In Memoriam. Gerardas Brazauskas (1935–2020)

Gerardas Brazauskas gimė 1935 m. balandžio 4 d. Šiauliuose – tuo metu šiame mieste dirbusių ir gyvenusių vidutinių valstybės tarnautojų kaišiadoriečių Kazimiero (1906–1997) ir Sofijos (Peresilevičiūtės, 1904–1979) Brazauskų šeimoje, kurioje jau augo Sofijos pirmagimė – sesuo Regina (1924–1995), bei vyresnysis Gerardo brolis – būsimasis Lietuvos Respublikos Prezidentas – Algirdas Brazauskas (1932–2010).

Tačiau jau 1938 m. Brazauskų šeima sugrįžo gyventi atgal į Kaišiadoris. Nuo 1940 m. apsigyveno pas motinos Sofijos Brazauskienės tetą Juzefą Padriezienę – jos namo Kaišiadoryse viename gale (dabar Algirdo g. 7). Čia Brazauskai gyveno iki pat 1960 m., kuomet persikėlė į savo pačių pasistatytą nuosavą namą Biliūno gatvėje (jame dabar veikia Kaišiadorių muziejaus Brazauskų namų ekspozicija).

1941 m. rugsėjo 1 d. Gerardas pradėjo lankyti Kaišiadorių pradinę mokyklą. Už labai gerą mokymąsi jau pirmoje klasėje buvo perkeltas tiesiai į antrą klasę, kur ir vėliau mokėsi puikiai. 1944 m. prie Kaišiadorių priartėjus Antrojo pasaulinio karo frontui šeima laikinai apsigyveno skyrium: motina Sofija su dukra Regina (iš pirmos santuokos) liko Kaišiadoryse, o tėvas Kazimieras su sūnumis – Algirdu ir Gerardu – pasitraukė į Pašilius (Kėdainių r.) pas savo tėvus – berniukų senelius Kazimierą (1863–1949) ir Juzefą (Giedraitytę, 1872–1959) Brazauskus, kur ir praleido fronto persiritimą.

Čia pas senelius Pašiliuose vasarodami broliai Algirdas ir Gerardas jau nuo ankstyvos paauglystės buvo pradėti pratinti ir prie žemės ūkio darbų: sėti, kirsti ir kulti javus, šienauti, auginti paršus ir karves, arkliu pakinkytu plūgu arti. Broliai Brazauskai privalomus ūkio darbus pas senelius Pašiliuose dirbo ir vėliau, jau prasidėjus tarybiniams kolūkiams, o vadinamiesiems kolūkiniams atodirbiams į kaimą sugrįždavo jau ir būdami studentai. 1952 m.

Gerardas sidabro medaliu baigė Kaišiadorių vidurinę mokyklą. Ir tais pačiais metais, sėkmingai išlaikęs stojamuosius piešimo ir braižybos egzaminus, įstojo į Kauno politechnikos instituto (KPI, dabar – Kauno technologijos universitetas) Statybos fakultetą. Gerardas Kaune kartu su metais anksčiau KPI hidrotechnikos specialybę pradėjusiu studijuoti broliu Algirdu apsigyveno pas žymaus prieškario skulptoriaus Juozo Zikaro (1881– 1944) našlę Zikarienę – name Ąžuolų kalne (dabar J. Zikaro g. 3). Pirmaisiais studijų metais abu su broliu dalyvavo ir studentų meninėje saviveikloje.

Algirdas buvo KPI liaudies dainų ir šokių ansamblio „Nemunas“ narys – dainavo ir pūtė skudučius, o Gerardas vaidino studentų teatro studijoje, kuriai vadovavo Petras Likša (1920–2011), Lietuvos teatro ir televizijos aktorius, režisierius. Studijuodami Institute abu broliai taip pat ir sportavo: Algirdas stumdė rutulį, metė diską, kūjį, žaidė krepšinį, o Gerardas – šokinėjo į aukštį, į tolį, dalyvavo trišuolio rungtyje. Žiemomis – abu slidinėjo, čiuožė. Institute nuo pirmųjų dienų broliai tapo lengvosios atletikos rinktinės nariais.

Rezultatai, vertinant tų metų pasiekimus, buvo neblogi – broliai Brazauskai buvo ne tik Instituto, bet ir Lietuvos TSR lengvosios atletikos rinktinės nariais. Jiems teko dalyvauti varžybose ir kituose miestuose, neskaičiuojant Vilniaus ir Kauno, – Maskvoje, tuometiniame Leningrade, Kijeve, Rygoje, Taline. O sportuoti, treniruotis, kartais ir gyventi viename kambaryje išvykose į varžybas teko su tokiais aukštus sportinius rezultatus pasiekusiais žinomais Lietuvos sportininkais, kaip kaišiadoriečiais – boksininku Algirdu Šociku (1928–2012) bei disko metiku Adolfu Varanausku (1934–2007), taip pat disko metiku Anatolijum Pocium (1930–2018), bėgikais Jonu Pipyne (1935–1997), Gediminu Astrausku (1932–2008) ir kitais. Ir sportas brolius lydėjo visą gyvenimą: Algirdas, jau baigęs Institutą daug metų buriavo, o Gerardas dalyvavo sunkumų kilnojimo bei tinklinio treniruotėse ir varžybose.

1957 m. baigęs aukštuosius mokslus KPI, pagal tuomet galiojusią paskyrimo tvarką, jaunas diplomuotas statybos specialistas G. Brazauskas buvo paskirtas dirbti į Vilnių, į gamybinių įmonių trestą. Netrukus pradėjo dirbti meistru Vilniaus gelžbetoninių konstrukcijų gamykloje Nr. 3 (GKG–3). 1957 m. lapkričio 7 d. vedė nuo ankstyvos jaunystės Kaišiadoryse pažįstamą merginą Valeriją Daliją Babonaitę (1936– 2019). Po metų G. Brazauskas buvo paskirtas techninės kontrolės skyriaus viršininku, vėliau – pagrindinio cecho viršininku.

O kadangi jau buvo vedęs, gavo dviejų kambarių butą greta gamyklos pastatytame name. Dar po kelerių metų – 1963 m. vasarį – G. Brazauskas tapo šios įmonės direktoriumi. Darbo Vilniaus GKG–3 laikotarpiu intensyviai vystėsi Lietuvos gelžbetonio pramonė, padėjusi pagrindus dabartinėms moderniosioms technologijoms. Vystėsi didžiosios Lietuvos statybos, dėl ko smarkiai išaugo gelžbetonių ir kitokių konstrukcijų poreikis. 1962 m. gamykloje buvo pradėta 6 ir 12 metrų ilgio pokraninių ir 12–18 metrų dvišlaičių sijų gamyba.

Tokių sijų, ypač 18 metrų, poreikis buvo didžiulis. 1974 m. Vilniaus GKG–3 įmonėje dirbo 720 darbuotojų, iš kurių 120 buvo inžinerinių-techninių darbuotojų ir tarnautojų. 1974 m. išėjęs iš Vilniaus GKG–3 įmonės, G. Brazauskas įsidarbino Respublikiniame tarpkolūkiniame statybos organizacijų susivienijime, kur vadovavo susivienijimo pramonei. Šioje sistemoje, sujungus ją su Kaimo statybos ministerija, dirbo per 52 tūkstančiai žmonių – 120-yje organizacijų. Kaip tik tuo metu buvo kuriamas Alytaus namų statybos kombinatas, kuriame buvo pradėta gaminti surenkamus medinius namus.

Vėliau G. Brazauskui teko juos modernizuoti, vietoje medinių įvedant gelžbetoninius elementus – pamatus, pirmo aukšto perdangą, lauko ir vidaus kapitalinę sieną. Nors tokie namai nebuvo labai energiškai efektyvūs, bet, kaip yra sakęs pats G. Brazauskas, jie iš esmės pasiteisino, nes juose ir dabar gyvena žmonės. Vadinamųjų alytnamių buvo pastatyta apie 17–18 tūkstančių.

Iš jų – dalis Ukrainoje ir Baltarusijoje, po Černobylio AE katastrofos, prie Maskvos. Be Alytaus kombinato namų gelžbetoninių elementų, dar buvo įsisavinta 21 metro angos gelžbetoninių pusrėmių, vandentiekio bokštų, taip pat elementų kaimo vaikų darželiams gamyba. Po 1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, šalies pramonė ėmė griūti, o su ja – griuvo ir statybos organizacijų susivienijimai. Į Lietuvą pradėjo važiuoti įvairių užsienio šalių verslo atstovai, kurie bandė Lietuvos įmones supirkti pusvelčiui. G. Brazauskas, kaip neblogai mokantis anglų kalbą, pradėjo bendrauti su Suomijos ir Švedijos statybinių medžiagų firmų, kurios stengėsi įeiti į statybos pramonę, darbuotojais.

Taip gimė sprendimas kurti bendrą švedų firmos „Abetong“ ir Marijampolės UAB koncerno „Alga“ įmonę. Bendrovė „Swetrak“ buvo įsteigta 1998 m., o jai vadovauti buvo paskirtas G. Brazauskas. Įmonėje gelžbetoninių geležinkelio pabėgių gamyba pradėta 2000-aisiais metais. Per 14 metų UAB „Swetrak“ pagamino per 2,08 mln. gelžbetoninių pabėgių.

O pastaraisiais metais bendrovėje veikia šešios gelžbetoninių pabėgių gamybos linijos, iš kurių dvi yra skirtos tarptautinės europinės geležinkelio vėžės „Rail Baltica“ poreikiams. G. Brazauskas UAB „Swetrak“ vadovavo iki 2015 m. birželio. G. Brazauskas 1994–2015 m. taip pat ėjo ir Lietuvos Statybos industrijos asociacijos prezidento pareigas. Buvę G. Brazausko kolegos ir bendradarbiai prisimena jį kaip išradingą inžinierių, profesionalų gelžbetonio specialistą, iniciatyvų ir iniciatyvas skatinantį, savo darbuotojais pasitikintį ir darbuotojų mėgstamą, atsakomybę visada prisiimantį protingą vadovą, puikų Lietuvos istorijos žinovą, kultūringą, nuoširdų, draugišką, šiltą žmogų, gamtos mylėtoją.

G. Brazauskas su žmona Dalija susilaukė ir užaugino du sūnus: Liną (g. 1960) ir Daną (1966–2011). Susilaukė 5 anūkų. Gyvendami tai viename, tai kitame bute Vilniuje, Brazauskai nuosavo namo nepasistatė, bet daugelį metų turėjo kolektyvinį sodą prie Juodšilių (netoli Vilniaus), o nuo 1988 m. – sodybą Purvėnų kaime (Švenčionių r.), kur leisdavo vasaras. Sodyboje Purvėnuose G. Brazauskas turėjo sodą, laikė bites. Bitininkavimo pomėgį Gerardas perėmė iš savo tėvo Kazimiero (1906–1997), o šis – iš savo tėvo – Gerardo senelio Kazimiero (1863–1949).

Taigi, bitininkavimo tradicija Brazauskų šeimoje siekia net tris šeimos kartas. Labiausiai į G. Brazausko atmintį įsirėžę politiniai įvykiai, kuriuos jis vis prisimindavo, buvo stovėjimas su anūku Luku (g. 1986) Baltijos kelyje 1989 m. rugpjūčio 23 d. bei jo kaip delegato dalyvavimas Lietuvos komunistų partijos XX suvažiavime 1989 m. gruodį Vilniuje, kurio metu buvo priimtas principinis sprendimas – atsiskirti nuo Maskvos.

Žinoma, ir brolio Algirdo išrinkimas Lietuvos Respublikos Prezidentu 1993 m. vasarį jam buvo svarbus ir įsimintinas, tačiau, kad buvo Prezidento brolis – G. Brazauskas niekada to nesureikšmindavo. G. Brazauskas pastaruosius keletą metų buvęs visada laukiamas Kaišiadorių muziejaus Brazauskų namų-muziejaus ekspozicijos malonus svečias, muziejininkų pagalbininkas ir konsultantas. Jis labai nuoširdžiai džiaugėsi, kad po tėvų mirties jų namai nebuvo parduoti, o išliko šeimos nuosavybe ir nuo 2011 m. liepos 2 d. juose veikia Kaišiadorių muziejaus Brazauskų namų ekspozicija, šalies ir užsienio lankytojams pasakojanti Brazauskų šeimos istoriją.

Džiaugėsi, kad Brazauskų namuose taip pat vyksta įvairūs kultūriniai renginiai, edukaciniai užsiėmimai moksleiviams, Prezidento A. Brazausko gimimo dienos paminėjimai ir visu tuo yra palaikoma bei puoselėjama ne tik šeimos, Prezidento, bet kartu – Kaišiadorių bei visos Lietuvos istorinė atmintis.

G. Brazauskas taip pat buvo nuolatinis savo buvusios mokyklos – dabartinės Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnazijos – jubiliejinių renginių dalyvis ir svečias, praėjusiais metais nusifilmavęs ir artėjančiam gimnazijos šimtmečiui rengiame dokumentiniame filme. Gerardas Brazauskas į Amžinybę iškeliavo 2020 m. balandžio 23 d., o užtarnauto amžinojo poilsio atgulė šalia žmonos Dalijos, Karveliškių kapinėse Vilniuje.

Vytautas Budvytis

Kaišiadorių muziejaus muziejininkas