Iniciatyva, kurios greičiausiai niekada nebus

Tuoj sukaks šeši mėnesiai, kai mūsų šalyje atsirado Sostinės regionas, į kurį pateko sostinė Vilnius ir likusios Vilniaus apskritį sudarančios savivaldybės. Tuo pačiu buvo sudarytas Vidurio ir vakarų Lietuvos regionas, nors tiksliau jį reikėtų vadinti Likusios Lietuvos regionu.

Šiuo metu Lietuvos klasifikatoriaus lygmenų atitikmenys yra šie: I lygmuo - Lietuva, II lygmuo - minėti regionai, III lygmuo - apskritys, kurių, tiesą sakant, nebėra jau 8 metus, jos egzistuoja tik teoriškai.

Nors prabėgo tik penki mėnesiai, jau galima pastebėti nelogiškų Vyriausybės sprendimų. Štai mums kaimyninė Molėtų savivaldybė, būdama nutolusi nuo Vilniaus maždaug tiek pat, kiek Širvintų rajonas ir gerokai arčiau, nei Ukmergės rajono savivaldybė, yra priskirta Vidurio ir vakarų Lietuvos regionui, nors nėra nei Viduryje, nei Vakaruose, labiau - Rytuose, kaip ir Ignalinos ar Zarasų savivaldybės. Maža to, kitam regionui priskirta Molėtų savivaldybė su Širvintų rajono savivaldybe sudaro tą pačią Seimo rinkimų apygardą. Taigi išrinktasis Seimo narys (šiuo atveju - „socialdarbietis“ Petras Čimbaras), atstovaudamas rinkėjams, iš esmės turi spręsti skirtingas užduotis, kadangi, sudarydama regionus, Vyriausybė ministerijoms rekomendavo į tai atkreipti dėmesį atliekant veiksmus, susijusius su Europos struktūrinių ir investavimo fondų veiklos rezervui skirtų lėšų peržiūra ir naudojimu po 2019 metų.

Nors kai kurie mūsų rajono gyventojai laiko privalumu, kad Širvintų rajonas pateko į labiau išsivysčiusį Sostinės regioną, gali būti priešingai. „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis yra pastebėjęs, kad nuo 2020 metų, kai bus paskirstyta nauja Europos Sąjungos parama, iš kai kurių programų gaunamos lėšos gali būti skirtos mažiau išsivysčiusiam Vakarų regionui, taigi širvintiškiams tos paramos gali tekti mažiau, ypač jei energingą dabartinę rajono valdžią po kitąmet įvyksiančių savivaldos rinkimų vėl pakeistų „Miego karalystės“ veikėjai.

Galimas dalykas, tokį suskirstymą mūsų reformatoriai nusižiūrėjo nuo Skandinavijos šalių. Pavyzdžiui, Sostinės regionas yra vienas iš Danijos regionų, kuriam priklauso sostinė ir dar 5 savivaldybės. Tačiau plotu už Lietuvą maždaug trečdaliu mažesnėje Danijoje yra net penki regionai, kurie atsirado reformavus iki tol buvusias 14 apskričių. Sostinės regionas yra ir Islandijoje. Tai tik vienas iš 8 ten esančių regionų, jame gyvena du trečdaliai šalies gyventojų, nors pats regionas apima tik procentą šalies teritorijos. Taigi situacija visose šalyse yra gana skirtinga.

Anot Šiaulių universiteto Viešojo administravimo katedros vedėjo, regionų darnios raidos tyrimo projektų dalyvio prof. dr. Teodoro Tamošiūno, prieš dešimtmetį, kai Lietuvoje vyko diskusijos, į kiek regionų tikslinga suskirstyti mūsų valstybės teritoriją, kalbėta apie trijų, keturių ir penkių regionų galimybes bei privalumus.

„2014-2020 metų Nacionalinės pažangos programoje, kurią Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino 2012 m. lapkričio 28 d., iškeltas 3.4 tikslas - „didinti teritorinę sanglaudą regionuose“. Jo aprašyme teigiama, kad „siekiant visoje šalies teritorijoje užtikrinti vienodus ekonominės aplinkos standartus, būtinos valstybės investicijos į šalies miestų kompleksišką infrastruktūros modernizavimą, sprendžiant kiekvieno miesto specifines problemas“, - interneto portalui mokslolietuva.lt teigė profesorius ir pastebėjo, kad Lietuvai tikslingiau pasirinkti tris regionus - Sostinės regioną, Kauno regioną (Kauno, Alytaus, Marijampolės ir Tauragės apskritis) ir Šiaurės Lietuvos regioną (Klaipėdos, Telšių, Šiaulių, Panevėžio ir Utenos apskritis). - „Sostinės regionui liktų apie 40 proc., o Kauno ir Šiaurės Lietuvos regionams tektų maždaug po 30 proc. ekonominio ir socialinio potencialo. Toks valstybės suskirstymas į tris regionus būtų ne tik patogus geografiniu požiūriu, bet ir optimaliai proporcingai išdėstytų mūsų ekonominį ir socialinį potencialą.“

Deja, į mokslininkų pastabas atsižvelgta nebuvo, kaip buvo atmestas ir dar vienas racionalus siūlymas - naikinti aplink didžiuosius miestus esančias „žiedines“ savivaldybes. Administravimo specialistai įžvelgė, kad toks sprendimas sustiprintų greta esančias mažąsias savivaldybes, kurios per tokią reformą gautų naujų teritorijų, gyventojų ir ekonominio potencialo. Laimėtų ir paprasti gyventojai, kuriems būtų patrogiau ir paprasčiau gauti viešojo administravimo ir kitas paslaugas mažesniame centre nei milžiniškame didmiestyje. Nors nėra viešai paskelbtų projektų, kaip pasikeistų administracinis suskirstymas po „žiedinių“ savivaldybių panaikinimo, yra tikimybė, kad, sakykime, mūsų atveju Širvintų rajonas gautų kažkiek teritorijų, esančių rajono pakraštyje, kadangi jų gyventojams būtų arčiau ir patogiau atvykti į Širvintas, nei dabar tenka keliauti į Vilnių. Kartu su gyventojais atkeliautų pajamų mokestis, papildomi pacientai sveikatos priežiūros įstaigoms, ligoninei, papildomi mokiniai kai kurioms mokykloms. Vienos mažosios savivaldybės iš to laimėtų mažiau, kitos - daugiau.

„Širvintų krašto“ paklaustas, kaip vertina Vyriausybės atsisakymą naikinti „žiedines“ savivaldybes, penktadienį Širvintose viešėjęs Premjeras Saulius Skvernelis sakė, kad siūlymas jas naikinti turįs ir privalumų, ir trūkumų. Tarp trūkumų Premjeras paminėjo, kad tokia reforma įneštų sumaišties ir dabar jai ne laikas. „Tačiau jei iniciatyva būtų iš pačių gyventojų, Vyriausybė svarstytų,“ - sakė Premjeras.

Tik vargu ar taip nutiks. Saulius Skvernelis net nenorėdamas atskleidė sprendimo pakeitimo priežastį - nutarti, kad naikinti nereikia, pakako sprendimo Vyriausybėje, norint keisti - būtinas gyventojų įsikišimas, ko gero, - visose „žiedinėse“ savivaldybėse. Iš atsakymo akivaizdu, kad tokią iniciatyvą gali pareikšti tik iniciatyvūs gyventojai. Tik štai paprasti, eiliniai gyventojai, kurių labui priimami sprendimai, tokia charakterio savybe dažniausiai nepasižymi ar turi visai kitas galimybes kelti iniciatyvas bei paveikti. Tuo tarpu iniciatyvi bendruomenės dalis iš esmės dažniausiai dirba savivaldoje ir aptarnauja žiedinių savivaldybių gyventojus. Ji įsikūrusi tų savivaldybių teritorijomis apsuptuose didmiesčiuose ir net yra suinteresuota, kad paprastam žmogui būtų prieinama kuo mažiau. Šis galimas procesas kažkuo primena sumanymą Žemės ūkio ministeriją su visais jos padaliniais perkelti į Kauną. Nors patys žemdirbiai tam neprieštarauja ir net ragina, didžiulę protestų bangą sukėlė ministerijos klerkai, kuriems jauku gyventi sostinėje ir lyg šachamatų lentoje švilpiniuojant stumdyti „runkelius“. Toks perkėlimas jiems reikštų patogaus gyvenimo pabaigą. Taigi ir tūkstančiai didmiesčiuose „triūsiančių“, ten įsikūrusių ir savo gyvenimo būdu nuo žiediinių savivaldybių realijų atitrūkusių klerkų dėtų visas pastangas, kad tokia iniciatyva iš gyventojų paprasčiausiai neatsirastų. Pakanka prisiminti situaciją Vilniaus rajone, kur visas administracinis aparatas dirba tam, kad būtų tenkinami vos 2173 narius turinčios rajoną valdančios Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos interesai.

Gintaras Bielskis