In­ga Nor­ku­tė: „Sva­jo­ju apie spek­tak­lį, kad žmo­nės ne „žveng­tų“, o šyp­so­tų­si“

Teat­ro ir te­le­vi­zi­jos ak­to­rė, re­ži­sie­rė ir lai­dų ve­dė­ja In­ga Nor­ku­tė ty­liai na­muo­se vie­na su­ti­ko sa­vo 50-ąjį gim­ta­die­nį, o po to džiaugs­min­gai bei šil­tai jį at­šven­tė sa­vait­ga­lį ju­bi­lie­ji­nia­me va­ka­re „Pa­bū­ki­me kar­tu“ Vals­ty­bi­nia­me Šiau­lių dra­mos teat­re (VŠDT). Šven­čių sū­ku­ry In­ga ra­do lai­ko at­vi­ram in­ter­viu apie tė­tį, gy­ve­ni­mo gei­džia­miau­sias do­va­nas, sva­jo­nių vaid­me­nį ir net apie var­nos ženk­lą, ne­šan­tį jai sėk­mę.
 

Jubiliejinės teatro tradicijos

„Mano tikroji gimimo diena buvo gegužės 3-ioji. Aš ją praleidau viena. O šventiniam vakarui papuolė 8 diena. Labai dėl to džiaugiuosi, nes man patinka skaičius 8 – toks begalybės ženklas“, – šventės išvakarėse atvirą pokalbį pradėjo I. Norkutė.

Ir iš tiesų tą vakarą VŠDT scenoje buvo begalybė sveikinimų ir sveikintojų, linkėjimų ir gėlių, juoko ir ašarų. Atvyko klasiokai, grupiokai, giminės ir kolegos, režisieriai, su kuriais I. Norkutei yra tekę dirbti per 26 sceninės veiklos ir 14 darbo televizijoje metų.

Jubiliejinį vakarą „Pabūkime kartu“ vedė aktoriai Jūratė Budriūnaitė, Dalius Jančiauskas ir Rolandas Dovydaitis, kurie Ingai yra ne tik scenos kolegos, bet ir ištikimi draugai. Jei ne jie ir ne VŠDT tradicija kūrybiniu padėkos vakaru paminėti aktorių jubiliejus, Inga sako, būtų vykusi švęsti į Klaipėdą ramiai šeimos rate.

„Aš didžiuojuosi, kad dirbu Valstybiniame Šiaulių dramos teatre, kuris turi tradicijų. Būtent aktorių 50-mečių. Pamenu juos nuo tada, kai atvažiavome čia dirbti jauni: suvaidiname tris valandas spektaklį, o tada į sceną ima plūsti jubiliato sveikintojai ir gėlės, tiek daug – vos ne laidotuvėse. O mes tokie jauni žiūrime, džiaugiamės ir, pamenu, galvojame: „Koks jau senas tas aktorius“, – juoktis pratrūksta Inga, įvertinusi, kaip, laikui bėgant, keičiasi požiūris.

Metus skaičiuoja tik dokumentai

Kad metai Norkų šeimoje tik aritmetiniai skaičiai, patvirtina ir jos jaunatviškas devintą dešimtį matuojantis tėtis.

„Reikėjo jubiliejui sudaryti svečių sąrašą. Pirmas sąraše – tėtis. Skambinu aš jam, o tėtis sako: „O koks jubiliejus?“ „Mano“, – sakau. „O tai koks čia jubiliejus? Kiek tau metų?“ – „50.“ – „O! Ar tu tokia sena?“ – „Eik, tėveli, į savo metrikus pasižiūrėti“, – vėl juokiasi jubiliatė.

Moterys, ypač gražios, yra linkusios savo amžių slėpti. Viešam žinomam asmeniui – tai neįmanoma misija. O I. Norkutė tų metų niekaip ir nesureikšmina.

„Gyveni sau, širdy jauna, būna, aišku, kad pasižiūri į veidrodį ir matai tas mažas raukšlytes gražias, kurias aš labai gerbiu. Nežinau, kaip reikia reaguoti į metus... Patirties, išminties, susijusios su santykiais, darbu ar su vyrais, yra. Bet su metais patirties neturiu. Ir visai negalvoju, kad dabar gyvenimas užsibaigė sulig 50. Manau, kad su savo patirtimi padarysiu dar daug kitų darbų. Esu iškėlusi sau tikslą – išbandyti save televizijos režisūroje“, – sako apie jubiliejinius metus paklausta Inga, kurios amžių fiksuoja tik dokumentai.

Tėčio angeliukas

Ji atvirauja, kad labai džiaugiasi, jog į jubiliejinį vakarą atvažiavo tėtis. Esą specialiai tam pirko ir kostiumą, ir net kaklaraištį. I. Norkutė viešai nuo scenos dėkojo jam už meilę ir rūpestį, o tėtis, sveikindamas dukrą, irgi buvo dėkingas už galimybę kartu su mama ją auginti ir mylėti.

„Mane jis angeliuku vadina. Ir jam nesvarbu, kas aš esu, nors ir karvių melžėja būčiau, jis mylėtų. Mes esame trys seserys, visos trys skirtingos su savo darbais ir jis mus visas labai myli. Jam nesvarbu, kad aš aktorė, bet kad jis didžiuojasi – tai tikrai žinau“, – sako jau suaugusi tėčio dukrytė Inga, kurios jis nepamiršta ir apie darbus, ir apie gyvenimą pasiteirauti.

Geidžiamiausia dovana

Inga atvyko į Šiaulius būdama jaunutė aktorė. Išsyk sėkmingai debiutavo ir kaip aktorė, vėliau ir kaip režisierė. Jos temperamentas, charakteringi personažai ne kartą buvo įvertinti kaip geriausi metų vaidmenys VŠDT, o pati aktorė apdovanota Savivaldybės premijomis. Iki 50-mečio ji čia jau spėjo sukurti 50 vaidmenų.

Šiauliuose mėgstama dramos teatro aktorė žinomumą visoje šalyje pelnė Medos vaidmeniu televizijos seriale „Moterys meluoja geriau“, po kurio populiarumas tik augo, pasiūlymų laidose ir projektuose nuolat daugėjo. Netrūksta jų ir dabar. Tad likimui sunku ir beįteikti kokią dovaną.

Inga sako, jog daugelis bando jos išklausti, ar tai negalėtų būti santykiai. Inga sutinka, jei atsirastų toks vyras, kuris jai leistų jaustis saugiai ir užtikrintai. Bet tai būtų antra geidžiama likimo dovana. O pirmoji ir labiausiai laukiama – geras vaidmuo.

„Norėčiau gero vaidmens. Brandaus, gero vaidmens. Nesvarbu – kine, teatre. Bet tai man būtų gyvenimo dovana. Norėčiau suvaidinti brandų, gerą vaidmenį. Jei mane lygina vien tik su Meda, tai labai didelė režisierių klaida. Negalima lyginti su vienu televiziniu vaidmeniu, nes daug jaunų režisierių manęs nėra matę teatre. Kai jie atvažiuoja, man jau prikabintas šleifas „Meda“. Jis nėra blogai, bet blogai, kad dėl jo mane žino tik viename amplua. Linkėčiau jauniems režisieriams pasidomėti, kokia aš aktorė, kur ir su kuo dirbau. Ir čia ne tik apie save kalbu“, – palinkėjimą sau ir kitiems įvardijo moteris.

Pasak Ingos, sunku įvardyti konkretų vaidmenį, bet ji puikiai žino, kokio efekto iš jo nori.

„Norėtųsi tokio atpažįstamo vaidmens, humoristinio, dramatiško scenarijaus, kurį, galbūt ateis laikas, ir pasirašysiu sau. Galbūt monospektaklio, galbūt dueto, bet tokio nekomercinio lygio. Svajoju apie tokį spektaklį, kad jame žmonės ne žvengtų, o šypsotųsi. Ir kad būtų atpažįstama, kai žmonės ateina į teatrą, žiūrėdami šypsosi, o grįžę dar aptarinėja. Subrendau tiek, kad imčiausi pagrindinio vaidmens, turėčiau daug ką pasakyti, suvaidinti nuo dūšios. Dramą galima perteikti ir humoru, ne tik verkiant. Kai situacija ar aplinkybės yra dramatiškos, bet tu jas vertini ir išgyveni su humoru“, – sako aktorė.

Staigmenos, ir geros, ir netikėtos, – laimei

Staigmenas gyvenime Inga sako mėgstanti, tik esą svarbu kokias. Kol kas visos jai suteikė gerų emocijų.

„Buvo tokia situacija, kai kažkuria proga sakau: „Nereikia man nei tortų, nei gėlių, geriau lašinių“, tai ir sulaukiau lašinių torto. Dar dovanų gavau staigmeną – šuniuką. Šiam jubiliejui pasipuošti kostiumėlį nupirko vienas gerbėjas“, – mįslingai užsimena I. Norkutė, tačiau šios temos toliau neberutuliojame.

Net jei staigmena nukrinta iš dangaus ir nėra jau tokia miela lyg šuniukas, kostiumėlis, batai ar lašiniai, Inga ir tai išmoko priimti pozityviai. Ir besijuokdama pasakoja vieną tų istorijų, apie kurias daugelis linkę nutylėti:

„Neseniai mane varna apšiko... Ant nosies. Aš išeinu iš namų pasigrimavusi ir ji ta rūgštimi... ant nosies. „Kaip ji drįsta – ta varna?! Viršūnė!“ – galvoju. O paskui tokios mintys buvo: „Apšiko. Nusivaliau. O ženklas tai labai geras. Mes juk susigalvoję – „Laimei“, neva sėkmė turi būti. Tai gal ir bus ta sėkmė. Man atrodo, kad aš kažką tokio nuveiksiu. Juk šiaip negali būti: ar mano nosis tokia ilga, kad tik išėjau pro duris ir taip imti ir apšikti.“

Net jei skaitytojų komentarai po šiuo varnos „dovanos“ pasakojimu būtų neigiami, nepataisoma optimistė I. Norkutė sako – dėl to net nesijaudina, nes jau seniai nebeskaito komentarų apie save.

„Jau seniai nebereaguoju į komentarus ir neskaitau jų. Mano artimieji, draugai, bičiuliai, partneriai žino, kokia esu. O komentatoriai yra „raganosiai“, kurie viską rašo iš pavydo. O dabar, jei dar parašysite, kad varna apšiko, tai prirašys dar daugiau. Tegu. Vadinasi, aš jiems įdomi“, – sako Inga.

Dalyvauti – tai įgyti patirties

Nepaisant atsiliepimų, sėkmės ar nesėkmės tikimybės, moteris veikloje vadovaujasi nuostata, kad bet kokiu atveju įgyjama patirties.

„Visur, kur dalyvauji, įgyji patirties. Aš tai ir visiems rekomenduoju, nes gauni krūvą naujų pažinčių, tobulėji, mokaisi. Pavyzdžiui, dabar sugalvojau scenarijų rašymo mokytis. Nesvarbu, kiek tau metų. Gal 80 metų dar į universitetą įstosiu, jei man bus įdomu. Svarbiausia yra dalyvauti, net jei gauni patirtį... pralošti. Tai ir jautru, bet ir šarvus užsiaugini, galvoji: aha, pralošiau – tai ko man trūksta, ką galiu daryti kitaip“, – atvira gyvenimo pasiūlymams sako I. Norkutė.

Daugelis miestų savinasi žymiąją aktorę: kilusi iš Klaipėdos, gyvenanti ir dirbanti ir Šiauliuose, ir Vilniuje Inga laiko save visos šalies gyventoja.

„Jei manęs paklaustų, koks mėgstamiausias miestas, atsakyčiau: „Lietuva.“ Aš galiu dirbti ir Balbieriškyje, ir Šiauliuose, ir Kaune, ir Vilniuje. Man nesvarbu, kur gyventi. Man svarbu turėti tikslą. Svarbu būti geru žmogumi“, – sako įžymi Lietuvos aktorė.