Ilgamečių teismo darbuotojų patirtys: sudėtingos situacijos, geri mokytojai ir nuolatinis tobulėjimas

Šiemet 30 metų nepertraukiamo darbo teisme sukaktį mini trys Marijampolės apylinkės teismo darbuotojos – Šakių rūmų raštinės biuro vedėja Rūta Andriukevičienė, Marijampolės rūmų teismo posėdžių sekretorė Loreta Staknevičienė ir Teismo raštinės skyriaus specialistė (vertėja) Liudmila Baktienė.

Pakalbintos sukaktuvininkės mielai leidosi į „prisiminimų pievas“, pasakojimuose tarsi atgijo praeities teismas, jame dirbę darbuotojai, įvykiai, kiekvienos jų unikali darbo teisme istorija. Kviečiame skaityti trečiąją istoriją.

Marijampolės apylinkės teismo raštinės skyriaus specialistė (vertėja) Liudmila Baktienė: „Mano pirmaisiais mokytojais teisme tapo teisėjai“.

Per trisdešimtį darbo teisme metų sukaupėte didžiulę patirtį, Ką norėtumėte papasakoti, kokiomis mintimis pasidalinti?

Liudmila Baktienė: Nuo darbo teisme pradžios visada dirbau raštinės specialiste (vertėja). Pradėjau dirbti su mechanine spausdinimo mašinėle, kai dokumentai buvo spausdinami per kalkę keletu egzempliorių, vėliau dirbau su elektrine spausdinimo mašinėle ir tik po to atsirado kompiuteriai.

Kaip raštinės darbuotoja rašydavau vykdomuosius raštus, baigiamųjų procesinių sprendimų išrašus. Kita mano darbo dalis – vertėjos (rusų kalbos) darbas. Tenka versti į rusų kalbą teismo nuosprendžius, sprendimus, šaukimus, pranešimus ir kitus teismo dokumentus, arba išversti į lietuvių kalbą teisme gautą dokumentą rusų kalba. Tekę ir visą civilinę bylą išversti į rusų kalbą. Taip pat tenka vertėjauti teismo posėdžiuose.

Teismo vertėjo darbo niekur nesimokiau, todėl mano pirmaisiais mokytojais teisme tapo teisėjai. Teisme dirbusi teisėja Laima Garnelienė man paaiškino, kas yra kas, ką daro posėdžių sekretorė, ką advokatas, ką prokuroras, kaip reikia elgtis posėdžio metu, kaip kalbėti, kaip valdyti emocijas. Teisėjai Petras Viščinis ir Dalė Agliniškienė patarė, kaip vertėja turėtų bendrauti su proceso dalyviais. Ypač teisėja Dalė Agliniškienė, ji išmokė kaip elgtis ekstremaliose, sudėtingose situacijose, pavyzdžiui, kai posėdžio metu kaltinamasis kalba necenzūriniais žodžiais, būna agresyvūs, nenuspėjami.

Per tiek daug darbo teisme metų teko patirti daug emocijų, atsidurti sudėtingose situacijose, dalyvauti garsiose, vadinamose rezonansinėse bylose. Prisimenu, dalyvavau posėdyje, kuriame buvo teisiamas samdomas žudikas. Susitikimas su tokiais asmenimis visada kelias nerimą. Prieš posėdį tuometinis teismo pirmininkas Dainius Gudas patarė, kaip elgtis, kaip neparodyti, kad esu silpna, ar bijau. Patarimai buvo naudingi, nes pirmas kaltinamojo žodis ir buvo „Jeigu tu man nepatiksi, aš tave nudėsiu“.

Prisimenu atvejį, kai pasieniečiai užsienio valstybės pilietį sulaikė vasarą, o baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme vyko žiemą, kaltinamasis iš areštinės į teismą buvo atvežtas su vasariniais rūbais (šortais, palaidine trumpomis rankovėmis). Teismo salėje paskelbus nuosprendį kaltinamasis buvo paleistas į laisvę, buvo nuspręsta, kad kaltinamasis jau atliko bausmę. Kaip išleisti žiemą žmogų su vasariniais drabužiais? Tai teismo ir policijos komisariato Migracijos skyriaus darbuotojai (tuo metu teismas ir policija buvo įsikūrę tame pačiame pastate), surinko pinigų ir nupirko nelaimėliui drabužius, davė pinigų kelionei namo.

Kitas atvejis buvo, kai važiavau į Marijampolės kalėjimą ir teko praleisti visą dieną kameroje su nuteistuoju, kuris buvo nuteistas už nužudymą 13 metų laisvės atėmimo bausme, o man reikėjo jam išversti iš lietuvių kalbos į rusų kalbą visą 4 tomų baudžiamosios bylos medžiagą, nes nuteistasis norėjo rašyti apeliacinį skundą, susipažinti su bylos medžiaga. Kameroje buvo stalas, kėdė, televizorius, nuteistasis, vienas prižiūrėtojas ir aš – vertėja.

Buvo byla dėl eismo įvykio, kurio metu žuvo 4 užsienio piliečiai, dariau to posėdžio vertimą, aš verčiau, o nukentėjusieji verkė. Buvo emociškai sunku.

Pastebėjau, kad anksčiau žmonės laisvo laiko turėdavo daugiau, nei dabar, dabar daug daugiau darbo, daugiau skubos. Kai pradėjau dirbti teisme, kolektyvas buvo mažas, labai draugiškas. Iki šiol prisimenu, kad 30-ojo gimtadienio proga bendradarbiai padovanojo auksinį žiedelį, o 35-ojo gimtadienio proga įteikė gėlę fikusą, kuris iki šios auga mano namuose.

Esu dėkinga visiems bendradarbiams už kolektyvinį darbą ir ypač tiems, kurie man padėjo išmokti dirbti vertėjos, teismo raštinės specialistės darbą, koleges Astą Pasiliauskienę, Nijolę Matusevičienę, Eglę Valinčienę, Žydrūnę Sinkevičiūtę galiu vadinti savo mokytojomis. Ir manau, kad dirbtinis intelektas tikrai nepakeis tikro žmogaus, bendravimo, nes jis neturės tikrų jausmų, širdies ir emocijų.

Liudmila, Jūsų darbo teisme istorija kupina dramatiškų išgyvenimų, sudėtingų situacijų, bet jeigu galėtumėte laiką atsukti atgal, ar rinktumėtės darbą teisme?

Neabejodama galiu atsakyti, kad ir vėl rinkčiausi darbą teisme.

Ar darbą teisme laikote prestižiniu, įpareigojančiu?

Prestižiniu – ne, įpareigojančiu – taip.

Kas labiausiai motyvuoja darbe?

Labiausiai motyvuoja bendravimas su kolegomis, su proceso dalyviais, kur gali pažinti žmogų, galimybė jam padėti, patarti. Galimybė ne tik imti, bet ir duoti, jausti savo naudingumą.