Ilgametį pedagogą kurti paskatino buvęs mokinys

Bemaž 40 metų Saldutiškyje gyvenantis Lionis Gaižauskas dar būdamas visai mažas prisijaukino medį, tačiau gyvenimas susiklostė taip, kad ilgus metus dirbo su gerokai šaltesne medžiaga – metalu. Beveik ketvirtį amžiaus mokyklos duris varstęs pedagogas atskleidė, kad imtis kūrybinės veiklos – iš medžio gaminti kibirus, kubilus, skrynias, stalus, taburetes ir kt. – jį paskatino buvęs mokinys.

Kada susipažinote su kūryba?

Mano tėtis buvo gabus kalvis – meistravo ratus, „lineikas“, valtis. Vaikystėje sekiodavau jam iš paskos (šypsojosi). Augau Molėtų rajone, netoli Balninkų miestelio.

Kokie buvo Jūsų pirmieji kūriniai?

Mokykloje reikėdavo dailiai apipavidalinti stendus, aš iš faneros pjaustydavau raides. Tada tokia mada buvo... Manęs niekas neprižiūrėdavo, dirbdavau savarankiškai. Kai paruošdavau pamokas, skubėdavau į mokyklos bendrabutyje, kuriame gyvenau, įrengtas medžio dirbtuves. Mokiausi Balninkuose.

Kokią specialybę pasirinkote?

Esu šaltkalvis–įrankininkas. Baigiau tuometę Ukmergės miesto proftechninę mokyklą. Mokytis išvažiavau būdamas keturiolikos. Baigęs mokslus penkerius metus dirbau pagal specialybę Ukmergės „Vienybėje“. Nežinau kodėl, bet šis darbas man nusibodo. Išėjęs iš „Vienybės“ įsidarbinau tiekėju Molėtų kilnojamoje mechanizuotoje kolonoje (KMK), vėliau tokį patį darbą kurį laiką dirbau Utenoje. Būdamas tiekėju važinėjau po Lietuvą, Ukrainą, Rusiją. Smagus darbas – visą laiką mašinoje (šypsojosi).

Kada likimas atvedė Jus į Saldutiškį?

Neakivaizdiniu būdu baigęs tuometį Ukmergės žemės ūkio mechanizacijos technikumą (dabar – Ukmergės technologijų ir verslo mokykla) ir įgijęs techniko-mechaniko specialybę dirbau „Anykščių vyne“. Saldutiškyje su žmona apsigyvenome prieš bemaž 40 metų. Metus dirbau dirbtuvių vedėju, vėliau buvau pakviestas dirbti tuometėje Saldutiškio vidurinėje mokykloje (dabar – pagrindinė mokykla) gamybinio mokymo meistru. Mechanizatorius ruošiau tol, kol panaikino gamybinį mokymą (aštuonerius metus). Išėjęs iš mokyklos mokymo priemones (pjūvius, modelius) atidaviau dabartiniam Utenos regioniniam profesinio mokymo centrui. Tikriausiai dar tebeturi...

Kokios veiklos ėmėtės palikęs mokyklą?

Kartu su Algiu Trinkūnu, kuris šiuo metu Utenos rajone turi savo įmonę, 1988 metais nusprendėme kurti pagalbinį verslą. Niekas netikėjo, kad mums pavyks... Iš kiaulidžių komplekso išvarę sergančias kiaules pasistatėme presą ir pradėjome dirbti (juokėsi). Veiklos pradžioje gaminome metalinius konservavimo dangtelius. Per sezoną pagamindavome po 500 tūkst. vnt. Vėliau ėmėmės čekiškų šieno rinktuvų pakėlėjų apsaugų, kurios tuo metu buvo tikras deficitas, gamybos. Gaminome stogo čerpes, centrinio šildymo katilus, „boilerius“, metalines lubas, konstravome kultivatorius, plūgus ir kt. Planuoju pasidaryti stendą, kuriame bus sudėta viskas, ką teko gaminti. Mūsų fabrikėlyje dirbo 13 žmonių. Viskas žlugo prasidėjus nepriklausomybei.

Kas Jūsų laukė vėliau?

1995 metais pradėjau dirbti Saldutiškio vidurinėje mokykloje technologijų mokytoju. Dirbau iki pensijos – 2010 metų. Iš viso mokytojavau 23 metus, nes, kaip jau minėjau, aštuonerius metus ruošiau mechanizatorius. Mano žmona mokykloje dirbo per 30 metų – mokė vaikus biologijos, kūno kultūros.

Papasakokite apie mokytojo darbą...

Kiekvienas mano mokinys dirbo rimtai, visi be išimties turėjo mokėti pagaminti taburetę. Buvau ne vienoje mokykloje ir mačiau, kad vaikams yra skiriami nekonkretūs darbai – kažką pjaustyti, drožinėti. Tokie „žaidimai“ neatneša jokios naudos, mokiniai neturi potraukio, motyvacijos. Kai pasakydavau, kad savo pasigamintą kėdę galės parsinešti į namus, visi iš karto puldavo dirbti. Didžiulis efektas... Penktokai šią užduotį atlikdavo netgi geriau nei devintokai.

Koks buvote mokytojas?

Labai griežtas. Esu reiklus ne tik sau, bet ir kitiems. Laikui bėgant supratau, kad mokytojui reikalingos ilgos atostogos. Tarp gamybinio mokymo meistro ir technologijų mokytojo darbo turėjau aštuonerių metų pertrauką. Per tą laiką pailsėjau nuo mokinių, bet pavargau nuo suaugusiųjų. Grįžęs į mokyklą supratau, kad su vaikais dirbti lengviau nei su „pijokais“ (juokėsi). Labai atsigavau...

Kas Jus paskatino imtis kūrybos?

Prieš kelerius metus eidamas iš parduotuvės nusprendžiau užsukti į garažą pas savo mokinį Marių Mikulėną, kuriam buvau atidavęs nurašytą mokyklos darbastalį, savo pagamintas stakles. Buvo įdomu pasižiūrėti, kuo jis užsiima... Esu pastatęs apie 20 rąstinių namų, pirčių, tad šio amato išmokiau ir Marių. Tą sykį jis manęs paklausė, kam reikalingas vienas įrankis. Pasakiau, kad tokius naudoja gaminant medinius kibirus, duonkubilius, paaiškinau, nuo ko reikia pradėti. Per tris dienas Marius pasidarė pirties kibirą, tik šis gavosi lygus, o ne siaurėjantis, mat tam reikia papildomų įrankių. Grįžęs į namus pamaniau: jei gali mano mokinys, tai kodėl aš negaliu?

Kokie medžio gaminiai gimsta Jūsų dirbtuvėse?

Iš pradžių gaminau pirties kibirus, vėliau perėjau prie duonkubilių. Esu padaręs kelis Labanore veikiančiam restoranui. Vilniuje gyvenanti muziejininkė užsisakė skrynelę papuošalams, bet visos, kurias iki šiol buvau padaręs, jai pasirodė per mažos, nes nešioja karolius, dydžiu panašius į putpelės kiaušinius (juokėsi). Neatmetu galimybės kada nors imtis didelės skrynios – „kuparo“ – gamybos. Nemėgstu monotoniško darbo, todėl paskutiniu metu nebegaliu žiūrėti į pirties kibirus. Mieliau imuosi daryti sūrspaudžius, taburetes, sulankstomas kėdutes, statines, bokalus, pjaustymo lenteles ir pan. Artimiausiuose planuose – žurnalinis staliukas su dailiomis kojomis. Savo darbams dažniausiai naudoju ąžuolo ir uosio medieną. Menininku savęs tikrai nelaikau, mano veiklą galima vadinti amatu.

Kokioje aplinkoje mėgstate kurti?

Dirbtuvėse turiu nedidelį televizorių, todėl mėgstu dirbdamas užmesti akį į kokį serialą.

Ar savo darbais prekiaujate mugėse?

Iš kūrybos turtų nesusikrausi... Užpernai buvau Utenos miesto šventės amatų kieme, bet ten apsilankiusiems žmonėms labiau rūpėjo nemokamai gauti sriubos, o ne kažką įsigyti (juokėsi). Tąkart Utenos rajono savivaldybės merui Alvydui Katinui įteikiau savo pagamintą kibirą, kurį dekoravau trim susiglaudusiais kačiukais. Žmona sakė, kad su tokia dovana mane iš šventės išvys, bet meras labai maloniai ją priėmė ir džiaugėsi (šypsojosi). Dažniausiai savo darbus išdaliju, nieko už juos negaunu...