Įkvepiantis pavyzdys: Krašto apsaugos viceministras – 40-metis jurbarkietis

40-ies – ir jau viceministras. Tokių aukštumų pasiekė jurbarkietis Žilvinas Tomkus, jau beveik pusmetį dirbantis Krašto apsaugos viceministru. Jurbarkietis šioje ministerijoje kuruoja gynybos politikos ir planavimo, karinio personalo politikos bei strateginės komunikacijos ir viešųjų ryšių sritis. Pasidomėjome, kiek šio jurbarkiečio pasiekimams įtakos turėjo gimtasis miestas, kokia yra jo sėkmės priežastis. Pasikalbėjome ir apie vaikystės svajones, mokyklos laikų tikslus ir dabartinius jo, jau Krašto apsaugos viceministro, iššūkius.

Aukštos pareigos nenustebina peržvelgus Ž. Tomkaus gyvenimo aprašymą – link užimamos pareigybės jo eita dėsningai ir kryptingai. Jurbarkietis šioje ministerijoje įvairiose pareigose dirba jau nuo 2003 metų. Pats Žilvinas pažymi, kad visuomet dirbo kaip civilis. Buvo laikotarpis, kuomet tarnavo Krašto apsaugos savanorių pajėgose (karys-savanoris), tačiau tai nebuvo profesinė karo tarnyba.

Vyras studijavęs trijuose šalies universitetuose – VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI), Mykolo Riomerio universitete ir Generolo Jono Žemaičio karo akademijoje. TSPMI baigęs politikos mokslų bakalaurą ir magistrą, o Karo akademijoje jaunesniųjų vadų kursus, kur buvo suteiktas atsargos leitenanto laipsnis. Išklausęs įvairių kursų (nuo karininkų iki gynybos), kvalifikaciją kėlęs ne tik karo akademijoje, bet ir aukštosiose mokyklose Italijoje, Estijoje, JAV.

Vis dėlto pati pradžia ir startas buvo Jurbarkas. Kiek jūsų pasiekimams, pasirinkimams įtakos turėjo gimtasis miestas, mokykla, klasės draugai?

Jurbarkas mano gimtasis miestas. Čia praleisti pirmieji 18-ka metų, čia formavosi pasaulėžiūros pagrindai ir vertybiniai įsitikinimai. Tam turėjo įtakos ne tik šeima, bet ir mokykla, draugai. Kai dabar pagalvoji, visai teisingai suorientavo.

Ką pasakytumėte tiems, kurie sako, kad vaikai iš provincijos gauna nevienodas starto galimybes, kad didesnes galimybes į sėkmę turi didelių miestų dideles geras mokyklas lankantys vaikai? Ką taip manantiems pasakytumėte?

Nesutinku su taip manančiais. Starto galimybės ir galimybės į sėkmę tikrai nepriklauso nuo to, ar tu esi iš didmiesčio, ar iš mažo miestelio. To nebuvo nei tuo metu, kai baiginėjau gimnaziją, tikiu, taip nėra ir dabar. Sakyčiau, labiau priklauso nuo to, kiek stipri mokykla, kiek joje dirbantiems mokytojams pavyksta motyvuoti vaikus mokslams ir užsibrėžtų tikslų siekimui.

Ko palinkėtumėte dabartiniams ir būsimiems Jurbarko gimnazistams – kaip ir ką mokytis, kad lydėtų sėkmė. Kokia būtų jūsų darbinės sėkmės paslaptis?

Sėkmės formulė labai banali ir ji mokiniams greičiausiai nepatiks – atsakomybė, pareiga ir darbas. Ir kai svarstysite, ką rinktis studijuoti, siūlyčiau pagalvoti apie studijas, kurios suteiktų tiek išsilavinimą, tiek profesiją. Be to, tikrai rekomenduočiau bakalauro studijas rinktis Lietuvoje.

Kuo norėjote būti būdamas mažas vaikas bei kokią savo ateitį matėte paskutinėje gimnazijos klasėje? Pasidalinkite savo svajonėmis. Gal ne visos išsipildė. Jei kas tada būtų pasakęs, kad dirbsite KAM viceministru, ką būtumėte atsakęs?

Mano vaikystės piešiniuose pilna karinių motyvų. Tikriausiai tai yra viena priežasčių, kodėl dirbu Krašto apsaugos sistemoje. Tuo tarpu paskutinėje gimnazijos klasėje visas dėmesys buvo sutelktas abitūros ir stojimo į universitetą egzaminams. Pavyko išlaikyti egzaminus ir įstoti. Tai kaip ir buvo pasiekti mokykloje kelti tikslai.

Ką dabar darytumėte kitaip? Kokių klaidų nedarytumėte? Turiu omeny mokyklos laikus.

Man atrodo, mokyklos laikais nepridariau didelių klaidų ir nuodėmių. O tos, kurios buvo padarytos, tapo geromis pamokomis ateičiai.

Sugrįžkime į mokyklos laikus. Kokie buvo jūsų mėgstamiausi dalykai ir kodėl? Kokia geriausia mokytoja jums atrodė tada ir dabar?

Mokytis man nelabai patiko, bet atsakomybės ir pareigos jausmas buvo stipresnis. Man labai pasisekė su mokytojais, kurie buvo savo dalykų profesionalai ir atsidavę savo profesijai. Tačiau daugelis mano pažįstamų puikiai žino, kad lietuvių kalbos mokytoja ir klasės auklėtoja Milda Piliutienė buvo ne tik mokytoja mokykloje, bet ir gyvenime. Vertybės, įsitikinimai bei pažiūros labai priklausė ir nuo jos. Labai džiaugiuosi, kad galėjau būti jos mokiniu.

Jūs pats, studijuodamas trijuose universitetuose, ar kada jautėtės prasčiau, silpniau prieš kurso draugus, baigusius prestižines Vilniaus, Kauno ir kitas didelių miestų mokyklas, gimnazijas. O gal kaip tik jūs jautėtės pranašesnis?

Studijuodamas universitete nejaučiau jokių skirtumų tarp baigusių mokyklas didmiesčiuose ir mokyklas mažuose miesteliuose. Tik primenu, kad tai buvo prieš daugiau nei 20 metų. Paprasčiausiai visada buvo vidinis nusiteikimas atlikti užduotis ar išmokti dalykus, kiek įmanoma geriau. Pagrindinis skirtumas, kiek atsimenu– tai tarmės. Nors Lietuva nedidelė, bet pirmaisiais studijų metais įspūdį tikrai paliko kursiokų skirtingai tariami žodžiai. Stebinau ir aš savo jurbarkietiška tarme.

Kaip dažnai ir kokiu tikslu lankotės Jurbarke? Kada paskutinį kartą buvote?

Jurbarke lankausi gana dažnai. Dažniausiai grįžtame su visa šeima pailsėti nuo didmiesčio šurmulio. Mano vaikai (turi dukrą ir sūnų, - aut. past.) dalį savo vasaros atostogų praleidžia Jurbarke kartu su močiute. Jiems čia labai patinka.

Kas šiame gimtame mieste jus labiausiai džiugina, liūdina, piktina ir kodėl?

Miestas tvarkosi, gražėja. Tai tikrai džiugina. Labai norėtųsi, kad tai būtų tvaru, todėl piktina, kai matau, kad ne visi tai vertina.

Su kokiais iššūkiais susiduriate eidamas KAM viceministro pareigas. Kokie jie?

Dėl šiuo metu tekusios atsakomybės ir kuruojamų klausimų, galėčiau pasakyti, kad jie labai įvairūs. Nors krašto apsaugos sistemoje esu ne naujokas, tačiau iššūkių tikrai nemažai. Vis tik pagrindinė kryptis išlieka nepakitusi – šalies gynybinio pajėgumo stiprinimas. Šioje srityje bene svarbiausia užduotis – užtikrinti įtvirtinimą įsitikinimo, kad apginti Lietuvą ir išsaugoti valstybės nepriklausomybę yra kiekvieno Lietuvos piliečio pareiga. Todėl jaunuolius tikrai raginu pagalvoti apie galimybę atlikti privalomąją karinę tarnybą, o taip pat rinktis kario profesiją. Lietuvos kariuomenė yra moderni ir šiuolaikiška, o būti jos dalimi yra tiek įdomi patirtis, tiek ir garbė.

Ačiū už pokalbį.

Nuo vyr. specialisto iki viceministro

Ž. Tomkus Krašto apsaugos viceministru paskirtas nuo šių metų sausio. Iki tol dirbo KAM tarnybos ir personalo departamento direktoriumi; 2014–2017 m. LR nuolatinės atstovybės prie Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos Gynybos reikalų skyriaus gynybos patarėju; 2012–2014 m. KAM Tarptautinių ryšių ir operacijų departamento direktorius. 2008–2012 m. KAM Gynybos politikos ir planavimo departamento direktoriaus pavaduotojas; 2006–2008 m. KAM Gynybos politikos ir planavimo departamento skyriaus vedėjo pavaduotojas; 2003–2006 m. KAM Gynybos politikos ir planavimo departamento vyr. specialistas.

Kursai: NATO transformacija, NATO Gynybos koledže Romoje, Italijoje. Vyresniųjų karininkų kursai Baltijos gynybos koledže (Estija); Nacionalinio saugumo ir gynybos kursai Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje; Žmogiškųjų išteklių valdymo kursas Gynybos resursų vadybos institute (JAV); Aukštesniųjų vadovų kursai Baltijos gynybos koledže (Estija); 2020 m.

strateginio požiūrio gebėjimų stiprinimas Žmogaus studijų centre.