Iki sielos gelmių atviras Mindaugas Jonušas: Gyvenime turime išmokti stabtelėti

Dar neseniai dauguma jį pažinojo ne tikru vadu, o kaip dainininką, pseudonimu Minedas. Mindaugas Jonušas, įgijęs gyvenimiškos patirties šou pasaulyje, šiuo metu užsiima floristika ir aktyvia žurnalistika ir atsakingai žvelgia į ateitį. Šiandien Mindaugas Jonušas ryžosi išskirtinai atviram interviu.

Kuo besimokydamas mokykloje norėjote tapti, kokios profesijos domino?

Kadangi labai mėgstu gaminti maistą, tai labiausiai norėjau būti vyrėju. Tačiau dabar tai įgyvendinu gamindamas kitiems.

Tapti žinomu padėjo muzikinė veikla. Kokią Jūsų gyvenimo dalį šiuo metu užima muzika?

Muzika visada man kaitino kraują. Kai skamba daina, vis pagaunu save įsivaizduojant kaip ją atlikčiau aš. Tai pat negaliu pakęsti nekokybiškos muzikos. Gal prie to prisidėjo ir klausomi šiuo metu atlikėjai: Ieva Narkutė, Alina Orlova, Jurga, Jazzu, aktorių trio.

Nors sakoma, kad į tą pačią upę dukart neįbrisi, dainininkai, grupės neretai atnaujina savo koncertinę veiklą, tikėdamiesi susigrąžinti buvusį populiarumą. Ką apie tai manote? Ar yra pačiam noro ir planų grįžti į sceną kaip dainininkui?

Ne, grįžti neketinu.

Buvote nevienareikšmiškai vertinamas dėl gebėjimo dainuoti ir aplink Jus kylančių skandalų. Ir vis tik – tame gyvenimo etape buvo daugiau teigiamų emocijų ar įtampos ir nuoskaudų?

Aš iš to susikroviau labai daug patirties, įgijau savarankiškumo, apkeliavau Lietuvą. Linkėčiau visiems tokios paauglystės – juk tai geriau nei nieko neveikimas.

Žmonės vis dar atpažįsta ir atsisuka gatvėje Jus pamatę?

Taip, ir negaliu suprasti, kodėl nemiršta tas Minedo vardas. Žinoma, jis man padeda vykdant šiuo metu socialinį projektą, bet bučiau laimingas būdamas tik Mindaugu.

O kaip su gerbėjais socialiniuose tinklapiuose?

Jei atvirai, neturiu laiko, kada jais domėtis. Vykdomas projektas suryja mano laiką. Būčiau laimingas, jei manimi mažiau kas apsimestų.

Ką patartumėte apie dainininko karjerą galvojančiam jaunimui?

Dainuoti širdimi ir iš širdies, o ne užsidėti vienadienę kaukę ir vaidinti kažką.

Kaip šiuo metu užsidirbate pragyvenimui?

Prisidedu prie floristikos pasaulio ir žinoma labai mano mylimos žurnalistikos.

Ką šio judjėimo veikla Jums suteikia kaip asmenybei?

Dalintis gerumu. Tas sielos nuogumas šiais laikais pavojingas, bet labai reikalingas. Mes privalome atsigręžti į kitą žmogų – juk nematyti kito žmogaus problemų ir nenorėti padėti jam, tai tas pats, kas ant kraujuojančios žaizdos nedėti tvarsčio. Be to, mane ši veikla moko vadovavimo ir kitų savybių. Aš projektui dėkingas.

Ar Lietuva yra ta šalis, kurioje Jums gera gyventi? Nepagalvojate apie emigraciją?

Lietuva – mano šalis. Vieno partizano žodžiai mano širdy: „Mano pirmoji žmona – tai Lietuva, o tu, deja, brangioji, tik antra. Jei mane ji pašauks, aš turėsiu tave palikti vardan jos“. Mylėti mūsų šalį – tai vertybė. Tuo ir gyvenu šiuo metu. Tie žodžiai turi kitą reikšmę: eiti ir ginti Lietuvą mums turi būti prioritetas.

Kaip manote, ar lietuviai yra pakankamai patriotiški?

Ne. Mums patogu kovo 11-ąją nusipiešti trispalvę ant veido, ir mūsų meilė Lietuvai baigiasi nubėgančiais dažais.

Daug laiko skiriate savanoriškai veiklai. Kokioje šeimoje augote ir kokia buvo jos įtaka, formuojantis Jūsų vertybėms?

Mano šeima – katalikai. Mums ir man vertybės brangios, gal dėl to nesimėtau jomis.

Buvote maištaujantis ar tipinis „geras vaikas“?

Jautrus

Kaip dėl žalingų įpročių?

Turiu tik vieną – darboholizmą.

Kokie Jūsų santykiai su tėvais? Ar visada jautėte jų palaikymą?

Vieninga šeima – tvirtos šeimos pagrindas. Svarbu girdėti, matyt ir kalbėtis vienam su kitu.

Kokią įsivaizduojate savo šeimą?

Puoselėjančią vertybes, meilę Lietuvai, jausmingą gyvenimo ir likimo bendrakeleivę.

Ar yra lengviau susirasti antrąją gyvenimo pusę atitolus nuo pramogų pasaulio šurmulio? Juk dabar lieka daugiau laiko asmeniniam gyvenimui…

Pavargau nuo vienatvės. Dabartinė mano veikla pasiglemžia visą laiką. Neturiu kada ieškoti jos. O taip norisi…

Kuo užsiimate laisvalaikiu?

Maisto gamyba, žirgai, knygos, kelionės. Taip pat užsiimu kūryba, rašymu.

Dėl kokių gyvenime priimtų sprendimų labiausiai džiaugiatės ir dėl kokių gailitės?

Džiaugiuosi kiekviena diena, kiekviena jos dovana – gera ar bloga. O gyvenimui esu dėkingas už viską. Tačiau labiausiai gaila prarastų meilių, kurių buvo dvi.

Kas jums yra žurnalistika ir kodėl jūs rašote?

Pradėjus veikti žiniasklaidoje supratau, kad: Trokštu rašyti apie viską, kas degina širdį, kas kutena jausmus ir kas man atrodo aktualu.

Kūryba, kaip ir muzika, manau, turi būti išjausta, išnešiota, išpuoselėta jausmų lopšyje.

Jei manęs paklaustų, kada aš rašau, atsakyčiau: tada, kai skauda. Kai neskauda, aš gyvenu ir saulę po kojomis ridinėju.

Atskleiskite apie ką jūsų būsima knyga - Laiškai meilei?

Meilė gali būti graži, įkvepianti, negailestinga, maloninga, pasiaukojanti, nesuprantama, žudanti, nuostabi, kaip gėlės žiedas, bet ji yra, be jos gyvenimas blankus, tik ji parodo, koks nuostabus mūsų pasaulis ir gali skaudžiai nubausti, tuos, kurie jos atsižada, nebrangina, paverčia pramoga. Meilę reikia puoselėti savo sieloje, net nelaiminga meilė tai likimo pamoka, kuri lieka graži prisiminimuose.

Kiekvienas patiriame meilės ilgesį, bet tauri meilė aplanko retai. Labai dažnai mes ją nuvejame, išgąsdiname savo praktiškumu, priverčiame stovėti kitų vertybių eilėje tol, kol ji mus palieka. Tada apmiršta siela.
Tikrumo ir sielos atgaivos paieškos ir tas stabtelėjimo romantiškam polėkiui momentas aktualus, manau, visiems. Tad kviečiu įsitaisyti patogiai, galbūt jaukų vakarą ar ankstyvą rytą, pasiimti puodelį skanios arbatos ar kavos ir, skaitant mano „Laiškus meilei“, pasikviesti į namus gražiausius prisiminimus, gyvenimo pavasario dvelksmą, paklausyti, ką kužda jūsų siela.

Nes žmogus be prisiminimų, svajonių, nejaučiantis dėkingumo už dovanotas laimės akimirkas – lyg robotas. Pabandykime reflektuodami klausytis ir girdėti savo brangaus žmogaus žodžius, sielos kalbą, suvokti lūkesčius. Juk iš mažų, bet labai reikšmingų detalių susideda gražiausias jausmų paveikslas. Nepamirškime tų akimirkų, kurios tapo brangiais prisiminimais. Nebijokime mylėti, būti atidūs, nedalinkime savo gerumo šykščiomis porcijomis. Būkime tais mažais vaikais, kurie myli iš širdies, ir norėtų širdyje sutalpinti visą pasaulį.