Inkstus dovanojo mama ir angelas sargas

Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, spalio mėnuo kasmet skiriamas kalbėti apie organų donorystę ir transplantaciją, didinti gyventojų sąmoningumą ir supratimą šia tema. Spalio 3-iąją Šiaulių miesto savivaldybės sveikatos biuras organizavo akciją „Organų donorystei – TAIP“ – renginio metu buvo galima ne tik daugiau apie tai sužinoti, pasirašyti sutikimą Donoro kortelei gauti, bet ir pabendrauti su tais, kurie su organų donoryste susidūrė asmeniškai. Viena jų – šiaulietė Danutė Račkauskienė, kuriai inkstas buvo persodintas dukart.

Inkstą padovanojo mama

– Kada jums pirmą kartą persodintas inkstas?

–  Mamos inkstas man persodintas 1994 m. spalio 26 d., o mano gimtadienis – 19 d. Yra paklausę: „Kaip tu gali savo mamą guldyti po peiliu?“ Ko gero, nepaimdama iš mamos dovanos, padaryčiau daug blogiau ir skaudžiau: jeigu aš gyvensiu ir būsiu laiminga – ji bus laiminga, o jeigu atsisakysiu – ji matys mano kančią, bet negalės padėti, nes atmečiau jos dovaną.

Gavusi mamos inkstą, nesijaučiau turinti svetimą organą – aš turėjau mamos. Ji yra pasakiusi: „Nebedėkok man už inkstuką.“ Kaip galiu nedėkoti? Kai man buvo blogai, tik mamos inkstas mane galėjo išgelbėti. Su juo pragyvenau 18 metų.

Mano mamai greit bus 80 metų. Likęs inkstas ir dabar sveikas, gal prieš pusę metų tikrinosi. Ji yra labai jaunatviška, energinga, gera. Nė karto nesu išgirdusi nieko pikto, tiktai gerą žodį. Bet atsakomybės yra. Kartais peršalusi jausdavausi nusikaltusi – nešiojau tai mamos inkstą.

– Kodėl prireikė inkstą persodinti dar kartą?

– Mamos dovanotas inkstas dėl virusinės ligos palaipsniui atsisakė, darėsi nenusakomai bloga savijauta, kurią pagerinti galėjo tik hemodializės procedūros. Ta būklė yra klaiki, tai sunki procedūra: šokinėja kraujospūdis, pykina, neturėjau nė lašelio šlapimo, o vandenį reikėjo riboti. Po procedūros paršliauži namo, kartais net su paltu įkrenti į lovą, kad atsigautum.

Tai užtruko penkerius metus. Žmonės dažnai galvoja, kad yra eilė, tu esi pirmas, o kitas – 215. Iš tikrųjų yra du sąrašai: aktyvus ir pasyvus. Nėra taip, kad sugalvojau ir mane įtraukia į sąrašą. Reikia išsigydyti viską: dantys, širdis – visi organai turi būti sveiki. Viskas turi būti gerai. Būna, kad viską susitvarkai, jau pildo dokumentus, o tau taukšt ir infekcija. Viskas, perkelia į pasyvų sąrašą, dabar nekvies.

Gali būti, kad visai trumpai lauksi – jei niekam netiko tas inkstas. Dažnai galvojama: aha, jau tikriausiai pamokėjo. Nepamokėjo – tiesiog nebuvo kam persodinti, o būtent tam žmogui tiko idealiai. Jeigu niekam netinka, tada išsiunčia į užsienį.

Lemtingas skambutis

– Donoras atsirado po penkerių metų?

– Po penkerių metų išgirdau skambutį: „Labas rytas. Ar viskas gerai? Ar esate sveika? Gal norėtumėte atvažiuoti į Kauno klinikas transplantacijai?“ Dieve, koks jausmas! Vos neiššokau iš lovos, nors buvau prijungta prie aparato, kuris valo kraują po keturias valandas tris kartus per savaitę.

Buvau be galo laiminga. Puolėme su vyru ruoštis kelionei, nes reikia kuo greičiau atvykti. Į Kauną buvo pakviesti penki žmonės ir po ilgų tyrimų, analizių man buvo persodintas svetimo žmogaus organas. Gavau dovaną iš šeimos, kuri iš skausmo plyštančiomis širdimis sugebėjo pagalvoti apie tuos, kurie serga ir laukia donoro, kad galėtų gyventi ir džiaugtis gyvenimu taip, kaip gyvenu ir džiaugiuosi aš. Nežinau, kas buvo tas žmogus, – man užtenka širdyje nešiotis tą dėkingumo jausmą. Kiekvieną dieną prisimenu, kad gyvenu tik to žmogaus ir jo artimųjų dėka.

Šį inkstą gavau prieš šešerius metus. Kai persodino mamos inkstą, transplantacija atrodė daug lengvesnė. Aišku, aš tada buvau labai jauna, dabar buvo sunkiau, bet jaučiu, kad jis buvo man skirtas, nes atitikimas buvo labai labai geras.

– Kas laukia po transplantacijos?

– Nėra taip, kad įdeda inkstą ir gyveni taip, kaip prieš ligą. Tai ilgas ir sunkus darbas – išsaugoti gautą dovaną. Įsodintas inkstas yra svetimkūnis. Net ir mamos inkstą organizmas nori išmesti. Tam reikia gerti imunosupresinius vaistus, kurie tą organą palaikytų organizme. Ir taip kiekvieną dieną.

Reikia saugotis infekcijų, darytis labai išsamius kasmečius tyrimus, o kas tris mėnesius – važiuoti į Kauno klinikas.

Lyg angelas sargas

– Ar skiriasi savijauta, kai organą padovanoja mama, pats artimiausias žmogus, ir visai svetimas asmuo?

– Kai dirbau ir pasakojau apie organų donorystę, dar nebuvau patyrusi to jausmo, kai žmogus gyvena su svetimu inkstu. Aš galiu palyginti: esu sena vilkė, kaip mus vadina mylimi likimo draugai, nes turime be galo daug patirties, esame po kelių transplantacijų – yra žmonių po trijų ar keturių... Dabar esu patyrusi savo kailiu, ką reiškia nešioti svetimą organą. Nejaučiu to. Man jis yra toks artimas.

Jaučiu begalinį dėkingumą. Jaučiu tą savo gelbėtoją, lyg jis man būtų angelas sargas – jis išėjęs, bet mane globoja. Nežinau, kas jis, bet meldžiuosi taip, kaip moku, uždegu žvakelę, kai širdis man sako tai padaryti.

Esu apdovanota nuo tos dienos, kai po mamos transplantacijos man buvo leista gyventi, mano pagrindinis tikslas buvo padėti savo žmonėms sužinoti kuo daugiau apie donorystę. Kitas dalykas – dirbti dėl tų žmonių, skatinti visuomenę domėtis transplantacija, kuri yra vienas iš gydymo būdų.

– Ar tuo ir užsiėmėte?

– 16 metų buvau Šiaulių inkstų ligomis sergančiųjų draugijos „Atgaja“ vadovė. Kai atsisakė mamos dovanotas inkstas, buvo per sunku dirbti. Dabar esu draugijos narė.

Kiek galėjau, daviau žmonėms. Tuo šviečiamuoju darbu jaučiuosi atsidėkojanti ir mamai, ir tiems, kurie man paaukojo organą. Kitam, kuriam galiu papasakoti savo istoriją, net ir savam žmogui, galbūt bijančiam transplantacijos, aš dažnai buvau pavyzdys: „Kaip ten bus? Kas ten bus? O jeigu aš numirsiu?“ Tas kalbėjimasis labai svarbus.

Laukia stebuklo

– Turbūt svarbu ir su artimaisiais pasikalbėti apie sutikimą ar nesutikimą tapti organų donoru po mirties.

–  Patys svarbiausi žmonės yra artimieji. Pasirašius sutikimą, būtinai reikia pasikalbėti šeimose. Jei žmogus pasirašys sutikimą, o apie tai nežinos žmona ar vyras, mama ar tėtis, brolis ar sesuo ir bus tokia situacija, neduok Dieve, kad papuls į avariją, artimieji sakys: „Ne, mes bijome, galbūt galima dar atgaivinti.“ Ir niekas neims to inksto ar kito organo. Būtina pasikalbėti.

– Ar artimieji gali paprieštarauti?

– Gali, bet jeigu aš pasakau: „Mielieji mama, tėti, jeigu su manimi kas nors nutiktų, aš noriu, kad po mirties mano organai būtų persodinti kitiems žmonėms, išgelbėtų gyvybes“, tai yra testamentas – negali jo nevykdyti. Aš taip manau.

– O kodėl artimieji ne visada sutinka paaukoti mirusiojo organus?

– Pastebėjau vieną dalyką. Žmogus yra garantuotas, kad artimasis yra miręs, kai jį palaidoja. Ir viskas. Kai atjungia aparatą, dar yra to nepasitikėjimo: o gal dar gyventų? Prie aparatų prijungtas žmogus kvėpuoja, širdis dirba, o smegenys mirusios. Artimiesiems atrodo, kad dar gali įvykti stebuklas, kad jis kažkaip atsigaus. Tai labai stabdo žmones.

– Kaip jūs manote, kodėl tiek mažai žmonių pasirašo sutikimus tapti organų donorais?

– Žmonės kažkodėl nepasitiki gydytojais – galbūt jo neišgelbės, jeigu bus blogai. Aš taip galvoju.

„Esu laimingiausias žmogus“

– Yra ir daugiau mitų.

– Mitų buvo ir bus. Labai daug filmų daro blogą įtaką. Kodėl blogas pavyzdys turi daug daugiau įtakos nei geras? Gal tai yra palanku žmogui? Va, pamačiau filme, dingo vaikas – tikriausiai organus panaudos transplantacijai. Dabar save galėsiu pateisinti, nes taip galbūt iš tikrųjų įvyko. Tie mitai, aš manau, yra naudingi žmogui: jis nuramina save, kad buvo toks negeras atvejis, o jis nenori blogo nei sau, nei artimajam.

– Juk ne visi taip reaguoja?

– Yra žmonių, kurie drąsiai rodo kortelę ir didžiuojasi: aš donoras, džiaugiuosi, kad po mirties galėsiu išgelbėti žmonių. Kitiems tai yra eilinė pareiga. Senjorai dažnai sako: „Oi, neee... Mes jau seni, viskas sudilę, niekas nedirba“, nors žmogus gyvena, eina, dirba ir panašiai, bet iškart: „Mano nieko gero nėra.“ Tegul gydytojai sprendžia, ar tinka kas nors, ar netinka: gal odos gabalėlis, ragena tiks, gal širdis dar visai gerai dirba, gal inkstai sveiki. Profesorius Balys Dainys sakydavo, kad pijokų geriausi inkstai – praplauti. Kepenys – tai jau ne.

– Kaip šiuo metu jaučiatės?

– Žinokite, tikrai gerai jaučiuosi. Tyrimai geri, spaudimas normalus. Taip santūriai džiaugiuosi.

Man smagiausias atsiradęs naujas etapas – pėsčiųjų žygiai. Su vyru pradėjome nuo vieno–dviejų kilometrų ir jau ketvirtus metus vaikštome. Kiekvieną savaitgalį, o per atostogas – ir tris kartus per savaitę. Esu laimingiausias žmogus, nes galiu.

Esu miesto vaikas, su mišku neturėjau jokių sąsajų, o dabar tai vienintelis džiaugsmas. Kad tik greičiau sugytų koja ir po reabilitacijos vėl galėčiau žygiuoti! Nežinau, kiek per tuos metus išmaišėme Lietuvos. Noriu į gamtą, noriu pas kiškius, pas voveres, pas stirnas... Jūs neįsivaizduojate, koks džiaugsmas, kai ruošiesi tam žygiui, planuoji, – tai pats maloniausias dalykas. Kur važiuosime? Kaip važiuosime? Kaip pasiruošime? Ką darysime? Taip vyrą ir mane siejantis puikus ryšys dar labiau sustiprėjo.