės. Ir kai aš sakau, kur kas geresnės, tai yra nuo rūšiavimo, žaliosios ekonomikos, iki žaliavų natūralių gavimo, iki daug kitų dalykų. 

– Girdime kalbų apie mūsų geopolitinę situaciją kaip vieną priežasčių, kodėl tiesioginės užsienio investicijos dar nėra tokios aukštos, kokios galėtų būti. Jūs esate kalbėjęsis su investuotojais, ką jie mąsto apie Lietuvos geopolitinę situaciją? Ar tai tikrai juos atbaido?

– Tai yra mūsų dramblys kambaryje, kalbant apie investicijų pritraukimą, kuris yra nuo pat Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios. Tai buvo pagrindinis klausimas ir jis visą laiką yra kambaryje, bet ką mums pavyko padaryti, tai pakeisti tą naratyvą iš „gelbėkit, mus puola“ į atsakymą, kad, žiūrėkit, mes darome tą, mes valdome rizikas, mes kuriame savo gynybos pramonę, mes čia pritraukiame didžiausius investuotojus. Besikeičiant šitam naratyvui, tai vienareikšmiškai pozityviai veikia užsienio investuotojus, nes jie mato, kad čia yra nedrebantys, o planuojantys ir rizikas valdantys žmonės. 

Man turbūt geriausias viso ko pavyzdys ir tokia inspiracija, kurią aš visą laiką rodau ir mūsų politikos formuotojams, kai įvyko įsiveržimas į Izraelį prie pat sienos su Gazos ruožu, po dviejų mėnesių „Intel“ pareiškė, kad visai prie tos vietos jie ten pradės statyti gamyklą už labai daug milijardų. Visi supranta, kad karas vyksta labai rimtas ir tokios kompanijos, kurios gamina labiausiai pasaulyje dabar geidžiamiausią komponentą, puslaidininkių lustus, ir jie anonsuoja, kad jie stato gamyklą visiškai šalia Gazos ruožo. Tai aš sakau, žiūrėkit, tai kokioje situacijoje yra Izraelis ir kokioje situacijoje yra Lietuva?

Mes ko galime pasimokyti, tai to užtikrintumo dėl savo ateities ir demonstruoti, kad tai nėra mūsų silpnybė. Manau, kad užsienio investuotojai patikėjo, ką daro Lietuva, kad tai nėra tik kalbos, kad mus puola. Kai kurie tai įvardijo kaip įkvepiantį pavyzdį, kaip turėtų reaguoti kitos šalys į kaimynystėje vykstančius konfliktus.

– Kaip jūs ir užsienio investuotojai vertina Lietuvos reguliacinę aplinką? Dabar tai viena karščiausių ekonominių temų šalyje, o kaip jūs visa tai matote, ar reguliacinė aplinka užsienio investuotojams per griežta, ar jie susiduria su sunkumais? Kokie būtų jų lūkesčiai šiuo klausimu?

– Turbūt bendras dalykas, aš šiandien neišskirčiau užsienio investuotojų, kad kažkuo jie ten labai skiriasi nuo vietos investuotojų. Galbūt vienintelis toks dalykas, kas skiriasi, tai mokesčiai. Užsienio investuotojai supranta ar tai būtų gyventojų pajamų mokestis, ar koks kitas mokestis, kad visose šalyse yra mokesčių ir juos reikės mokėti. Kas juos neramina, jeigu iš finansinės pusės, tai dažniausiai bendra kaštų bazė. Kai aš sakau kaštų bazė, tai yra ta galutinė eilutė. Ir toje bendrojoje eilutėje, jeigu pas mus yra nevaldomų dalykų, tokių kaip infliacija arba kaip prieš porą metų buvo energetikos kainos, tai tada, deja, bet mes būsim ne konkurencingi.

Dabar kas liečia teisėkūrą, tai ar tai būtų užsienio, ar vietos investuotojai, yra vienodi ir tie patys kanonai. Pirmas – nuspėjamumas, antras – aiškumas, trečias – stabilumas. Norisi, kad žiūrint į priekį, nebūtų tokių šokų, nebūtų per naktį sugalvojamų mokesčių, kad dabar staiga viskas bus kitaip.

Antras svarbus dalykas yra, kad būtų su kuo šnekėtis, o čia geri pavyzdžiai yra mūsų fintech įmonės, kurios deja, dažnai baudžiamos finansinėmis baudomis. Ir aš čia nekalbu apie lietuviškų skandalų epicentrą, bet aš kalbu apie patį tą požiūrį, ar tu baudi iš karto, ar tu turi kažkokį langelį, kuriame gali konsultuotis pas tave įmonės. Man atrodo, šito naratyvo keitimasis labai yra uždelsęs.

– Galbūt turite kokių pasiūlymų kaip būtų galima tobulinti Lietuvos reguliacinę aplinką 2025 metais?

– Mano norai yra labai žemiški. Pirma, žiūrint į šios Vyriausybės programą, ji tikrai yra labai daug žadinti. Tai yra turbūt, kiek neša mano prisiminimai, pirma Vyriausybė, kurios programoje yra tiek daug nuostatų apie užsienio investicijas ir apskritai apie investicijų pritraukimą. Kitaip tariant, ekonominė politika dabar taps nebe devinto kisieliaus, bet vienu iš pagrindinių nacionalinių politikos aspektų, ir mane tas labai džiugina.

Dabar svarbu, kad neprisiskaldytume malkų, turiu omeny, kad nepultume viską reguliuoti su kiekviena pasitaikiusia kažkokia direktyva ar užuomina. Tai dabar bandydami būti tie labai skrupulingi reguliuotojai, mes geriau į visą tai žiūrėtume kaip į galimybes iš to sukurti precedentą Lietuvos pažangai. 

Aš galėčiau pasakyti kaip pavyzdį, MiCA reguliavimas, kuris ateina nuo šių metų, tai yra kriptoturto reguliacija. Mes galime visą kriptovaliutų užkardyti, užspausti, uždrausti, neleisti arba mes galime įnešti labai aiškias žaidimo taisykles, kurios reikštų, kad mes kaip šalis esame pirmieji išaiškinę žaidimo taisyklės ir iš čia apsimoka vykdyti visos Europos licencijavimą.

Kitas pavyzdys yra Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) sutarta bendra didžiųjų korporacijų pelno mokesčio apmokestinimo direktyva. Tai mes galim pasirinkti – arba mes maksimaliai įgyvendiname tas nuostatas, kurios yra rekomendacinės, nuleistos iš viršaus ir mes uždraudžiame gauti bet kokias naudas toms korporacijoms, arba mes kaip tik tuo pasinaudodami sukuriame fondus, pavyzdžiui, investicijoms į mokslinę tiriamąją veiklą, kas būtų paskata įmonėms likti Lietuvoje ir iš to gauti, pavyzdžiui, tiesiogines subsidijas už mokslinius tyrimus. 

Tai yra daug visokių tokių žemiškų dalykų, net ir su „Teltonikos“ atveju, ką mes visada pabrėžiame, kad tiesiog infrastruktūros vystymas yra labai primityvus dalykas, bet deja, jisai Lietuvoje toli gražu nėra išspręstas. Dabar jeigu reikėtų pakartoti bet kokią naują gamyklą, nėra elektros, nėra suplanuotų įvadų, viskas trunka 2-3 metus, ta prasme, tai yra visiškai žemiški dalykai.

– Turiu jums apibendrinantį klausimą, jau žvelgiant į 2025 metus – ko tikitės iš šių metų ir ar Lietuva yra pajėgi pagerinti praėjusių metų rezultatus?

– Aš asmeniškai turiu labai didelę ambiciją. Aš noriu pereiti į kitą žaidimo lygą ir žaisti nebe milijonais, o milijardais. Man atrodo, tokia ambicija yra labai pamatuota ir pamatuota tiek, kiek mes kaip šalis susiformavome ir turbūt supratome, kad jau nebegalime būti tiesiog pigūs, o mes turim būti išmanus ir specializuotis. Manau, kad su šita Vyriausybe yra labai daug lūkesčio, kad tas materializuosis. Ir, galiausiai, mano komanda „Investuok Lietuvoje“ – reikia suprasti, kad žmonės ryte pabunda į darbą eiti ambicija. Tu nepasakysi, žiūrėkit, mes čia dabar nieko gero nedarysim, tai neikit. 2025 metams aš palinkėčiau dar vieną evoliucijos laiptelį žengti tiek ambicijos, tiek konkurencingumo dimensijose.

Šiuos metu laikysiu gerais, jeigu mes sugebėsime pakartoti tiek gynybos pramonės investicijų pritraukime, tiek atverti tuos naujus dalykus, prie kurių mes jau daug dirbom ir esam nusimatę kaip strateginės kryptis. Tai ta pati žalioji ekonomika ir tos pačios augančios rinkos iš Pietryčių Azijos.

– Ar yra kokia nors šalis arba sektorius, kuriuos labiausiai norėtumėte pritraukti 2025 metais, kurių galbūt pernai nebuvo arba buvo ganėtinai nedaug?

– Aš skirčiau dėmesį gyvybės mokslų sektoriui, nes gyvybės mokslai šiais laikais kuria labai daug ateities produktų. Pavyzdžiui, yra visokie alternatyvūs baltymai arba pramoninės biotechnologijos, kur atsiranda visai kito lygio ir kitų apimčių projektai. Aš labai norėčiau, kad mes pereidami į tą aukštesnį lygą ir su tokiais didesniais projektais gebėtume artikuliuoti.

Na, ir žinoma, gynybos pramonės sektorius yra mano pageidavimų sąraše, nes „Rheinmetall“ atvejis parodė, kaip tiesioginės užsienio investicijos tiesiogiai prisideda ne tik prie ekonomikos vystymo, bet visų pirma prie nacionalinio saugumo. Noriu, kad visi šioje šalyje jaustųsi saugūs iki pergalės Ukrainoje.