| Naujausi | Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | Specialiosios rubrikos | +Projektai |  etaplius TV |
Dvidešimt metų Lietuvai Nacionalinėje ledo ritulio komandoje atstovaujantis Artūras Katulis gimė, augo ir toliau savo gyvenimą sieja su Elektrėnais. Žaidęs vienoje iš aukščiausių pasaulyje ledo ritulio lygų, gyvenęs skirtingose šalyse, sportininkas grįžo į Lietuvą ir įkūrė ledo ritulio mokyklą. Nors A. Katulis profesionalią ledo ritulio karjerą jau baigė – su ledo rituliu neatsisveikina. Jis treniruoja vaikus ir toliau žaidžia Lietuvos čempionate. Sportininkas sako, kad tiek trenerio, tiek žaidėjo pozicijos yra suderinamos ir kartais net gali padėti viena kitai.
Artūrai, ryšį su ledo rituliu turite jau ne vieną dešimtį metų. Papasakokite, kada supratote, kad ledo ritulys yra būtent Jums skirta sporto šaka?
Pirma mano pažintis su ledo rituliu įvyko labai ankstyvoje vaikystėje. Prisimenu, kad pirmą kartą ant ledo mane pastatė mano brolis. Jis pats sako, kad man tada buvo vos treji metai. Jau po trejų metų, kai buvau šešerių, treneris Rimantas Sidaravičius rinko 1981 metais gimusių vaikų ledo ritulio komandą. Į pirmąją treniruotę mane vėl nuvedė brolis. Taip ir prasidėjo mano ledo ritulininko kelias, kuris tęsiasi iki dabar.
Pirmasis Jūsų treneris buvo Rimantas Sidaravičius, o kuris treneris Jūsų gebėjimams davė daugiausiai žinių?
Aš manau, kad didžiausią indėlį mano karjerai ir padarė pirmasis treneris Rimantas Sidaravičius. Šio trenerio dėka aš išmokau visų ledo ritulio pagrindų ir subtilybių.
Jau dvidešimt metų Lietuvai atstovaujate Nacionalinėje ledo ritulio komandoje. Ką Jums pačiam tai reiškia?
Man pačiam žaisti Lietuvos vyrų ledo ritulio rinktinėje yra didžiulė garbė. Aš manau, kad tokia galimybė labai įpareigoja, kiekvienas Nacionalinės komandos žaidėjas atsakingas. Aš džiaugiuosi, kad tiek metų turiu galimybę atstovauti Lietuvai ir esu sau pasakęs, kad žaisiu Nacionalinėje komandoje tol, kol būsiu reikalingas ir naudingas komandai.
Per tiek metų su Nacionaline komanda rungtyniavote tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Ar jaučiate skirtumą, kuomet žaidžiate namų arenoje ir svetur?
Taip, skirtumas tarp žaidimo Lietuvos arenoje ir užsienyje tikrai yra. Manau, kad namų arena yra ypatinga vieta kiekvienam ledo ritulio žaidėjui. Paskutiniai Lietuvoje vykę pasaulio čempionatai į arenas pritraukė daugybę žmonių, todėl visa atmosfera buvo labai gera, ypatinga. Pilna arena savos šalies sirgalių, žaidimas namų arenoje sukuria pakylėtą jausmą, ko gero, kiekvienam rinktinės žaidėjui.
Kas Jus iki dabar sieja su gimtuoju miestu – Elektrėnais?
Aš Elektrėnuose gimiau, čia augau. Labai didžiuojuosi, kad esu kilęs būtent iš šio miesto. Aš kartu su šeima ir dabar gyvenu netoli Elektrėnų. Mano vaikai lankė darželį Elektrėnuose, dabar šiame mieste eina ir į mokyklą. Kai manęs kas nors paklausia, iš kur aš esu, visada su pasididžiavimu atsakau, kad esu iš Elektrėnų. Net ir mano vaikai, kai jų paklausia, iš kur yra kilę, atsako, kad iš Elektrėnų, nors vyresnysis sūnus yra gimęs Suomijoje, o jaunesnysis – Vilniuje, o jų komanda ir didžioji dalis draugų yra iš Vilniaus.
Tačiau ne vienus metus praleidote užsienyje. Vos dvidešimties metų išvykote į Rusiją ir ten atstovavote Jentarno „Sveresk“ komandai. Kaip ten patekote?
Čia vėl grįžtu prie savo pirmojo trenerio Rimanto Sidaravičiaus. Būtent jis man padėjo išvažiuoti ir jo dėka prasidėjo mano, kaip profesionalaus ledo ritulininko karjera. Rusijoje pirmą kartą rungtyniavau kaip legionierius. Aš iki dabar esu labai dėkingas savo pirmajam treneriui.
Papasakokite, kaip atrodė dvidešimtmečio gyvenimas tuometinėje Rusijoje…
Gyvenau mažame miestelyje kažkur Sibire. Nuo namų ir gimtųjų Elektrėnų mane skyrė apie trys tūkstančiai kilometrų. Ten buvo labai daug darbo – vien tik treniruotės ir varžybos. Mano atmintyje labai gerai įstrigęs yra šaltis, prisimenu, kad būdavo labai daug sniego ir nebuvo jokių pramogų. Tačiau juk ir vykau ten ne dėl pramogų. Šioje komandoje gavau puikią galimybę tobulėti ir siekti aukštesnių tikslų.
Vėliau persikėlėte į Bal-tarusiją ir ten du sezonus atstovavote „Neman“ klubui. Kas lėmė tokį pasikeitimą?
Taip, po Rusijos išvykau į Baltarusiją ir dvejus metus atstovavau Gardino „Neman“ komandai. Tai buvo aukštesnio lygio klubas, nei tas, kuriam atstovavau Rusijoje. Ir apsisprendimas įvyko labai natūraliai. Aš siekiau sutarties su aukštesnio lygio klubu ir tokią galimybę gavęs nedvejojau ir išvykau į Baltarusiją.
O ar gyvenimas Rusijoje ir Baltarusijoje skyrėsi?
Taip, skirtumą tarp šių dviejų šalių jaučiau. Gardinas, lyginant su pirmuoju miestu, kuriame gyvenau Rusijoje, skyrėsi tuo, kad buvo daugiau civilizacijos, čia buvo įvairesnis laisvalaikis, daugiau galimybių. Tačiau Rusija ir Baltarusija yra labai panašios šalys. Net žmonių mentalitetas labai panašus. Tiek rusai, tiek baltarusiai turi labai panašų mąstymą, jų gyvenimo būdas taip pat mažai kuo skiriasi. Žaisdamas Gardino „Neman“ klube aš sutikau labai puikių žaidėjų. Kai kurie iš jų iki dabar liko mano geriausiais draugais.
2006 metais pradėjote žaisti Danijos klube, o kitais metais atstovavote suomių klubui. Taip pat per savo karjerą atstovavote ir Latvijos, Ukrainos klubams. Kokie skirtumai tarp Baltijos šalių, slavų šalių ir skandinavų ledo ritulio?
Danijoje žaidžia daug amerikiečių, kanadiečių. Ten vyko aukšto lygio čempionatas, kiekvienas klubas turi didelį būrį sirgalių, kurie arenoje sugeba sukurti fantastišką atmosferą. Suomijoje žaidžiau dar aukštesniame lygyje. Buvau pirmasis lietuvis, pakviestas žaisti SM lygoje, kuri yra vadinama viena iš geriausių lygų pasaulyje. Ten ledo ritulys labai greitas ir kietas. Tačiau ir reikalavimai buvo labai aukšti, ne tik per varžybas, bet ir treniruočių metu. Na, o Latvijoje aš jaučiausi kaip namie. Ten viskas labai artima, pažįstama. Tuo metu Liepojos komanda „Metalurgs“, kuriai atstovavau, žaidė Baltarusijos ekstra lygoje ir Latvijos čempionate. Buvo puikus sezonas, tada laimėjome Latvijos čempionatą. Aš iki dabar palaikau šiltus santykius su Liepojos klubo treneriais, tik dabar jau bendraujame kaip kolegos. Man labai smagu matyti, kad dabar šiame klube yra daug jaunų žaidėjų iš Lietuvos. Manau, kad tai yra tikrai puikus klubas jauno žaidėjo karjeros pradžiai.
O Jums pačiam, kuri šalis ir komanda atmintyje išlikusi geriausiai?
Manau, kad geriausiai į atmintį įsirėžė Rusija, Saratovas. Bet taip greičiausiai yra todėl, kad tuo metu buvau pasiekęs labai gerą sportininko formą. Tas sezonas man buvo neapsakomai sėkmingas.
Kokia yra Jūsų istorija su buvusiu Lietuvos klubu „Juodupė“, kuris ne vienus metus dalyvavo Lietuvos ledo ritulio čempionate? Kaip ten atsidūrėte?
„Juodupės“ klubas mano gyvenime atsirado tada, kai baigiau profesionalaus ledo ritulininko karjerą. Tada įkūriau ledo ritulio mokyklą ir jaučiau, kad dar turiu jėgų ir noro žaisti Lietuvos čempionate. Juodupė tuo metu subūrė tokio paties pavadinimo puikią komandą ir mane pakvietė prisijungti.
Esate sakęs, kad vieną kartą jau bandėte atsisveikinti su ledo rituliu. Kodėl buvo kilusios tokios mintys ir kas lėmė vis dėlto kitokį Jūsų apsisprendimą?
Kai baigi profesionalaus žaidėjo karjerą ir pradedi naują etapą, atsidūri tam tikroje kryžkelėje. Aš turėjau pasiūlymų tęsti žaidėjo karjerą užsienio klubuose, bet sprendimas buvo likti namie ir pradėti trenerio darbą. Tas gyvenimo tarpsnis buvo pilnas abejonių ir savęs ieškojimo. Norėjosi savyje „išrauti“ žaidėją ir dirbti tik viena kryptimi. Tačiau ilgainiui pasirodė, kad galima suderinti abi kryptis ir tai net padeda mano darbe. Savo auklėtiniams tapau pavyzdžiu. Tuo metu ir nusprendžiau, kad kol būsiu reikalingas Lietuvos rinktinei, kol leis jėgos, meistriškumas, tol ir žaisiu už Nacionalinę komandą.
Ne vienus metus atstovavote Elektrėnų „Energijos“ klubui. Kaip vertinate dabar susiklosčiusią klubo situaciją?
Dėl šios situacijos man yra labai liūdna. Tačiau manau, kad laikas yra pats geriausias teisėjas. Tikiuosi, kad Elektrėnų „Energija“ nedings iš Lietuvos ledo ritulio žemėlapio. Elektrėnai turi gerą ledo ritulio bazę, daug neišnaudotų galimybių, turi vaikų ledo ritulio mokyklą. „Energija“ jiems turi tapti miesto klubu, už kurį jie norėtų kovoti ir kuriame jie galėtų tobulėti.
Kadangi Elektrėnų klubas šį sezoną nesitreniruos, persikėlėte į „Kaunas Hockey“ komandą. Kodėl pasirinkote būtent šį klubą?
Tokį apsisprendimą lėmė komandoje žaidžiantys žmonės. Man visuomet buvo svarbūs žmonės, jų vertybės ir bendra komandos atmosfera. „Kaunas Hockey“ klubas yra subūręs puikų kolektyvą. Man smagu žaisti šioje komandoje, čia aš jaučiuosi gerai, jaučiuosi savas.
Jūs ne tik pats žaidžiate ledo ritulį, bet šio sporto subtilybių mokote ir vaikus. Esate įkūręs savo ledo ritulio akademiją. Kaip kilo tokia mintis?
Aš daug metų žaidžiau ledo ritulį. Ir žaidžiau aukštame lygyje. Ir kai reikėjo priimti svarbų sprendimą – supratau, kad ledo ritulys yra tai, ką aš suprantu ir moku geriausiai. Pradžia nebuvo lengva. Reikėjo daug ko išmokti pačiam. Tačiau dabar nesigailiu dėl šio sprendimo. Ko gero, tai buvo pats geriausias mano sprendimas gyvenime. Aš mėgaujuosi būdamas treneriu. Man patinka matyti, kaip mano auklėtiniai bręsta, tampa geresniais ledo ritulininkais, geresniais sportininkais, geresniais žmonėmis.
Sakote, kad Jums patinka matyti, kaip auklėtiniai tampa ne tik geresniais žaidėjais, bet ir žmonėmis. Kokias vertybes stengiatės įskiepyti savo auklėtiniams?
Stengiuosi, kad mano auklėtiniai išaugtų padorūs, atsakingi ir drąsūs žmonės. Aš labai noriu ir siekiu, kad mano žaidėjai gyvenime mokėtų drąsiai priimti sprendimus, kad visuomenėje būtų vertinami kaip padorūs žmonės, kurie nebijo prisiimti atsakomybės ir kurie vertina tikrą draugystę.
Kokia ta auganti ledo ritulio karta, Jūsų akimis?
Aš manau, kad auga puiki karta. Visi vaikai yra skirtingi. Daug ką jie atsineša iš savo šeimų. Žaidimas komandoje, aštrios situacijos išprovokuoja vaikus atsiverti. Tačiau mūsų vaikai yra mūsų visų ateitis. O aš noriu ir tikiu, kad ta ateitis yra puiki.
Pats auginate du sūnus. Ar stengiatės, kad ir jie išsiugdytų meilę šiam sportui?
Man net nereikia stengtis, nes augdami ledo ritulio aplinkoje, jie natūraliai pamilo šią sporto šaką. Bent dabar jie net neįsivaizduoja savo laisvalaikio be ledo ritulio. Juos taip pat supa žmonės, susiję su šiuo sportu – beveik visi jų draugai taip pat žaidžia ledo ritulį.
Esate ir ledo ritulio žaidėjas, ir treneris. Kuri pozicija Jums pačiam yra artimesnė?
Aš esu treneris. Ir su kiekviena diena esu vis labiau treneris… Tačiau žaidėjas irgi niekur nedingo. Jis sugrįžta, kai išeinu kautis už savo komandą ant ledo. Dažnai varžovai klausia, kodėl aš toks piktas rungtynių metu. Bet iš tiesų aš ne piktas. Aš tiesiog esu kovotojas ir aikštelėje draugų nelieka. Aišku, iki teisėjo švilpuko… Aš to mokau ir savo auklėtinius. Ledo ritulio aikštelėje reikia būti kovotoju iki paskutinės sekundės.
Kaip manote, kokia yra Lietuvos ledo ritulio ateitis, ko trūksta, kad šis sportas mūsų šalyje augtų sparčiau?
Tikiuosi, kad ledo ritulio lygis bėgant laikui tik kils. Jis tikrai kyla jau ir dabar. Daugėja vaikų, daugėja ledo ritulio mokyklų. Manau, kad atsiras daugiau arenų ir tikiu, kad vieną dieną, kai skautas, kuris ieško gerų žaidėjų, paklaus, iš kur yra vienas ar kitas žaidėjas, jam atsakys, kad iš Lietuvos, o jis tai įvertins kaip pliusą, o ne minusą. Kad tai įvyktų, reikia daugiau žmonių, kurie nebijotų svajoti, siekti ir net rizikuoti vardan ledo ritulio. Juk žmonės ir yra esminis variklis.
Eglė Butkutė
Nuotr. iš A. Katulio asmeninio albumo
0 0 0 0 0 0
1 1
0 0 0 1 0 0 0 0 0 1 0
0 0 2 0 0 0 0 1 0 0 0 6 0 0 0 0 0 1 0 0 0 0 0 0 0 1 0 0 0 1 0 0 0 0 2 0 1 0 0 0 0 0 0 0 0 0 1 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0
