Infarktą patyręs P. Vansevičius: jei būčiau nukritęs ten, kur nėra žmonių, dabar jau sėdėčiau ant debesėlio

Jonavietis bėgikas Petras Vansevičius nuo praėjusios vasaros švenčia du gimtadienius: tikrąjį ir tą dieną, kai ištiko infarktas. Jam padėjo šalia buvę ir pirmąją pagalbą mokėję teikti žmonės. Medikų teigimu, būtent profesionaliai suteikta pirmoji pagalba išgelbėjo vyro gyvybę.

P. Vansevičių gaivino trys žmonės, viena iš jų – Jonavos visuomenės sveikatos biuro specialistė Irma Danielė. Pasak jos, pirmosios pagalbos teikimo turėtų išmokti kiekvienas, nes to bet kada gali prireikti tiek artimam, tiek ir nepažįstam žmogui.

P. Vansevičius: bėgimo neprisimenu

Pernai pirmąjį birželio savaitgalį Jonavoje vyko olimpinės mylios bėgimas. Sporto renginio dalyviai taip pat varžėsi dviračių rungtyje.

„Pamenu tik tiek, kad važiavau dviračiu, o bėgimo neprisimenu iš viso. Tai nebuvo ilgas bėgimas – apie du kilometrai“, – kalbėjo P. Vansevičius, kuriam sportas, ypač bėgimas, jau daug metų neatsiejama gyvenimo dalis.

P. Vansevičius yra nubėgęs 36 maratonus, o kiek pusmaratonių – nebeskaičiuoja. Be to, bėgimas dalyvaujant įvairiose varžybose leido jam aplankyti daug pasaulio šalių. Sveikata vyras sako niekada nesiskundęs, o ją tikrinosi metus prieš ištinkant infarktui. Jokių blogų signalų nebuvo. Tačiau tą lemtingą dieną jis tiesiog prarado sąmonę – atbėgęs iki finišo nukrito ant pievos.

„Po to, kai ištiko infarktas – pirmasis mano prisiminimas tik iš greitosios pagalbos automobilio. Pamenu, kad pasakiau savo pavardę. Kitas atsiminimas – iš Kauno klinikų reanimacijos. Pabundu ir matau: šviečia prožektoriai. Paklausiau, kur esu. „Kaune“, – pasakė man. Bet nesupratau, kaip aš atsiradau Kaune, jei buvau Jonavoje?“ – pasakojo P. Vansevičius.

Tik gerokai vėliau vyras ėmė suprasti, kas įvyko. Pasirodė, kad infarktas ištiko dėl to, jog bemaž 90 proc. kraujagyslių buvo užsikimšusios: „Jei po važiavimo dviračiu būčiau atsigėręs vandens, gal nieko ir nebūtų buvę. Apskritai labai svarbu gerti vandenį ir nuo vandens stiklinės pradėti dieną. O man tąsyk pasisekė kaip aklai vištai grūdas – šalia buvo specialistai. Jei būčiau nukritęs kitoje vietoje, kur nėra žmonių, dabar jau sėdėčiau ant debesėlio. Kaip svarbu mokėti gaivinti ir mokėti tą daryti teisingai, nebijoti, kad gaivinimo metu lūš šonkauliai! Teko girdėti, kad kai kurie žmonės gaivinti kitą tiesiog bijo. Medikai man vėliau sakė, kad Jonavoje iš karto po nelaimės labai gerai ir kokybiškai suteikta pirmoji pagalba, dėl to beveik neliko pasekmių, galiu gyventi pilnavertį gyvenimą. Paskaičiau internete, kad taip būna tik kas dešimtam patyrusiam infarktą“, – kalbėjo P. Vansevičius.

Vyras dėkingas visiems, prisidėjusiems prie jo gaivinimo – Irmai Danielei, Virginijui Vasiliauskui, Kristinai Chaladauskienei, Jūratei Kudirkaitei-Stanislovaitienei, Vidmantui Budriui, taip pat Jonavos ir Kauno medikams.   

Bėgti gali, bet mažesnius atstumus

Jonavietis jau po kelių mėnesių sugrįžo į aktyvų gyvenimą – pradėjo eiti didesnius, nei įprasta, atstumus, po truputį bėgioti. Mažiau nei po metų P. Vansevičius viename pėsčiųjų žygyje nuėjo 33 kilometrus, o vaikščiojimas iki šiol yra neatsiejamas nuo jo kasdienybės. Tiesa, medikai patarė stipriai nedidinti bėgimo krūvio, tad bėgti jonavietis pradėjo nuo penkių šimtų metrų, o dabar jau nubėga 5-7 kilometrus.

„Po infarkto apie šį įvykį rašė vienas portalas. Ten buvo keli komentarai apie tai, kad tokiems seniams kaip aš ne laikas bėgioti. Bet aš su tuo nesutinku. Nejau sėdėsi ant sofos ir lauksi mirties? Ne. Aš bėgsiu iki mirties“, – šyptelėjo pašnekovas.

Bėgdamas jis nuolat stebi savo širdies ritmą ir paiso medikų rekomendacijų. Po patirto infarkto P. Vansevičius pakeitė mitybos įpročius, ėmė valgyti sveikiau.

„Užsirašiau į Visuomenės sveikatos biuro organizuojamus sveikos mitybos kursus, įgavau žinių, kaip rinktis maisto produktus, kas yra kokybiška mityba. Net sumažėjo cholesterolis. Seniau į tai nekreipiau dėmesio. Džiaugiuosi ir tuo, kad turiu gerą šeimos gydytoją, kuri rūpinasi mano sveikata.

Kai nutinka tokie dalykai – keičiasi tavo mintys. Net kapavietę susitvarkiau, ją plokšte uždengiau. Kol esi sveikas, atrodo, kad tau nieko ir nenutiks. Aš būčiau nežinojęs, kad numiriau, o dabar žinau, kad galiu mirti. Tada kitaip imi žiūrėti į gyvenimą“, – kalbėjo P. Vansevičius.

„Neturėjau būti, bet buvau“

I. Danielė sveikatos specialiste su pertraukomis dirba jau apie dvylika metų, o viena iš Visuomenės sveikatos biuro veiklų – pirmosios pagalbos mokymai. „Aš su kolegomis tą ir darau, tačiau realiame gyvenime padėti žmogui man išties teko pirmą kartą“, – sakė I. Danielė.

Moteris juokauja: tai, kad šiame renginyje ji buvo, yra sutapimas. „Neturėjau jame iš viso būti, tačiau pakeičiau kolegę, kuri negalėjo. Kai viskas įvyko, mes savo darbą jau buvome baigę, mano kolegė išėjusi namo, o aš likau vien dėl to, kad bėgimo rungtyje sugalvojo dalyvauti mano dukra. Ji prabėgo ir jau susiruošėme eiti, tačiau tada kartu buvusi kaimynė paklausė: nejau nenufotografuosi dukters? Vėl pasidėjau daiktus ir nufotografavau dukrą. Kai dabar žvelgiu iš laiko perspektyvos: tarsi likimas. Neturėjau būti, bet buvau, norėjau išeiti anksčiau, bet likau“, – kalbėjo I. Danielė.

Kaip tik tuo metu specialistė iš aplinkinių išgirdo, kad pievoje nukrito žmogus – sportininkas, ką tik įveikęs bėgimo rungtį. Nors iš karto atrodė, kad pavargęs bėgikas tiesiog prigulė atsipūsti, vis tik aplinkiniai pastebėjo, kad jam – sveikatos problemos.

Gaivinti pradėjo dviese

„Viską mečiau ir nubėgau. Pamačiau, kad žmogus į nieką nereaguoja, nepavyko užčiuopti jo pulso. Aplinkui būriavosi ir kiti žmonės. Atsimenu jausmą: tu žiūri, ar žmogus kvėpuoja, bet atrodo, kad girdi tik savo širdį. Ji taip plaka, kad tarsi apkurtai. Su savimi tuo metu neturėjau telefono, todėl greitąją pagalbą iškvietė greta buvęs renginio fotografas. Jis visą laiką buvo šalia. Pribėgo ir netoliese buvęs kariškis, mes su juo pradėjome žmogų gaivinti“, – prisiminė pašnekovė.

Nors tiek kariškis, tiek I. Danielė suteikti pirmąją pagalbą moka, su jais nuolat, iki atvyks greitoji, bendravo ir Bendrojo pagalbos centro dispečeris. 

I. Danielė sako, kad situacija buvo itin rimta, iš karto atrodė, kad žmogui gali būti epilepsijos priepuolis. „Bet supratome, kad ne, mes beveik neužčiuopėme pulso. Vienu metu atrodė, kad tai pabaiga, suvokiau, kad žmogus jau palieka šį pasaulį. Išorinį širdies masažą darėme pakaitomis. Kol kariškis darė krūtinės ląstos paspaudimus, aš juos skaičiavau, kad neprarastume ritmo, o kai dariau aš – skaičiavo jis. Dirbome tikrai labai darniai“, – pasakojo I. Danielė.

Netrukus iš Bendrojo pagalbos centro dispečerio specialistė sulaukė nurodymo, kad masažą turėtų keisti įpūtimai per burną. Tačiau nė vienas neturėjo tam reikiamų apsaugos priemonių, tokių kaip kaukės.

„Tada visų aplinkui buvusių klausiau, ar yra pažįstančiųjų šį žmogų? Teikiant pirmąją pagalbą nepažįstamam žmogui įpūtimų daryti nepatariama taip apsaugant patį pagalbos teikėją. Mes nežinome, ar žmogus neturi jokių užkrečiamų ligų. Laimei, atsirado moteris, kuri jį pažinojo, tad prie mūsų dviejų prisijungė ir ji. Matėsi, kad taip pat turėjo žinių, kaip teikti pagalbą“, – kalbėjo I. Danielė.

Darant širdies masažą be įpūtimų reikia atlikti 100–120 paspaudimų, o jei gaivinimas atliekamas su įpūtimais – tuomet šis santykis jau kitoks: 30 paspaudimų ir du įpūtimai.

Organizuoja nemokamus mokymus

Netrukus iš baseino buvo atneštas defibriliatorius. „Tą akimirką išsigandau. Aplinkui buvo daug žmonių, tarsi kokiame koncerte. Tarp jų – aš su darbine raudona striuke, ant kurios – Visuomenės sveikatos biuro užrašas. Kilo mintys, ar sugebėsiu viską padaryti taisyklingai, nepaisant to, kad teoriškai moku. Tačiau stresas, įtampa daro savo. Viskas buvo gerai, panaudojome defibriliatorių ir sukėlėme elektrošoką. Netrukus atvažiavo greitoji medicinos pagalba, jie perėmė darbą. Tokiomis akimirkomis galvoje praskrieja daug minčių: ar tu sugebėsi, ar tau pavyks? Galiausiai, darant masažą, pajunti, kad lūžta žmogaus šonkauliai. Tas jausmas... Tu galvoji: Dieve, žmogui šonkaulius sulaužiau, nors juk žinau, kad tinkamai ir kokybiškai atliekant širdies masažą taip nutinka dažnai. Beje, jau po visko manęs žmonės klausė: ar tu nebijojai, kad tave į teismą paduos, jei nebūtum atgaivinusi? Bet man tokių minčių nebuvo, pavyks ar nepavyks. Manau, kad kiekvieno žmogaus pareiga yra padėti kuo gali ir kiek gali“, – sakė I. Danielė.

Kai P. Vansevičius grįžo iš ligoninės ir pasveiko, jis atėjo į Jonavos visuomenės sveikatos biurą ir padėkojo I. Danielei.

„Tai buvo tarpušventis. Pamačiau jį, stovintį su dovanomis. Man buvo labai gera jį apkabinti. Petro klausiau: koks jausmas, kai viena koja buvote kitame gyvenime, ką dabar darote kitaip? Labai jautriai kalbėjo“, – prisiminė I. Danielė.

I. Danielė primena, kad mokytis pirmosios pagalbos teikimo reikia kiekvienam, taip pat kas metus žinias atnaujinti: „Situacijų gyvenime būna pačių įvairiausių, pagalbos gali prireikti ne tik sunegalavus širdžiai, tačiau ir užspringus. Primenu, kad Jonavos visuomenės sveikatos biuras organizuoja nemokus pirmosios pagalbos mokymus tiek miesto, tiek rajono gyventojams.“