Institucinės globos pertvarka Vilniaus regione: išbandomos paslaugos keičia žmonių likimus

Vilniaus regionas yra vienas iš šešių, kuriuose išbandomos intelekto ir psichosocialinę negalią turintiems žmonėms skirtos paslaugos, kuriančios jiems galimybę gyventi bendruomenėje kartu su visais.

Toks 2020 metų gegužę startavusio projekto „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“, kurį įgyvendina Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, tikslas.

Pasak projektą Vilniaus regione koordinuojančios pertvarkos procesų ekspertės Kristinos Maciūtės-Stukanės, planuojant uždaryti globos institucijas reikia sukurti tinklą paslaugų, kurios nukreiptos į individualius žmonių su negalia poreikius.

Vilniaus regione išbandomos visos keturios projekto siūlomos paslaugos. Per trejus projekto metus regione apsaugoto būsto paslauga turėtų pasinaudoti 52 paslaugų gavėjai, pagalbos priimant sprendimus – 69, įdarbinimo su pagalba – 20, socialinių dirbtuvių – 80.  Jau dabar matyti, kad dėl paslaugų gavėjų kaitos pasinaudojusių paslaugomis skaičius bus didesnis.

Į projekto veiklas Vilniaus regione įsijungė 11 partnerių. Po vieną ar kelias paslaugas teikia Valakupių reabilitacijos centras, Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių bendrija, Lietuvos psichikos negalios žmonių bendrija „Giedra“, Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis“, viešosios įstaigos „Rastis“, „Betzatos bendruomenė“, „Pal. J. Matulaičio socialinis centras“ ir mažoji bendrija „Pirmas blynas“, Vievio neįgaliųjų bendrija, VšĮ „Trakų neįgaliųjų užimtumo centras“, Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centras. Dauguma partnerių veikia Vilniaus mieste, keli – Vievyje, Švenčionyse, Pabradėje, Elektrėnuose.

Socialinės dirbtuvės – paklausiausios

Vilniaus regione įkurtos 8 socialinės dirbtuvės. Jose vienu metu gali dirbti po 10 paslaugų gavėjų. K. Maciūtė-Stukanė sako, kad ši paslauga turi didelę paklausą, ne visi norintys gali ja naudotis.

Socialinės dirbtuvės užsiima veikla, kuri orientuota į rinkos poreikius – paslaugos ar gaminiai turi būti paklausūs, o už juos gaunamos pajamos turi padengti dalį socialinių dirbtuvių išlaikymo kaštų. Jose gaminami rankdarbiai, konditerijos gaminiai, medžio dirbiniai, remontuojami dviračiai, prižiūrima aplinka, valomos laiptinės, atliekamos įvairios kitos paslaugos.

„Pagrindinis dirbtuvių tikslas – gaminant paklausią produkciją lavinti paslaugų gavėjų darbo įgūdžius, – aiškina Kristina. – Kai kuriems asmenims ši darbinio užimtumo forma gal ir liks vienintele tinkama jų galimybėms, o kai kurie, atstatę turėtus gebėjimus ar įgiję naujų, galbūt bus pajėgūs įsitraukti ir į atvirą darbo rinką.“

Socialinių dirbtuvių lankytojai už darbą gauna nedidelę kompensaciją – dažnam tai yra pirmieji savo rankomis uždirbti pinigai. Vis dėlto, ekspertės teigimu, svarbiausia yra tai, kad pasikeičia šių žmonių vaidmuo visuomenėje – jie nuoširdžiai džiaugiasi galėdami būti naudingi kitiems.

Tam pritaria Valakupių reabilitacijos centro profesinės reabilitacijos skyriaus vadovė Natalija Markovskaja. Vilniuje šio centro įkurtose socialinėse dirbtuvėse pasikeisdami darbuojasi 16 negalią turinčių žmonių.

„Jie gauna šiokį tokį atlygį, bet turbūt jiems svarbiausia yra tai, kad jie dirba, kad jų gaminiai yra paklausūs“, – sako N. Markovskaja.

Pasak jos, Valakupių reabilitacijos centro įkurtos socialinės dirbtuvės greitai prisitaiko prie skirtingų užduočių: „Labiausiai orientuojamės į siuvimą ir medžio darbus, galim atlikti ir įvairiausias paslaugas – pakuoti, rūšiuoti, susukti, sudėlioti. Bendradarbiaujam su verslu, daug dirbame viešindami savo paslaugas, nes be aktyvios komunikacijos socialinių dirbtuvių idėjos visuomenė, o ypač – verslas ne visada supranta.“

N. Markovskaja džiaugiasi bendradarbiavimu su UAB „Lietuvos monetų kalykla“ – dirbtuvės buvo gavusios užsakymą pagaminti maišelius proginėms monetoms. Kitos įmonės ir įstaigos užsisako ir maišelių, ir vienkartinių chalatų.

Atrasta dar viena niša: „Pagalvojom, kad užsakovu gali būti pats socialinių dirbtuvių steigėjas, Valakupių reabilitacijos centras. Mūsų įstaiga perka įvairius gaminius – chalatus, patalynę, pižamas, kuriuos puikiausiai galima pagaminti dirbtuvėse ir centrui parduoti už mažesnę kainą.“

Atsakingesni ir savarankiškesni

„Pirmo blyno“ socialinių dirbtuvių koordinatorius Danielius Žigas taip pat neabejoja socialinių dirbtuvių nauda: „Dauguma mūsų lankytojų iki tol leido laiką namuose pas tėvus, dabar jų gyvenimas pasikeitė, pasidarė įvairesnis. Matom jų pačių pasitenkinimą, pasikeitusias tėvų nuotaikas.“  

Danielius sako, kad dirbtuvių lankytojai tapo atsakingesni, savarankiškesni. Viena mergina džiaugiasi pagerėjusia sveikata, sumažėjusiu viršsvoriu, mat nuo šiol jai reikia kasdien keliauti į darbą, 6 valandas darbuotis, valgyti nustatytu laiku. Virtuvėje padedantis vaikinas išmoko savarankiškai kepti blynus, jais pradžiugina namiškius. Kitas 26-erių vyrukas tapo savarankiškesnis – išmoko naudotis viešuoju transportu ir nuo šiol į darbą keliauja savarankiškai. Jo tėvai ypač džiaugiasi tuo, kad pagaliau gali kelioms dienoms išvykti iš namų, nes iki tol jo vieno nebuvo galima palikti.

Tiesa, D. Žigas abejoja, ar pasibaigus projektui šie asmenys galės įsidarbinti atviroje darbo rinkoje, bet tikisi, kad verslininkų požiūris pasikeis: „Manau, kad lygiuosimės į kitas šalis, verslas keisis, prisiims socialinę atsakomybę, projektas prie tų pokyčių ir prisideda.“ 

Apsaugoto būsto paslauga apsimoka

Lietuvos psichikos negalios žmonių bendrija „Giedra“ teikia dvi paslaugas, viena iš jų – apsaugoto būsto paslauga. Ja besinaudojančius žmones bendrija apgyvendino penkiuose butuose: 3 iš jų yra Vilniuje, kiti 2 – Pabradėje.

Bendrijos vadovo Giedrius Sadzevičius sako įsitikinęs projekto nauda: „Projektas siūlo priemones, kaip didinti šių žmonių savarankiškumą, kaip juos paruošti tolesniam jo gyvenimui.“

Be to, G. Sadzevičiaus teigimu, projektas parodė, kad apsaugoto būsto paslauga kainuoja mažiau nei institucinė globa. Įskaičiavus netgi butų nuomos Vilniuje kainą ir paslaugų kaštus bendrija vidutiniškai vienam asmeniui išleidžia apie 665 eurų per mėnesį, o vieno žmogaus ilgalaikė stacionari globa įstaigoje kainuoja vidutiniškai 730 eurų. Naudinga ir tai, kad apsaugoto būsto paslaugos gavėjai naudojasi paslaugomis, kurios prieinamos kitiems bendruomenės nariams.

Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos (LSBŽGB) vadovo Vaidoto Nikžentaičio nuomone, valstybė galėtų galėtų rasti lėšų tam, kad būtų nupirkta butų apsaugoto būsto paslaugai teikti – tada ši paslauga būtų dar pigesnė ir efektyvesnė.

Tikslai – mažais žingsneliais

LSBŽGB veiklų koordinatorė ir atvejo vadybininkė Jurgita Gračiovienė sako, kad bendrija šią paslaugą išbandė dar 2008 metais – ja Vilniaus mieste 20 mėnesių naudojosi 8 asmenys.

Vadybininkė dalijasi tuo metu nutikusia gražia sėkmės istorija: „38-erių metų klientas prieš patekdamas į apsaugotą būstą daugiau kaip metus buvo priverstinai gydytas psichiatrijos ligoninėje. Jam jau gyvenant apsaugotame būste buvo skirtas priverstinis ambulatorinis gydymas. Vyro istorija skaudi – prieš patekdamas į psichiatrijos ligoninę jis turėjo savo verslą, patyrė bankrotą, po to įvyko dar viena nelaimė, ir jis pateko į gydymo įstaigą. Gyvendamas apsaugotame būste susitvarkė asmeninio bankroto dokumentus, susirado darbą pagal specialybę, atkūrė ryšius su mama, seserimi, broliu ir draugais, išmoko gyventi savarankiškai ir netgi sukūrė šeimą, augina dukrytę.“

Šiuo metu bendrija Vilniuje nuomoja 16 butų, kuriuose gyvena 28 asmenys. Su kiekvienu apsaugoto būsto gyventoju sudaromi asmeniniai planai, kuriuose išsikeliami individualūs tikslai.

Pasak J. Gračiovienės, šių žmonių tikslai – įvairūs: išmokti tvarkytis buityje, palaikyti švarą, rūpintis sveikata, mokytis planuoti išlaidas, susitaupyti pinigų, reguliariai vartoti gydytojo skirtus vaistus, mesti rūkyti, turiningai leisti laisvalaikį, savanoriauti, stiprinti ryšius su artimaisiais, išmokti dirbti kompiuteriu, nebijoti naudotis viešuoju transportu ar netgi nusipirkti žieminius batus.

„Savo tikslų mūsų klientai siekia mažais žingsneliais, po metų pokyčiai jau matomi, – teigia vadybininkė ir cituoja vienos klientės mintis: „Gyvendama apsaugotame būste tapau drąsesnė. Džiaugiuosi, kad turiu savo namus, savo asmeninį gyvenimą, tapau ramesnė, galiu tam tikrus darbus padaryti pati, išsilaisvinau iš baimės.“

„Siekiame, kad pasibaigus projektui mūsų klientai galėtų gyventi savarankiškai, dirbti atviroje darbo rinkoje. Tikriausia ne visi tokių tikslų pasieks. Vis dėlto jau turim pavyzdžių, kai apsaugoto būsto dalyviai gauna darbą, socialinių dirbtuvių lankytojai išeina į atvirą darbo rinką, tad jų vaidmuo iš gavėjo keičiasi į naudos davėją“, – apibendrina K. Maciūtė-Stukanė.