In memoriam miškinininkų aukso amžių sukūrusiam Juozui Platūkiui

Kovo 30 dieną Anapilin iškeliavo Juozas Platūkis, kuris rajono miškininkams vadovavo daugiau nei 30 metų.

Jam direktoriaujant Jurbarko krašte buvo ne tik miškininkų aukso amžius, bet ir tikras statybų bumas. J. Platūkiui direktoriaujant pastatytas visas Miškininkų kvartalas, apstatytas Striplaukis, statomos girininkijos. „Mūsų laikas“, norėdamas pagerbti šį iškilų žmogų, skelbia straipsnį, parašytą J. Platūkį pakalbinus 2018 metų birželį.

Kai miškų urėdijos pakeitė pavadinimą į valstybės miškų ūkio regioninius padalinius, o senuosius urėdus – nauji padalinių vadovai, „Mūsų laikas“ ta proga praėjusį birželį pasikalbino jurbarkiečiams žinomą ir geru žodžiu minimą Juozą Platūkį, kuris pats pergyveno visas pertvarkas ir rajono miškininkams vadovavo net 32 metus. Jį patį, dzūką, pertvarkos vėjai į Jurbarką atnešė ir iš posto iškrapštė. Juozas, ko gero, vienintelis vadovas šiame krašte, kuriam teko ir direktoriumi, ir urėdu pabūti. 32 metus buvo Jurbarko miškų ūkio ir miškų pramonės direktoriumi ir tris mėnesius dar spėjo urėdu pabūti. Paskui teko vietą jaunesniam užleisti.

Atkūrus Nepriklausomybę buvo nuspręsta senus vadovus pakeisti jaunais. Ar nebuvo pikta trauktis dėl tų pasikeitimų? „Nebuvo. Jau pensiją gaudavau. Ko čia sielotis“, - sako jis, kuris dar toje pačioje urėdijoje dar bent aštuonetą metų dirbo medžioklės žinovu – užsiėmė žvėrių maitinimu, apskaita.

Priminsime, kad dabar 92 metų J. Platūkis direktoriumi ir urėdu dirbo nuo 1958 gegužės 1 dienos iki 1990 metų spalio 1 dienos, kuomet jį pakeitė Faustas Bakys, šį, Edmundas Mačieža, o pastarąjį, vos metus pabuvusį urėdu, pertvarkos vėjai išvertė ir į tą vietą, jau kitu pavadinimu, atpūtė miškininką Darių Baziliauską iš Šakių urėdijos. Koks skirtumas tarp direktoriaus ir urėdo? „Niekuo nesiskiria. Tik pavadinimas kitas. Reikėjo vieną lentelę nukabinti, kad miškų pramonės ir miškų ūkis ir naują užkabinti, kad urėdija“, - šypsosi Juozas. Pasakoja, kad iš pradžių ir tie patys darbuotojai dirbo, bet po truputį jie keitėsi, jų vis daugėjo. Jam direktoriaujant darbuotojų skaičius buvo išaugęs iki 350. „O dabar tikriausiai ir 70 nesurenka“, - sako jis, dėl ko jam ir apmaudžiausia, kad miškininkai atleidžiami iš darbo, kad mažiau žmonių turi prižiūrėti tokius pat didelius miškų plotus

Dzūkas Tauragės krašte

Pertvarkų vėjai įsisuko taip, kad Juozą, tikrą dzūką, iš Alytaus krašto, dar jauną Vilniaus miškų technikumo absolventą į Tauragės kraštus atpūtė. Jauną miškininką paskyrė dirbti Tauragės miškų ūkio Sakalinės girininko pavaduotoju. Tuomet planus sujaukė , kai jį į kariuomenę paėmė – kone ketverius metus Sibire prabuvo. Sako, kad išleisti nenorėjo. Dar leitenanto laipsnį prikabino.

Tuomet grįžęs iš Sibiro grįžo į savo pirmąją darbovietę – bet ne kaip pavaduotojas, o kaip girininkas. Galiausiai iš Sakalinės buvo paskirtas Tauragės miškų ūkio direktoriumi, kur direktoriavo nedaug, keletą metų, nes vėl prasidėjo pertvarkos. Sujungė Tauragės miškų ūkį ir Tauragės miškų pramonės ūkį į vieną darinį ir dviejų direktorių nereikėjo. Tada Juozui teko rinktis iš dviejų pasiūlymų – arba girininkauti Pužiškėse tame pačiame Tauragės rajone, ar eiti direktoriauti į Jurbarko miškų ūkio ir pramonės ūkį. J. Platūkis pasirinko darbą Jurbarke. Į Jurbarką jis buvo paskirtas kaip tik tuo metu, kai sujungė du skirtingus, iki tol nieko bendro neturėjusius darinius. Pramonę su ūkiu, Jurbarke buvusį Tauragės miško ruošos punktą sujungė su Gedimino gatvėje buvusiu miškų ūkiu.

Visiems statė, bet ne sau

Prisimindamas tuos direktoriavimo Jurbarko krašto miškininkams laikus, J. Platūkis pasakoja, kad tuomet jam teko rūpintis šimtais reikalų – ir miškininkų apranga, ir maistu, ir darbo priemonėmis, ir paskyromis. „Gal nepatogu sakyti, bet žiobrį ant iešmo išsikepi, į užantį ir važiuoji, kad gautum paskyrėlę stiklui, metalui ar dar kam nors, nes tokie laikai buvo“ , - pasakoja Juozas apie tų laikų realijas, kurios jaunajai kartai visiškai nesuprantamos.

Tų paskyrų, ko gero, gauti reikėjo daug, nes juokaujama, kad kone pusę Jurbarko J. Platūkis pastatė. Būtent jam pradėjus Jurbarke direktoriauti tuščiuose laukuose iškilo visa Miškininkų gyvenvietė – jis statė ir gyvenamuosius namus, dirbtuves, garažus, sandėlius, katilinę. „Nieko nebuvo. Tuščias laukas buvo. O visko reikėjo“, - sako jis, prisimenantis vienintelį ten buvusį medinį pastatą, kuriame veikė urėdija ir kur jis buvo laikinai įsikūręs. O statė namus, nes reikėjo darbuotojų.

Miškininkų reikia, o nėra kur jiems gyventi. Todėl ir statė jiems namus. Ne tik miškų ūkio kvartalą, bet ir Jūravoje, Globiuose mokyklas pastatė. Šypsosi, kad savu laiku labiau statybomis rūpinosi. Pastatė Jūravos girininkiją, administracinį ir ūkio pastatus, Varlaukio, Jurbarko, Vytėnų, Veliuonos, Balandinės girininkijas. Atremontavo Smalininkų, Mociškių ir Montvilių girininkijų pastatus – šios liko senosiose patalpose. Kai pradėjo direktoriauti, rado septynias ar aštuonias girininkijas, o ilgainiui jų skaičius išaugo iki 16-os. Šypsosi, kad gavo nemažai papeikimų už tas statybas. Būtent prie J. Platūkio ir Striplaukyje dygo pastatai. Juozui gaila ištuštėjusių Jūravos, Globių mokyklų, bet labiausiai gaila dabar nunykusio, apleisto Striplaukio.

Visiems statė, bet sau namo taip ir nepasistatė. Taip juokauja kalbinti buvę J. Platūkio darbuotojai. Tą paties užklausėme ir Juozo. Kaip taip atsitiko? Juk tokias pareigas ėjo. „Nepatogu ir sakyti. Žmona mane irgi kvailiu vadino“, - patylėjęs šypteli jis. Miškininkų gyvenvietėje galėjo statytis namą, bet, sako, pats nenorėjo gyventi ten, kur jo darbuotojai, o mieste statyboms lėšų nedavė. Siūlė jam butus mieste – ir trijų, ir keturių kambarių, bet jam norėjosi turėsi savo kiemą.

Namo išsiprašė pas ministrą

Vienos pertvarkos į Jurbarką atpūtė, o kitos svajotą namą iš panosės nušvilpė. Juozas pasakoja, kad jau jam buvo sklypas numatytas ir dokumentai namui statytis paruošti, ir pinigai išskirti tam reikalui, bet pasikeitė valdžios ir viskas nutilo, turėdamas omeny atkovotos Nepriklausomybės laikus. „Ir aš likau čia. Šioje bakūžėje. Ir paskui už čekius reikėjo ją išsipirkti“, - šypsosi Juozas, turėdamas omeny medinį žalią namuką Jurbarke, kuriame įsikūrė ir liko gyventi.

Tas namiukas jam kliuvo atsitiktinai. Ne jam statytas. Taip gavosi, kad, Juozo žodžiais, jis buvo statytas tuometiniam rajono pirmininkui Savinskui, kuriam namas nelabai patiko – jis mieliau norėjo persikelti į daugiabutį mieste. Pats Juozas tuo metu glaudėsi toje medinėje urėdijoje, su žmona augino du mažus vaikus. Kai sužinojo, kad tas Savinskas to namo nenori, kreipėsi Juozas į tuometinę rajono valdžią, kad jam leistų ten įsikurti. Paaiškino situaciją. Jam pasiūlė tą namelį tokiu atveju, jei jis dviem senos pensininkėms, kurios lūšnoje, ten kur dabar savivaldybės pastatas gyvena, butą duos. To padaryti Juozas negalėjo ir teisės neturėjo. Vietoj to nuvažiavo pas ministrą (iš jo pasakojimo, lankytis pas ministrus ir tvarkyti taip reikalus tuo metu buvo įprasta) ir tas leido. Įsikūrė mediniame žaliame name. Ir taip čia jis liko ir pragyveno daugiau nei 30 metų. Ir iki šiol gyvena ten pat, kur prisimena jo buvę darbuotojai. Jie ir patarė ieškoti medinio žalio namelio.

Miškininkystės metraštininkas

Ten pat Juozą ir randame. Tik jis dabar ne pačiame žaliame name gyvena, o šalia naujai statomame pastate – kur kartu su anūkės šeima kuriasi. Jis tą dieną lyg tyčia pasitinka vasariškais žalsvais marškiniais, kuriuos vasarą urėdu būdamas nešiodavo. Sako, jei reikėtų į kokią šventę, pasipuoštų kaip dera urėdui – turi išsaugojęs visą uniformą. Prisimena, kad buvo sukaupęs ir tarybinių laikų urėdų uniformų, drabužių, bet kadaise surinko ir nusivežė į vieną miškininkų šventę, parodą, Vilniuje, kur ir paliko. Vyras prisimindamas senus laikus - traukia albumus iš spintų - sukaupęs šimtus nuotraukų, su kuriomis nežino, ką daryti, Norėtų muziejui atiduoti.

Jo namuose – visa urėdijos ir miškininkų istorija. Nuotraukose – ir jo kolektyvas, šventės, pastatai, ir tokie istoriniai kadrai kaip įamžinti Klaipėdos krašto vokiečių miškininkai. Ir dokumentai, ataskaitos, kas kada girininkijoms vadovavo. Šypsosi, kad jei norėtų kas sužinoti, kur koks girininkas kada dirbo, ką baigė ir kur išsikėlė – jis turi visą informaciją sukaupęs. „Norint su manimi bendrauti - reikia visos paros. Tiek nuotraukų ir atsiminimų“, - šypteli, pasiguodęs, kad sveikata nebe ta – širdis du kartus šuntuota. Viena ausimi neprigirdi – reikia klausos aparato, bet žvalus ir turintis puikią atmintį.

Mini tik geru žodžiu

Buvę darbuotojai Juozą prisimena tik geru žodžiu. Geras direktorius buvo, sako kalbinti pavaldiniai. Juozas patikina, kad gerai sugyveno su darbuotojais. „Nė vienas per daug nekeikdavo, kur susitinkame – sveikinamės, bet mažai jų liko“, - liūdnai sako jis. Kaip to įrodymas, kad jo darbuotojai neužmiršta, tą kartą, kai kalbinome Juozą, į svečius užsuko jo darbuotojas Kęstas, dirbęs vairuotoju. Sako, šalia gyvena – ir dažnai užsuka į svečius pabendrauti.

Pats Juozas domisi, kaip sekasi urėdijai. Nuvažiuoja, nori pasikalbėti, bet nėra su kuo. „Pastatė tuos kompiuterius, tai visi geriau žaidžia, nei su tavimi kalbės. Teisinasi, neturi laiko kalbėtis, kad kompiuteriu daug formų reikia pildyti“, - juokiasi jis. Juozas mano, kad kolektyvai anksčiau draugiškesni buvo. Iki šiol prisimena šūkį, kuriuo jį darbuotojai sveikindavo. Tegyvuoja miško ūkis, ir direktorius Platūkis.

Nuoširdi redakcijos užuojauta J. Platūkio artimiesiems.