Ilo­na Eže­ri­nytė: „Iš­min­ties šio­je kny­go­je daug“

Jau­ni­mo li­te­ratū­ra ne tiek tu­ri mėgdžio­ti šiuo­lai­kinį gy­ve­nimą, kiek per­teik­ti iš­mintį, ku­rios taip ieš­ko paaug­liai. Ra­šy­to­ja Ilo­na Eže­ri­nytė da­li­ja­si sa­vo įspūdžiais, per­skai­čiu­si gar­sios vo­kie­čių au­torės Mir­jam Press­ler ro­maną „Na­ta­nas ir jo vai­kai“ (vertė Indrė Klim­kaitė, „Mag­ni­fi­cat lei­di­niai“, 2020). Ja­me su­si­pi­na Kry­žiaus žy­gių lai­kai, re­li­ginė to­le­ran­ci­ja ir sa­vo­sios ta­pa­tybės paieš­kos.

„Tikroji stiprybė ir galia yra gebėjimas mylėti“

– Natano Išmintingojo istoriją Lietuvoje jau nebe pirmą kartą išgirstame. 2017 m. Gintaras Varnas pastatė spektaklį pagal G. E. Lessingo dramą. Kaip šis romanas naujai pristato klasikinę vokišką dramą?

– G. E. Lessingo drama parašyta 1779 m. ir laikoma vienu svarbiausių šio XVIII a. švietėjo kūrinių, tačiau lietuvių skaitytojams ji daug metų sunkiai pasiekiama, išleista tik 2013 m.,
kai iš vokiečių kalbos ją išvertė A. A. Jonynas, nors, kaip supratau, vertimas kone dešimt metų pragulėjo leidyklų stalčiuose kaip neaktualus, nereikalingas. 2017-aisiais, kaip minėjote, G. Varnas Kaune pastatė spektaklį, tačiau taip jau yra – spektaklis rodomas ribotą laiką (jį dar, beje, galima pamatyti spalio mėnesį), draminio kūrinio skaityti žmonės kažkaip nesiima, tad lietuviškai pasirodęs Indrės Dalios Klimkaitės verstas Mirjam Pressler romanas „Natanas ir jo vaikai“ tampa tiesiausia prieiga prie Lessingo dramos. Autorė perpasakoja istoriją, paverčia ją romanu (visgi palikdama kalbėjimą pirmuoju asmeniu), kuriame atsiranda naujų veikėjų (berniukas Gešemas, namų valdytojas Elijas), XII a. kasdienybės detalių. Charakteriai, kurie Lessingo dramoje nėra individualizuoti, o labiau skirti išreikšti idėjoms, Mirjam Pressler kūrinyje atgyja, tampa kūnu ir krauju ir leidžia pažvelgti į savo sielą. Autorė „Nataną ir jo vaikus“ kukliai vadina Lessingo dramos variacija, bet iš tiesų tai nauja puiki knyga. Nenoriu išduoti jos siužeto, bet negaliu nepasakyti, kad tragišką Lessingo brolio ir sesers meilės istoriją Pressler pasuka šiek tiek kitaip…

– Pressler plėtoja žiedo parabolę, remdamasi Lessingo drama. Apie ją kalba ir J. R. R. Tolkienas savo epopėjoje „Žiedų valdovas“. Tik jis skirtingai nei Lessingas ar Pressler nebetiki, kad žiedų turėtojai vis dėlto gali taikiai sugyventi. Kodėl Pressler vis dar tiki tokio susikalbėjimo ir kito supratimo galimybe?

– Iš tiesų Lessingo dramoje Natano papasakota istorija apie stebuklingą žiedą, kurio turėtojas tampa malonus Dievui ir žmonėms, yra gražiausia ir esmingiausia kūrinio vieta. Natanas taip bando atsakyti sultonui Saladinui į klausimą, kuris tikėjimas – krikščionių, judėjų ar musulmonų – yra tikriausias. Kuo geresnis žmogus būsi, tuo „teisingesnė“ pasirodys esanti religija, kurią išpažįsti, – taip supaprastintai galima išaiškinti Natano atsakymą. Taigi Lessingas ir Pressler kalba apie žiedą, kuris turi galios padaryti žmogų gerą, net geriausią, o Tolkieno epopėjoje žiedus, jei pamenate, nukaldina Sauronas, Juodasis Lordas, ir sudeda į Didįjį, svarbiausiąjį žiedą visą savo pyktį, tad žiedas, be kitų demoniškų savybių, turi galią „ištraukti“ iš savo šeimininko tai, kas jame yra blogiausia: godulį, pavydą, neapykantą. Taigi suprantama, kad tokio žiedo ar žiedų turėtojai negali nei siekti taikos, nei sugyvenimo, kaip tik atvirkščiai – jie siekia valdyti, taigi kariauti ir naikinti. Lessingas ir Pressler kalba kitaip – tikroji stiprybė ir galia yra gebėjimas mylėti – žmones, Dievą ir visą kūriniją. Meilė ir yra susikalbėjimo ir kito supratimo galimybė.

– Kokius kontekstus išskirtumėte šiame romane? Kas patraukė jus, kaip skaitytoją?

– M. Pressler sakė, kad rašant jai teko gerokai pastudijuoti šaltinius apie Kryžiaus karus, tad romane įdomus istorinis kontekstas, tačiau mane, kaip skaitytoją, visgi labiausiai jaudino ne kontekstai, net ne idėjos (nors jos irgi), o jautrus autorės žvilgsnis į žmogaus širdį.

„Ko trūksta, kad pasaulis pasikeistų?“

– Ar religinė tolerancija nėra utopija? Ar išties gali sugyventi skirtingų tautų, religijų, kultūrų žmonės? Kas jiems padeda tą padaryti?

– Natanas daug kalba apie protą – „Aukščiausias žmogaus tikslas turi būti protas“. Suprantama, juk tai Apšvietos epochos personažas. Bet, sakydamas „protas“, jis greičiau turi galvoje sąmoningumą. Jei vystytume šią mintį toliau, sakytume, kad sąmoningumas yra protas plius meilė. Ar įmanoma suprasti kitos religijos, kultūros, tautos ar dar kaip nors kitokius, kažkuo nuo mūsų besiskiriančius žmones, ar galima juos priimti, su jais sugyventi? Be jokios abejonės, taip. Ar DABAR tai realu? Deja, ne. Ko trūksta, kad pasaulis pasikeistų? Trūksta to paties sąmoningumo, trūksta žmonių noro mąstyti, suvokti savo pažiūrų ribotumą ir bent pasidomėti, kas už tų ribų.

– Ši knyga ne tik apie religinę toleranciją, bet ir apie savąją tapatybę. Pamestinukė krikščionė tampa žydo dukra Recha, tarnaujantis bevardis berniukas tampa Gešemu, tamplierius, atrandantis, kad jį užauginusi šeima nėra tikroji… Kas aš esu? Kas tėvą padaro tikruoju? Kodėl suaugusieji tyli apie praeitį? Išties… juk knyga kalba ne tik apie kraujo ryšiais sujungtus vaikus…

– Vardo motyvas knygoje labai įdomus ir svarbus. Berniukas Gešemas sako: „Manau, netgi Dievas ar Alachas pamato žmogų tik tada, kai jis turi vardą, kai jis kam nors priklauso.“ Žinot, seniau kaimo žmonės neduodavo vardų tiems gyvuliams, kuriuos augino maistui (kiaulėms, vištoms), nes tada negalėtų jų skersti. Vardas reiškia sielą, taip labai paprastai sakant. Neturint vardo, neįmanoma pažinti savęs, o ar galima save permainyti, gavus naują vardą? Romane labai įdomi yra tamplieriaus Kurdo fon Štaufeno istorija. Jis niekada nepažino savo tėvo, tėvu jam teko laikyti dėdę, vėliau –
tikėjimo brolį Helmfrydą. O štai Natanas yra tėvas visiems. Jis dosnus vargšams ir gailestingas likimo nuskriaustiems, gal dėl to mirštanti nepažįstama moteris prašo kūdikį perduoti būtent Natanui – jis pasirūpins, ji neabejojanti. Natanas myli žmones besąlygiška meile, kurią Erichas Fromas vadintų ne tėviškąja, o kaip tik – motiniškąja, duota moters prigimties. Natano tėviška meilė yra ypatinga, tiesiogine prasme išdeginta ugnimi, sustiprinta skausmingų patirčių. Tas pats mano minėtas Fromas knygoje „Menas mylėti“ dėsto teoriją, kad meilė nepriklauso nuo objekto, priklauso nuo mūsų pasiryžimo mylėti. PASIRINKIMO mylėti. Ir kraujo ar ne kraujo ryšys – tai neturi jokios reikšmės, kai pasirenki.

– Dažnai galime išgirsti, kad jaunuolis skaitys tik tokią knygą, kurioje gali aptikti tik save ir savo pasaulį, kad knygoje turėtų būti pripildyta šių dienų aktualijų ir šiuolaikinės kalbos. M. Pressler romanas pagal šią sampratą nepatektų į šią kategoriją, nes kalba apie XII a. Kryžiaus žygių Jeruzalę, jos gyventojus. Bet ar tikrai? Kodėl jaunimui ši knyga gali būti aktuali ir juos patraukti?

– Na, nėra tiesa, kad jauni žmonės skaito tik šiuolaikine jaunimo kalba parašytas knygas apie šiuolaikinį jaunimo gyvenimą. Dažnai tos knygos kaip tik paaugliams atgrasios, nes jos, sukurtos toli gražu ne paaugliško amžiaus žmonių, tik imituoja tą pasaulį, mėgdžioja slengą. Paauglys ieško savęs ir bando suvokti, kas tas gyvenimas, kokie dėsniai jame galioja, kurie iš jų teisingi, koks kelias tinkamas jam – tikrai, niekas taip karštai neieško išminties, kaip jauni žmonės. O išminties šioje knygoje daug. Išminties, tolerancijos, idealų, vertybių – būtent to, be ko niekada nebuvo ir niekada nebus įmanoma iš tikrųjų užaugti.