Ignalinos krašto muziejus pakvietė į naujos ekspozicijos „Jonas Rustemas – dailininkas ir pedagogas (1762–1835)“ pristatymą

Šiemet sukanka 260 metų, kai gimė Jonas Rustemas (1762–1835) – žymiausias XIX a. pirmos pusės Vilniaus dailininkas, Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedros profesorius, garsėjęs ir savo kūryba,  ir pedagogine veikla. Jonas Rustemas dažnai lankydavosi Dūkšto dvare, kur gyveno jo bičiulis Vilniaus universiteto filomatų draugijos veikėjas Tomas Zanas. Dailininkas ir palaidotas šalia dvaro stovėjusios bažnyčios rūsyje. Taip visam laikui jis likęs ir Ignalinos krašto atminime.  Kapavietę ženklina obeliskas, pastatytas 1974 m. (architektas V. Kunickas).

Kovo 10 d. Ignalinos krašto muziejus pakvietė į naujos ekspozicijos „Jonas Rustemas – dailininkas ir pedagogas (1762–1835)“ pristatymą. Apie Jono Rustemo asmenybę ir jo palikimą pasakojo muziejaus direktorė Renata Veličkienė. Ji citavo dailininko ir pirmojo Rustemo biografo Vincento Smakausko kadais užrašytus pranašiškus žodžius: ,,Rustemo vardas, su didele pagarba perduodamas iš lūpų į lūpas,  pasieks ateities kartas. Ir nors pavydus laikas kada nors užlygins jo šeimos, draugų ir mokinių ašaromis aplaistytą kapą, dailininko šlovė pergyvens amžius". Ekspozicija džiaugėsi ir už prasmingą darbą muziejininkams dėkojo renginyje dalyvavęs savivaldybės mero pavaduotojas Juozas Rokas. Kalbėta ir apie kitas iniciatyvas siekiant išsaugoti šio žymaus žmogaus atminimą, tinkamai sutvarkyti jo palaidojimo vietą. Na, o muzika visus susirinkusius pradžiugino Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklos mokytojas Raimondas Jasiulionis ir jaunasis fleitininkas Kostas Kutra.

Muziejus parengė penkis nuotraukomis iliustruotus ekspozicijos stendus, jų  tekstai parašyti pagal Rūtos Janonienės knygą „Jonas Rustemas“. Tai gyvenimo faktai, veiklos bei kūrybos aprašymai, informacija apie dabar vėl atgimusį, privačiomis iniciatyvomis atnaujintą Dūkšto dvarą, kuriame vasaras leisdavo žymus dailininkas, atvykdavo ir poetas  Adomas Mickevičius. Taip pat pateikiama informacija apie Pūškų dvarą, kuriame, kaip teigiama, viešėdamas ir jau sunkiai sirgdamas mirė Jonas Rustemas. Yra ir 1956 m. sudegusios barokinės medinės bažnyčios nuotrauka ir trumpas aprašymas. Būtent jos kriptoje palaidotas žymus dailininkas, visam laikui likęs Ignalinos krašte. Parodai vertingų Jono Rustemų paveikslų ir kortų skaitmeninius vaizdus paskolino Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, dokumentų ir piešinių kopijas – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka.

Jono Rustemo motina buvo prancūzė, tėvas – armėnas. 10 metų Rustemą Podolės žemių generolas Adomas Kazimieras Čartoriskis, susižavėjęs geru berniuko prancūzų kalbos mokėjimu, atsivežė į Pulavų dvarą Lenkijoje. Čia jį piešimo pagrindų mokė Čartoriskių namų mokytojas Žanas Pjeras Norblenas.  Vėliau jis nusivežė berniuką į Varšuvą. Rustemas baigė mokyklą, studijavo menus. Manoma, kad 1788–1790 m. praleido Vokietijoje. Nuo 1790 m. gyveno Lietuvoje. Tapė portretus, vertėsi privačiomis dailės pamokomis, laiką leido dvaruose. 1979 m. pradėjo dirbti Vilniaus universitete. 1800 metais jaunajam piešimo dėstytojui suteiktas dailės magistro laipsnis, nuo 1811 m. jis – profesorius, nuo 1819 m. – katedros vadovas. J. Rustemas kūrė paveikslų galeriją, organizavo studentų dailės parodas, ieškojo rėmėjų nepasiturintiems studentams, buvo paruošęs Dailės skyriaus pertvarkymo į Dailės fakultetą projektą. 1820 m. surengė visų dailės katedrų kūrinių parodą, tokios parodos organizuotos kas dvejus metus.

Vilniuje dailininkas praleido beveik keturiasdešimt metų. Jis įsiliedavo į įvairias miesto kultūrines iniciatyvas: „Uoliojo lietuvio“ masonų ložės ir  teatrinė veikla, kostiumų, spektaklių scenografijos kūrimas, žiemos karnavalai, salonų pokalbiai ir linksmybės... Šeimos gyvenime būta ir džiaugsmų, ir netekčių. Išgyventa dukrelės, vėliau žmonos Onos netektis, antrąkart bandyta šeimos laimė... Sunkiausias laikotarpis prasidėjo 1831 m., kai universitetas ištuštėjo, o dauguma studentų įsiliejo į sukilėlių būrius. Tuomet profesorius jau sunkiai sirgo ir suprato, kad jo viso gyvenimo darbas stoja ir griūva. Niekas nežino, kaip ir kodėl paskutinių savo dienų užuovėja jis pasirinko ant Gilūtų ežero kranto stovintį Pizanių valdomą Pūškų dvarą. Apie tai liudija Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje saugomi šiame dvare rašyti Jono Rustemo laiškai.

J. Rustemo kūryba ir pedagoginė veikla, kaip teigiama, padarė didžiausią įtaką XIX a. Lietuvos dailei. Rustemo, kaip ir Valentino Vankavičiaus, Vincento Smakausko, Kanuto Rusecko kūryba – tai  to laiko dailės branduolys. Portretai buvo pagrindinė J. Rustemo kūrybos sritis. Savo drobėse dailininkas įamžino kone visą to meto Vilniaus ir dalies Lietuvos diduomenę, universiteto profesorius ir miesto inteligentiją, šeimos narius ir bičiulius. Jis tapė Oginskius, Radvilas, Tiškevičius, Sniadieckius ir kitus. Ne viename paveiksle įamžino  ir savo išraiškingą veidą. Bruožų egzotiškumą dar labiau sustiprindavo raudonas turkiškas fesas, kurį, pasak amžininkų, „amžinai ant galvos nešiojo“. Ekspozicijoje galima pamatyti ir jo žmonos Onos portretų. 

Vienas netikėčiausių ir labiausiai intriguojančių J. Rustemo kūrinių  – didžiulio populiarumo sulaukusios „Fantastinės kortos“. Jų idėja, greičiausiai, buvo perimta iš XIX a. pradžioje Vokietijoje plitusių „Cotta“ kortų, kuriose kortų ženklai buvo integruojami į piešinius, taip kortų žaidimą – anuomet populiarią laisvalaikio pramogą – paverčiant estetinio lavinimo priemone. „Fantastines kortas“ J. Rustemas komponavo iš įvairių savo piešinių ir eskizų.  Kita jo palikimo dalis – piešiniai ir akvarelės, kurių išliko tik maža dalis, nes didumą jis pats išdovanojo savo draugams ir bičiuliams.

Pasak amžininkų, kadaise J. Rustemo tapytų paveikslų buvo kone kiekviename Lietuvos dvare. Rūtos Janonienės monografijoje yra rašoma, kad yra išlikę 75 portretai, o  daugiau nei apie 130 portretų yra žinoma iš literatūros, dailininko mokinių kopijų, raižinių ir litografijų.