In memoriam aktoriui Sigitui Jakubauskui (1956 04 15-2025 01 08)

Sausio 8 d. netekome išskirtinio talento aktoriaus, kūrėjo, nuoširdaus ir šilto žmogaus, kolegos - Sigito Jakubausko. Šį pavasarį, balandžio 15 dieną, jam būtų suėję 69-eri. Visi artimiau bendravę su Sigitu žinojo, kad TEATRAS jam buvo VISAS GYVENIMAS. Iš visų jėgų jis priešinosi likimui ir tikėjo, kad po kelerių metų pertraukos, kurią jam teko padaryti dėl ligos, jam pavyks sugrįžti į teatro sceną.

Šį rudenį jo svajonė išsipildė. Sigitas atkakliai kūrė paskutinį savo vaidmenį A. Špilevoj spektaklyje „Migla“. Specialiai Sigitui kurtas Hado personažas – anapusybės ir šio pasaulio tarpininkas – tapo simboliniu aktoriaus atsisveikinimu. Gruodžio 6 d. Sigito Hadas paskutinį kartą pamojo žiūrovams ir visiems laikams pasitraukė į scenos gilumos miglą... Besąlygiškai teatro menui atsidavęs Sigitas iki paskutinių gyvenimo dienų veržėsi vaidinti. Nes VAIDINTI jam reiškė GYVENTI. Nes jis buvo AKTORIUS NUO DIEVO. AKTORIUS IŠ PAŠAUKIMO.

Sigitas Jakubauskas neabejotinai buvo, yra ir visiems laikams liks vienu iškiliausių savo kartos aktorių. Iš Dzūkijos kilusį Sigitą su Šiauliais siejo tamprūs kūrybiniai ir asmeniniai saitai. 1956 m. Pivašiūnuose, Alytaus rajone gimęs aktorius Šiauliuose gyveno nuo 1977 m. Čia jis atvyko iškart po Konservatorijos baigimo. Per savo karjeros metus aktorius sukūrė per 100 vaidmenų teatre, kelias dešimtis vaidmenų kine, televizijoje, parengė ne vieną poezijos programą.

Beveik 50 metų Šiaulių dramos teatre dirbęs Sigitas džiugino ne vieną šiauliečių kartą. Išskirtinio talento aktorių publika be galo mylėjo, visada su džiaugsmu laukė jo pasirodymų scenoje. Šiaulių dramos teatras sunkiai įsivaizduojamas be Sigito Jakubausko. Jo veidas ilgus metus buvo šio teatro vizitinė kortelė ir pasididžiavimas.

Sigito Jakubausko kūrybinėje biografijoje – didžiulė ryškių vaidmenų galerija. Kiekvieną, net mažiausią vaidmenį jis galėjo paversti meno kūriniu, mokėjo įpūsti gyvybės bet kokiam tekstui ir gebėjo mielais paversti net pačius nesimpatiškiausius herojus. Jis vienodai talentingai kūrė klasikinius vaidmenis ir šiuolaikines interpretacijas. Tarp jo ryškiausių vaidmenų yra Kainas („Kainas“, 1982 m.), Figaras („Figaro vedybos“, 1984 m.), Tevjė („Tevjė pienininkas“, 1994 m.), Šveikas („Juozapas Šveikas“, 2001 m.), Puntila („Ponas Puntila ir jo tarnas Matis“, 2010), Duonkepys („Duonkepio žmona“, 2013), Vincas („Bagadelnia“, 2018), Gorodničius („Revizorius“, 2019), Uošvis („Remyga“,2020). S. Jakubauskas įnešė svarų indėlį ir į Lietuvos kino meną. Jo karjera kine prasidėjo nuo neužmirštamo Dičiaus vaidmens kino filme „Dičiaus karjera“ (1980). Vėliau sukurta daugybė didesnių ir mažesnių, bet ryškių vaidmenų lietuvių režisierių kino juostose.

Sigitas Jakubauskas yra pelnęs kelias dešimtis įvairiausių apdovanojimų 1986 m. jam suteiktas „Lietuvos nusipelniusio artisto“ vardas. 1996 m. gavo „Ausinio scenos kryžiaus“ pirmtako – „Kristoforo“ apdovanojimą už antraplanį vaidmenį spektaklyje „Iš gyvenimo vėlių“ ( rež. Vytautas V. Landsbergis). Buvo du kartus nominuotas „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimui: 2006 m. už antraplanį Pijako vaidmenį spektaklyje „Jungtuvės″ (rež. Algimantas Pociūnas) ir 2013 m. už pagrindinį Duonkepio vaidmenį spektaklyje „Duonkepio žmona“ (rež. A. Lebeliūnas). 2011 m. Sigito kūrybinė veikla įvertinta prestižine Vyriausybės kultūros ir meno premija už nuopelnus Lietuvos teatrui ir kinui. Net keturis kartus S. Jakubauskas laimėjo Šiaulių miesto savivaldybės geriausio metų aktoriaus premiją (2002, 2006, 2010 ir 2014 metais). 2024 metais S. Jakubauskui skirta Šiaulių miesto savivaldybės kultūros ir meno premija „už Šiaulių miesto gyvenimo ribų praplėtimą teatro kalba, už vaidmenis, kurie tapo legendomis, už persmelkiantį žmogiškumo ilgesį gyvenime, bendravime ir scenoje“. Pernai Valstybinio Šiaulių dramos teatro iniciatyva už reikšmingą kūrybinį indėlį ir viso gyvenimo nuopelnus aktoriui įteikta autorinė Martyno Gaubo sukurta atminimo skulptūrėlė „Auksinis pegasas“.

Neeilinis Sigito Jakubausko talentas ilgus metus buvo įkvepiantis pavyzdys jauniesiems teatro kūrėjams. Jis nuolat siekė aukščiausių profesinių aukštumų ir skatino tą daryti kitus kolegas, nemažai energijos atidavė puoselėdamas būsimus aktorius, kuriuos mokė ne tik profesinių paslapčių, bet ir paprasto meno gyventi ir džiaugtis.

Sigitas priklausė savo laiku ypač populiariai dainuojančių aktorių - bardų brolijai. Aistra poezijai ir muzikai jį lydėjo visą gyvenimą. „Kur galiu, ten ir dainuoju. Muzika mano gyvenime neatsirado iš niekur. Atrodo, kad ji visuomet buvo. Studijų metais muzikinis gyvenimas ypač suaktyvėjo, bet pats groti neišmokau. Jei du puikūs muzikantai Olegas Ditkovskis ir Saulius Bareikis yra tavo kurse, tai kam man mokytis?“, - yra pajuokavęs Sigitas. Nors ir negrojo instrumentu, dainuoti Sigitui teko ne viename spektaklyje – „Labai paprasta istorija“, „Dibukas“, „Kukučio kelionė“, „Skiriama princesei“ ir daugelyje kitų.

Su muzikine programa „Krioklys po ledu“ pagal Antano A. Jonyno poeziją Sigitas yra ne kartą dalyvavęs įvairiuose renginiuose, bardų festivalyje „Purpurinis vakaras“. Antanas A. Jonynas buvo mėgstamiausias aktoriaus poetas: „Aš jį jaučiu, man artima jo ritmika, šiek tiek ironiškas jo požiūris į save. Kartu jis – ir liūdnas romantikas. Gilus, bet neneigiantis ir nepiktas, kartais netgi optimistiškas. Jo poezija – tai gražus sentimentalumas su ironijos sau doze“. Šie žodžiai puikiai apibūdina ir patį Sigitą.

Pagautas įkvėpimo Sigitas mėgo dainuoti – užtraukdavo kokią nors lyrišką lietuvių liaudies dainą arba visų mėgstamą „Žvangutį“, ar grupės „The Doors“ gabalą. Kiek daug įvairių ir skirtingų dalykų talpino tavo didelė širdis... Kas dabar, tavęs nelikus, „uždegs mums ugnį“?

Šviesus Sigito Jakubausko atminimas ilgai liks visų jį pažinojusių ir mylėjusių širdyse.

Prisiminimais apie Sigitą Jakubauską dalinasi Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktoriai ir kolegos:

Aktorė Monika Šaltytė: Sudie, Emabli, mano gerasis, jautrusis Duonkepy. Aš, Tavoji duonkepienė, dėkoju už tai, kad buvo lengva raudoti apsikabinus Tave. Dabar, kaip ir tąkart, noriu atsiklaupti prie Tavo kojų už viską, ką gražaus, tyro ir prasmingo patyriau kūryboje kartu su Tavim. Ačiū už visas kitas teatro istorijas, kurias buvo lemta išgyventi drauge. Tegul Tavo skrydis būna lengvas, lyg pasišvilpaujant, kaip ir paskutinįkart iškeliaujant į „Miglą“. Sudie, Siguti...

VŠDT vadovas, aktorius Aurimas Žvinys: Pirmos mintys, iškylančios galvojant apie Sigitą – nuoširdus, atviras, tarsi suaugusio žmogaus kūne tūnotų mažas vaikas. Pats Sigitas mėgo save lyginti su „Mažuoju princu“. Tai daug ką pasako apie Sigitą. Juk „matyti širdimi“ – bene svarbiausia aktorinės meistrystės sąlyga. Dėl to Sigitas ir buvo Meistras iš didžiosios raidės.

Gytis Padegimas, režisierius: Sigitas Jakubauskas scenoje ir gyvenime tiesiog spinduliavo dzūkišku nuoširdumu ir geranoriškumu. Kiek pamenu, ką bevaidintų - nuo jo studentiškų darbų iki paskutinio pasirodymo nebyliame vaidmenyje gruodžio 6 d. spektaklyje „Migla“, - jo asmeninis žavesys visada užkariaudavo žiūrovų širdis. Puikiai skaitydamas savo mėgiamo poeto Antano A. Jonyno poeziją, jis subtiliai išreiškė savo kartos bruožus. Man, kaip režisieriui, labiausiai įstrigo darbas su juo Marijos Lado pjesėje „Labai paprasta istorija“. Vaidindamas Kaimyną, visų niekinamą ir išjuokiamą žmogelį, visuomenės sąrangoje stovintį ant žemiausio laiptelio, Sigitas sugebėjo jautriai atskleisti taurius jo bruožus, leidusius lemiamu momentu pasiaukoti už kitą. Ilsėkis ramybėje, mielas Dzūkijos sūnau!

Aktorė Inga Jarkova: Sigitai, susipažinome mes tradiciškai – bare. Aš taip norėjau pašnekėti su aktoriumi grandu, su maestro, su teatro „pirmuoju smuiku“, bet jūs tik dėbtelėjote į mane ir pasakėte, kad aš – ne menininkė. Po keleto metų atėjau dirbti į teatrą. Nuo tada visi mūsų pokalbiai baigdavosi jūsų atsiprašymu už „tą nesąmonę pasakytą teatro bufete“. Nebuvo ten nesąmonė. Koks tikras menininkas taip nepasitiki savimi, kad klausia kitų nuomonės?. Jūs buvote menininko, kūrėjo pavyzdys: žinojote, ko norite, drąsiai nerdavote į kūrybines paieškas, o jei kas nors ir neišeidavo.., tai tik laikina, tik procesas. Jūs tikėjote visada tuo ką darydavote ir aplinkiniams nieko kito nebelikdavo tik patikėti jumis. Užkurkit ugnį danguje, mielas Siguti...

Aktorė Jūratė Budriūnaitė: …labai klimpom repetuodami. Sigitas sako: žinai, būtų daug lengviau, jei tu vaidintum ne ,,kaip’’, o ,,ką’’, mintį reikia tėkšti žiūrovui, o jau į kokį švarkelį ar vaidybos stilių visa tai įvilksi – smulkmena. Lėkdavom žiūrėt Sigito sceninių MONOLOGŲ… Och, su kokia organika jis juos dorodavo! Nuo farso, komedijos iki tragedijos absurdo neleisdavo žiūrovui atspėt, koks bus sekantis ėjimas. Vos baigia, rodos, tokią sudėtingą sceną, o čia pat jau gali niūniuoti: ,,aš toks mažas, toks lengvas, pakalnutės žiede sutilpau“... Jame buvo ir tyras vaiko tikėjimas, ir seno atsiskyrėlio išmintis… Man viena gražiausių scenų, kai Sigito Šveikas meistriškai groja tarsi violončele mano nugara! Jis taip išjausdavo kiekvieną harmonijos natą… Toks gilus, nervingas, persunktas džiaugsmo buvo Jo muzikavimas… Galėjai jausti, kad jam patinka kristi iki pat šulinio dugno. Gylis!!! Rašau dabar – ir tiek meilės, tiek šilumos ir šviesaus graudumo sukyla Tavo violončelė…

2011 m. laidos ŠU Estrados meno studentai: „Tai veidrodis, kuriame nuskęstama“ (Antanas A. Jonynas).

Aktorius Juozas Žibūda: „Man patys genialiausi jo vaidmenys buvo Musė, Šaudyklė Jonas, Šuniukas ir Papūgėlis. Tai buvo pirmojo kurso etiudų vaidmenys, kuriuos kuriant mūsų dėstytoja profesorė Irena Vaišytė, matyt, sugebėjo Sigitui į užantį įdėti kažkokią paslaptį, kurios dėka Sigitui taip lengvai sekėsi kurti vaidmenis, atrodė, kad scenoje jam niekada nereikėjo dėti didelių pastangų. Dabar man tenka perimti paskutinį Sigito kurtą vaidmenį, kurį priimu kaip dovaną“.

Aktorius Severinas Norgaila: Būnant studentu mums labiausiai imponavo Sigito atvirumas. Pasitikėjome juo, drąsiai atsiverdavome, nebijojome būti savimi. Tai vertingiausia, ką galėjo duoti Mokytojas.

Aktorė Gintarė Ramoškaitė: Brangus Sigitai, paskutinį kartą pasimatėme „Migloje“, Jūsų paskutinėje premjeroje. Tądien šito net negalėjau įsivaizduoti. Žadėjome, kad dar būtinai susitiksime su Hadu, su Jumis, kai tik sustiprėsite... Nors ta gruodžio 6-oji buvo labai nelengva, tiek mums tiek jums, bet tai, ką tą vakarą išgyvenome, visada branginsiu. Kaip ir sakiau po premjeros, Jūsų nesuvaldomo užsispyrimo ir užsidegimo, režisieriaus didžiulio tikėjimo dėka, aš pamačiau Hadą, kurį įsivaizdavau nuo pat pjesės skaitymų pradžios, kurį būčiau be galo norėjusi turėti vaikystėje, jei tik būčiau turėjusi tiek fantazijos. Šviesulys, gėris, šiluma. Tai buvo Hadas. Tai buvot Jūs, Siguti. Ir visada būsit. Man labai trūks Jūsų, Jūsų apkabinimo, rūpesčio... Saugosiu jus savo širdyje. Visada!

VŠDT meno vadovė, teatrologė Nomeda Šatkauskienė: Sigito pasirodymas scenoje visada buvo ypatingas. Bet kokį, net mažiausią vaidmenį jis galėjo paversti įdomiu ir reikšmingu. Su didžiule meile repetuodavo, ieškodavo savo vaidmens, niekada nerodė nepasitenkinimo režisieriais, nedemonstravo kūrybinių kančių. Dėl to galėjo atrodyti, kad viskas Sigitui pavyksta pernelyg lengvai. Bet taip nebuvo. Jis buvo tikras savo amato profesionalas, aktorystę nešiojęs ir puoselėjęs

savyje kaip svarbiausią savo tapatybės dalį. Tai, kaip Sigitas jautė teatrą yra neperduodama, neišmokstama.