Ilgiausia Lietuvoje sveikatos sistemos reforma: Ar bus pasiekti kelti tikslai?

Sveikatos apsaugos ministerija nuo 2003 metų vykdo sveikatos priežiūros įstaigų reformą - geriau žinomą kaip restruktūrizaciją, kuri buvo atliekama 4 etapais. Ketvirtojo etapo pabaiga numatyta 2017 m. gruodžio 31 d., todėl Nacionalinė gydymo įstaigų asociacija įvertino reformos keltus ir pasiektus tikslus šeimos gydytojo institucijos ribose.

Lietuvos sveikatos sistemos architektūra buvo paveldėta ir atgavus nepriklausomybę, sistemą imta keisti ir reformuoti. 2003-2017 m. sveikatos sistemos restruktūrizacijos idėja buvo reformuoti sveikatos sistemos ūkį, pavaldumą ir taip sveikatos priežiūros paslaugas priartinti arčiau pacientų.

Pirmoji iš trijų prioritetinių reformos krypčių buvo ambulatorinių paslaugų plėtra. Reforma buvo siekiama modernizuoti ūkį bei sustiprinti šeimos gydytojų grandį, kuri aptarnautų didžiąją daugumą pacientų bei veiktų kaip „vartininkas“ atskiriant gydytojų specialistų kompetencijos reikalaujančius susirgimus.

Pirmasis restruktūrizavimo etapas

Pirmojo restruktūrizavimo etapo vienas pagrindinių tikslų buvo: „ambulatorinių paslaugų, ypač pirminės sveikatos priežiūros plėtra“. Tuo metu Lietuvoje veikė 392 viešosios ir 133 privatūs sveikatos centrai teikiantys šeimos gydytojui priskiriamas paslaugas.

Pirmojo etapo metu buvo sustiprinta šeimos gydytojo institucija, panaikintas bendruomeninis šeimos medicinos planavimo principas, per etapo laikotarpį pirminės priežiūros centrų padidėjo 30 įstaigų.

Antrasis restruktūrizavimo etapas

2006-2008 m. laikotarpiu vykusiame etape buvo iškeltas tikslas „plėtojant ir artinant prie gyventojų pirminę sveikatos priežiūra, siekti, kad iki 2008 metų pabaigos ne mažiau kaip 60 procentų pirminės sveikatos priežiūros paslaugų teiktų privačiai dirbantys šeimos gydytojai“. Vertinant pagal įstaigų skaičių, Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis 2008 m. veikė tos pačios 392 viešosios įstaigos ir 174 privatūs sveikatos centrai teikiantys šeimos medicinos paslaugas.

Sveikatos politikos formuotojai, remiantis kitų valstybių pavyzdžiais, buvo nusprendę, kad šeimos gydytojų paslaugas perleisti organizuoti ir vykdyti privačiai dirbantiems šeimos gydytojams, o viešosioms įstaigom koncentruotis į sudėtingesnes medicininiu požiūriu paslaugas.

Buvo planuota šeimos gydytojams, užsiimantiems privačia pirminės asmens sveikatos priežiūros veikla, savivaldybės leistų naudotis patalpomis panaudos principu, suteiktų lengvatų įrangos įsigijimui.

Nacionalinės gydymo įstaigų asociacijos duomenimis, vertinant suteikiamų paslaugų skaičių, šiuo metu (2016 m.) privačiai dirbantys gydytojai suteikia šiek tiek daugiau nei 30 % pirminės ambulatorinės sveikatos priežiūros paslaugų, tad antrasis restruktūrizavimo etapas šeimos medicinos nepalietė tiek, kiek buvo planuota.

Trečiasis restruktūrizavimo etapas

2009-2012 metų restruktūrizavimo etapas šeimos medicinai taip pat žadėjo daug.

Vienas jo pagrindinių tikslų „teikti prioritetą šeimos gydytojų teikiamoms paslaugoms“, tačiau laikotarpio pabaigoje Lietuvoje veikė 379 viešosios įstaigos bei 196 privatūs sveikatos priežiūros centrai, teikiantys šeimos gydytojo paslaugas. Taigi, per 3 metus šeimos medicinos centrų skaičius pasikeitė nuo 566 (2008 m.) iki 575 (2012) įstaigų. Padidėjo 9 įstaigomis.

Higienos centro duomenimis, privačių pirminės sveikatos priežiūros centrų reikšmingo didėjimo nebuvo. Nuo 2005 m. iki 2016 m. padidėjo nuo 163 iki 206 įstaigų.

Reikšminga pažymėti, kad privatūs PSPC yra kur kas mažesni, todėl prisirašiusiųjų skaičius Lietuvoje privačiame sektoriuje siekia kiek daugiau nei 30 proc. Prisirašiusiųjų skaičius atspindi tikrąją rinkos dalį, kadangi šeimos gydytojų finansavimas priklausomo nuo prisirašiusiųjų prie įstaigos gyventojų skaičiaus.

Ketvirtasis restruktūrizavimo etapas

Paskutinio etapo metu taip pat buvo laukiama rezultatų susijusių su šeimos medicina.

Nors ketvirtasis reformos etapas dar neužbaigtas ir tęsis iki šių metų pabaigos, tačiau skatinamųjų paslaugų įkainiai dar nebuvo padidinti bent 25 proc. kaip buvo numatyta laukiamuose rezultatuose.

Taigi, šeimos medicina, buvusi vienas iš pagrindinių reformos objektų, kuri, kaip siekiama turi išspręsti apie 80 proc. visų pacientų negalavimų, taip ir liko iš esmės neprioritetizuota bei sukoncentruota stambiose poliklinikose.

Nors kiekvienam pacientui sunegalavus reikalinga kreiptis į šeimos gydytoją, kur neretai susiduriama su eilėmis, gydytojų trūkumu, tačiau veiksmingų šeimos medicinos plėtrą skatinančių sąlygų šeimos medicina vis dar laukia.