Indrė Dalia Klimkaitė: „Su gerais ketinimais parašyta knyga negali palikti abejingų“

Mirjam Pressler – žydų kilmės vokiečių prozininkė, vertėja, reikšmingai prisidėjusi prie to, kad „Anos Frank dienoraštis“ šiandien yra žinomas bene visame pasaulyje. Daugiau nei 30 knygų vaikams parašiusios autorės romanas „Natanas ir jo vaikai“ 2020 metais pasirodė ir lietuvių kalba. Apie šio kūrinio vertimo iš vokiečių į lietuvių kalbą subtilybes bei knygos siužetą sutiko pasidalyti knygos vertėja Indrė Dalia Klimkaitė.

Kaip pasirenkate knygas vertimui? Ar dažniau jos pasirenka jus?

Ir taip, ir taip. Turbūt pasiūlytų knygų leidykloms dalis yra mažesnė, nes leidyklos ieško gerai parduodamų knygų, o jų turinys ne visada labai aukštos kokybės. O aš taip pat stengiuosi matyti, kas dedasi pasaulyje, kokios knygos yra vertinamos kaip tik dėl turinio gelmės. Jaučiu atsakomybę, ypač prieš jaunus žmones, kad jie skaitytų ne pigius skaitalus, o tikrai gerą literatūrą. Tą, kuri kviečia augti, padeda gilintis, ieškoti savo tapatybės ir dvasiškai pamaitina. Man atrodo, kad grožinė literatūra gali padėti ir kitaip pažiūrėti į tikėjimą, ir rasti kitą santykį su įvairiomis vertybėmis, ir netgi keisti pasaulį. Nors mūsų aptariamo romano autorė Mirjam Pressler sakė neturinti iliuzijų, kad knygos gali pakeisti pasaulį, bet aš norėčiau pasiginčyti. Juk jeigu knyga gali pakeisti vieną žmogų, o paskui ir dar vieną, tai pasaulis pamažu keičiasi. Kiekviena rimtai, su gerais ketinimais parašyta knyga negali palikti abejingų.

Kodėl nusprendėte, kad verta imtis šios knygos vertimo?

Kadangi verčiu nemažai literatūros vaikams ir jaunimui, jaučiu pareigą domėtis, kas vyksta vokiečių literatūroje, ir jau ne kartą mačiau autorės pavardę apdovanotųjų sąrašuose. Mano pažintis su ja prasidėjo nuo kitų knygų – pirmasis perskaitytas Mirjam Presller romanas buvo karo pabėgėlių tema, apie žydę mergaitę („Malka Mai“). Tada sužinojau apie „Anos Frank dienoraščio“ kelią į viešumą ir nuo to laiko M. Pressler pavardė vis šmėžuodavo man prieš akis. Na, o romaną „Natanas ir jo vaikai“ aptikau nominuotą Vokietijos katalikiškajai vaikų ir jaunimo literatūros premijai, todėl jis labai patraukė mano dėmesį. Buvo įdomu sužinoti, kodėl romanas nominuotas būtent tokiai premijai. Tai ir istorinis romanas, ir klasikinės G. E. Lessingo dramos šiuolaikiškas perdirbinys, ir detektyvas jaunimui. Taigi, tai – daugybe atžvilgių patrauklus ir įdomus kūrinys.

Papasakokite apie romano vertimo kelią, vertimo subtilybes. Kas buvo įdomu ir kas sudėtinga verčiant šį tekstą?

Romanas prisodrintas Šventojo Rašto citatų ir buvo labai įdomu matyti, kaip sumaniai autorė jas panaudoja tekste. Taip pat nemažai buvo ir ištraukų iš Korano, kurios man, kaip krikščionei ir kaip vertėjai, buvo iššūkis, kadangi mes neturime gero Korano vertimo lietuvių kalba. Visa laimė, kad specialistas profesorius Egdūnas Račius sutiko išversti reikiamas eilutes, todėl dabar turime gražius, tikslius Korano citatų vertimus. Buvo įdomu pasigilinti į istorinius įvykius, suprasti istorinį kontekstą ir vaizduojamą buitį, taip pat ir kurti knygos viršelį. Dailininkė Irma Gineikienė sukūrė ne vieną, o kelis stiprius viršelio variantus, taigi reikėjo atsirinkti tinkamiausią ir jį ištobulinti. Dabar skaitytojai turi progą pasiimti knygą puikiu viršeliu ir pamatyti tiksliai atkurtus to meto drabužius. Na, o pačios Jeruzalės geografiją – kur slėnis, kur kalnas, kur upelis – padėjo sudėlioti arkivyskupo Liongino Virbalo SJ „Vadovas po Šventąją Žemę“, leidęs suprasti ir giliau pažinti kontekstą.

Kokios temos yra plėtojamos romane „Natanas ir jo vaikai“?

Vaizduojamas XII amžius, Kryžiaus žygių epocha. Kryžiuočiai mums, lietuviams, neretai reiškė viena – tai buvo mūsų šalies okupantai, bet nežinojome platesnio konteksto. Romane autorė labai gražiai pateikia pasakojimą apie Kryžiaus žygių istoriją. Mažame Vokietijos žemių kaimelyje gyvenanti romano veikėja, pamačiusi pro šalį traukiančius kryžiuočius prisijungia, ir kartu su jais keliauja iki pat Jeruzalės. Atskleidžiamas karų rūstumas, nuožmumas ir kokie žmonės iš tiesų dalyvavo Kryžiaus žygiuose – tai nebuvo vien religinio įkarščio įkvėpti kryžiuočių riteriai, tai buvo ir paprasti kaimiečiai, ir plėšikai... Tai labai skaudžiai, nuoširdžiai ir jautriai papasakota istorija. Tuo pačiu galime matyti religijos ir jos išpažinėjų patrauklumą ir nepatrauklumą, prieštaravimus, daugybę Bažnyčios istorijos spalvų ir atspalvių, kurie galėtų praturtini mūsų istorines žinias.

Kaip romane vaizduojama Jeruzalė?

Autorė labai jautriai ir įtaigiai vaizduoja to meto Jeruzalę. XII a. ją buvo užkariavę musulmonai ir tuo pačiu metu vyko Kryžiaus žygiai – visi Europos krikščionys keliavo į Jeruzalę vaduoti Šventojo Kapo. Tai buvo šventasis karas su tikslu susigrąžinti jeigu ne visą Jeruzalę, tai bent jau tam tikras relikvijas. Knygos autorė Mirjam Pressler Jeruzalę vaizduoja tarsi tautų katilą – ją valdo musulmonų sultonas Saladinas. Jis kaip istorinė asmenybė buvo labai sumanus žmogus, nes užkariavęs Jeruzalę leido joje pasilikti žydams, žydų diasporai, pirkliams, leido toliau atvykti krikščionių piligrimams. Mieste knibždėte knibždėjo skirtingiausių tautybių, skirtingiausių tikėjimų žmonių. Rytietiški turgūs su savo spalvomis, garsais, kvapais, muedzinas, skelbiantis musulmonų maldos valandas. Taip pat krikščionių piligrimai, pavargę, dulkėti; pirmosios krikščioniškosios prieglaudos, nakvynės namai, joanitų įsikūrimas, ordinas, tamplieriai... Viskas, kas tuo metu vyko aplink Jeruzalę ir Jeruzalėje yra labai ryškiai ir labai gražiai atspindėta romane.

Su Jeruzale ir joje vykstančiais įvykiais galima susipažinti iš kiekvieno veikėjo perspektyvos. Koks romano veikėjas jums įsiminė labiausiai?

Vieną veikėją išskirti sudėtinga, nes vertėjas stengiasi susitapatinti su kiekvienu. Labai įdomus žydų pirklio priglausto bevardžio berniuko, kuris vėliau pavadinamas Gešemu, vaidmuo. Vardą Gešemas, reiškiantį „lietų“, berniukas pasirenka pats. Matyt, jam tai buvo svarbu, nes buvo išgelbėtas iš gaisro, taip pat matė gaisrą, kuriame vos nežuvo pagrindinio veikėjo Natano įdukra Recha. Šiame romane labai svarbus tapatybės, identiteto klausimas, rodantis, kaip žmogui svarbu žinoti, kam jis priklauso, iš kur jis yra ir kas jis toks. Tokius klausimus kelia ne tik šis berniukas, bet ir kiti herojai. Pavyzdžiui, Recha, jau minėta Natano įdukra, yra iš krikščionių šeimos, bet taip pat pamestinukė, priimta ir užauginta žydų šeimoje. Vėliau sužinoma, kad mūsų pagrindinio veikėjo Natano šeima – žmona ir septyni sūnūs – buvo sudeginta krikščionių prieš septynioliką metų, ankstesniuose Kryžiaus žygiuose. Taigi, gaisras yra tarsi metafora, leidžianti išsigryninti vertybes. Suprantame, kiek Natanui kainuoja priimti į savo šeimą krikščionių vaiką, kai jo paties vaikai žuvo nuo krikščionių žudikų rankos.

Romane plėtojama religinės tapatybės, tolerancijos ir kovų tema. Ir romane sultonas Saladinas Natanui užduoda klausimą apie vieną teisingą religiją. Kaip jums atrodo, ar gali būti viena teisinga religija?

Vargu ar įmanoma atsakyti, kuri religija teisingiausia ir ar apskritai gali būti viena teisinga religija. Kiekvienas jaunas ar vyresnio amžiaus skaitytojas skaitydamas šį romaną gali apmąstyti, kokiu vardu vadiname Dievą. Vieni jį vadina Alachu, kiti Jahve, treti Jėzumi ir tarsi kiekvienas turime savo tiesą. Aš taip pat daug svarsčiau tuo klausimu. Turbūt toks būtų ir Mirjam Pressler atsakymas – svarbiausia, koks esi žmogus. Ne dogma, ne tikėjimo tiesos mus skiria ar jungia, o tai, kiek mes esame žmonės. Labai gražūs šio romano veikėjų santykiai. Pavyzdžiui, žydas Natanas kiekvieną dieną žaidžia šachmatais su musulmonų dervišu Al Hafiu: „Mes abu turime vietą pasaulyje. Tu musulmonas ir galingojo sultono pusbrolis. Aš žydas ir pasiturintis žmogus. Tačiau be to, pirmiausia mes esame žmonės ir esame draugai.“ Taigi, atsakymo į klausimą dėl vienos teisingos religijos, turbūt, nesužinosime kol būsime gyvi. Visgi, galima leisti sau pasvarstyti ir turėti vilties, kad žmogiškumas yra aukščiau visko. Kaip rašo Mirjam Pressler: „Vieną dieną žydų, musulmonų ir krikščionių sūnūs susės prie vieno stalo kaip broliai.“

Straipsnį pagal radijo stoties „XFM“ laidą „Po knygos viršeliu“ parengė Emilija Belevičiūtė ir Aušra Čebatoriūtė. Vertėją Indrę Dalią Klimkaitę kalbino Karolina Bagdonė. Laidos įrašą galite išgirsti „Soundcloud“ platformoje adresu: https://soundcloud.com/xfmlt/pkv-2020-05-26