| Naujausi | Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | Specialiosios rubrikos | +Projektai |  etaplius TV |
Nors visa Lietuva tėra tik mažas žemės lopinėlis, bet joje, kaip rankos penki piršteliai, skirtingi penki regionai, turintys ryškiai išsiskiriančias kultūrines ribas. Ir dar tuose pačiuose regionuose pilna įvairiausių kultūrinių ribų ribelių, ne veltui ir pačiam Ignalinos krašte sakoma, „kad kožna ūlyčia sava ūtarkų tūri“, taip ir su šventėmis bei tradicijomis.
Šnekant apie aukštaitiškas užgavėnes, etnologai jau gerus du dešimtmečius mėgina atskirti aukštaičių ir žemaičių užgavėnes ir primygtinai ragina renginių organizatorius nesuniveliuoti, nesuplakti į vieną krūvą aukštaitiškų ir žemaitiškų papročių, nes tai jau „nusikaltimas“ regiono kultūrai.
Toks išskirtinis Užgavėnių personažas „Morė“, labai jau žinomas ir kažkodėl labai prilipęs ir aukštaičiuose, yra buvęs tik mažoje Žemaitijos dalyje. Etnologas prof. L.Klimka teigia „Labai svarbus Užgavėnių personažas – mitinė žiemos dvasia. Jeigu Žemaitijoje ji moteriška: Morė, Kotrė, Magdė, Senė, Kūniškė, tai aukštaičiai turi Gavėną, Dziedą, Čiučelą, o tai lemia skirtingų genčių paveldas, nes Aukštaitija susiformavo iš žiemgalių, sėlių ir lietuvių, o Žemaitija iš kuršių ir kitų smulkesnių genčių.
Morės deginimas visoje Lietuvoje rodo, koks didelis žiniasklaidos ir Rumšiškių poveikis. Jeigu Rumšiškėse švenčiamos žemaitiškos Užgavėnės, reiškia kitaip ir būti negali”. Nors iš tikrųjų turime labai būdingų savo krašto papročių. Ir organizuojant Užgavėnes reikėtų į juos atsižvelgti. Taigi jeigu pas žemaičius išlikę medinės kaukės „ličynos“, tai aukštaičiams labiau būdingi persirengėliai. Jeigu žemaičiai užgavėnėms verda riebų šiupinį, tai aukštaičiai kepa bulvinius blynus ir vėdarus, tai vėlgi atspindi skirtingus papročius, kulinarinį paveldą. Jeigu žemaičiai degina Morę, tai aukštaičiai Gavėną sodina ant rogių ir nuleidžia nuo kalno ar paskandina. Nebus „grieko“ jei ir sudeginsit, svarbu atsikratyt, kitaip žiemos neišvarysit.
Dr. A.Vaicekausko, jau daugelį metų tyrinėjančio žiemos ciklo kalendorinių švenčių personažus, tvirtinimu, persirengėliai su medinėmis kaukėmis – „velniai“, „daktarai“ būdingi tik Žemaitijai – mūsuose persirengėliai „svetimšaliai, atajuonys“ tiesiog dažydavosi suodžiais veidus. Prie tipinių aukštaitiškųjų persirengėlių, sutinkamų žiemos ciklo kalendorinėse šventėse, pasak A.Vaicekausko, būtų priskiriami daugiau zoomorfiniai (į gyvūnus panašūs) personažai – „meška“, „gervė“, „raitelis su arkliu“. Taip pat demonomorfiniai – „malpa“, „smertis“, o iš antropomorfinių – „svetimšaliai“.
Nalšios muziejaus etnologė Violeta Balčiūnienė remdamasi rašytiniais šaltiniais charakterizavo Rytų aukštaičiams būdingus Užgavėnių personažus:
„Užgavėnių persirengėliai ne tik pramogai skirti. Jie turi gilią prasmę – simbolizuoja ateivius iš anapusinio pasaulio, kurie, kaip seniau tikėta, lanko mus ne tik per visas kalendorines šventes, bet ir esminiais gyvenimo momentais (per gimtuves, vestuves, laidotuves).
„Meška“ – toteminė giminės globėja, sutinkama ir per žiemos šventes, ir per vestuves, turinti įtakos vaisingumui (tuo pačiu ir derlingumui). „Gervė“ – šio personažo mitologinės ištakos atskleistos nepilnai, bet nustatyta, kad „gervė“ siejasi su vaisingumu (derlingumu). Gervė gąsdina vaikus, užkabinėja netekėjusias merginas, laistosi vandeniu, taikosi kiekvienam įgnybti. „Arklys/raitelis“ – personažas, susijęs su ūkine arklio svarba bei mitologija: Europos ir Azijos tautos tikėjo, kad žirgas padeda įveikti ribą tarp šio ir anapusinio pasaulio, kad jis siejamas su kelione anapus (Lietuvoje senais laikais raitelis būdavo laidojamas drauge su savo žirgu viename kape). Raitelio kaukė jau vėlesnė. Raitelis su arkliu šokinėja per kliūtis, giria savo arklį arba pardavinėja.
„Giltinė“ – archajiškas šaknis turintis personažas, primenantis „anapusinę“ persirengėlių prigimtį. Ji švaistosi dalgiu, visus „gąsdindama“. „Malpa“ mažas žmogutis – didele galva ir neišsivysčiusiu, mažu kūnu. Sutinkama visoje Lietuvoje. Kaukė padaroma nesudėtingai, bet tikrai įspūdingai atrodo: ant galvos uždedamas rėtis, ant kaklo užsegamas sijonas ir pakeltas aukštyn surišamas virš rėčio – taip padaroma galva. Tada imamas vyriškas švarkas ir pritvirtinamas žmogaus juosmens lygyje. Per rankoves prakišus pagaikštį, padaromos rankos. Išeina mažo ūgio padaras su milžiniška galva, „nebylus“, įvairiai besiskėtriojantis ir besilaistantis vandeniu. Tai kauko (namų naudos nešėjo) prototipas. Senovėje kaukų garbei buvo skirtos šventės, tik vėliau krikščionių pavadintos Užgavėnėmis.
Beje, Ignalinos krašte yra išlikęs posakis: „Stovi (tyli) kai molpa“, atseit, be žado, negalintis nei žodžio pasakyt. „Atajuonys“ , taip užvadinau personažus, kurių senieji užvardinimai žeidžia kitataučių jausmus, (čia turima omeny svetimšaliai, kaip vietiniai vadina ir siekiant išvengti patyčių atspalvio tikrai galime taip juos ir vadinti) – pramoginiai personažai, simbolizuojantys „svetimšalius“, sutinkami Užgavėnių, vestuvių metu visoje Lietuvoje. Dažniausiai neturi veidą slepiančios kaukės, tik išsisuodina veidus. Atajuonys šoka, dainuoja, glebėsčiuojasi, išsuodindami, apgaudinėja, mainikauja. jų moterys „buria ateitį“, kartais nešiojasi apverstą aukštyn kojomis „vaiką“. Beje, moterimis dažniausiai persirengia vyrai, vyrais – moterys.
Aukštaičiai per Užgavėnes, jei tik turėdavo arklį, būtinai važinėdavosi, jei ne pas gimines, tai bent savo žiemkenčių laukus apvažiuodavo. Ir lenktynes surengdavo, ir bernai mergas iš rogių išversdavo bei sniege išvoliodavo, kad rugeliams jėgų perduoti po sunkios žiemos prabusti. Mamos ir vaikus tądien iš namų išvarydavo, kad bent vieną kartelį nuo kalniuko su rogutėm ar su gelda nušliuožtų, sakydavo, kad didesni ir stipresni augs.
Ir vakarop išsivažinėję, visus kiemus išvaikščioję, į vieną trobą susirinkę iki vidunakčio stengėsi visas surinktas lauktuves suvalgyt ir trankioj „kuokynėj“ sukratyt, nes po pirmų gaidžių jau „papelčius“, didžiojo pasninko, ramybės ir susikaupimo laikas.
Dar vienas įdomus paprotys „šokimas lunton“ per Užgavėnes užfiksuotas tik Ignalinos ir Švenčionių krašte Jaunos mergos ar jaunamartės permesdavo lentą per kaladę ir dainuodamos sūpuoklinę dainą šokinėdavo stačiom besisupdamos, kad linai ilgesni augtų ir rugeliai geriau derėtų.
Lašininis ir Kanapinis, jau visai Lietuvai būdingi personažai atėję į Lietuvą su krikščionybe. Anot D.Vaicekausko pagal ritualinę tradiciją pasakojimas apie Lašininio ir Kanapinio kovą egzistavo nuo seno , kaip paaiškinimas, kodėl negalima valgyt mėsos per Gavėnią. Tėvai aiškino vaikams, kad Kanapinis išvijo Lašininį, bet kai ateis Velykos, Lašininis grįš, o drauge grįš ir mėsa. Jau tarpukario laikais Užgavėnių šventai įgaunant vis daugiau parodomojo teatrališkumo Užgavėnių veiksme įsipynė ir realūs Lašininio bei Kanapinio personažai, simbolizuojantys žiemos ir pavasario kovą.
Dabar dažnai tenka iš Ignalinos krašto žmonių išgirsti, kad jau pas mus tai jokių Užgavėnių nebuvo. Taip, jau turbūt nebuvo mūsų tėvų ir gal netgi senelių gyvojoje atmintyje, kaip nebuvo ir Rasų (Joninių). Bet jei užklausi pateikėjų ar nevažiuodavot arkliais per Ažugavas, beveik kiekvienas atsakydavo, kad važinėjosi, ir lenktynių ėjo, ir pas gimines važiavo.
Apie Užgavėnes buvo rengiamos ir kolūkių žiemos šventės, su arklių lenktynėmis ir įvairiomis varžytuvėmis, būdingomis Užgavėnių šventei. Gilųjį aukštaitiškų Ažugavų klodą parodo ir senosios aukštaitiškos (ignalinskos) dainos. „Šalta žiema šalin aina“, „O tai arklys“ , „Žuvų šukelėm“ per Užgavėnes dainuoja visa Lietuva. Dar vienas Tik kad mūsų paribio, pasienio kraštas sunkiais tarpukario ir pokario laikais, kai būdavo draudžiama rinktis, rengti lietuviškas šventes, padarė savo. Išginė, kaip tą Gavėną, iš mūsų krašto gražias tradicijas, palikdami tik nuotrupas.
Kiekviena tradicinė šventė turėjo ne tik linksmybės, bet ir ugdomąją prasmę. O Užgavėnės tai dar ir pirmieji kaimo teatro vaidinimai, nes kiekvienas persirengėlių personažas turėjo savo vaidmenį ir misiją. Ši šventė visada buvo kaimo ar kelių besibičiuliaujančių kaimų bendruomenių šventė. Kur visi pažinojo vienas kitą ir eidami persirengėliais žinojo kurioj troboj netekėjusios mergos, seni bernai gyvena, kad juos „pakibint“, paragint šeimas kurt.
Kur koks gobšus šeimininkas ar koks pijokystėn linkęs vyriokas išjuokt reikia, kad susimąstytų, samdiniams geresnis būtų, ar suprastų, kad jo ydas kaimynai mato ir išjuokdami per persirengėlių vaidinimus paprotint bando. Užgavėnių šventė lyg kaimo bendruomenės gyvenimo atspindys ir bendruomeniškumo ugdymas. Ir jei tik atsiranda norinčių ją švęsti, nebijokime improvizuoti, bet reikėtų nepamiršti ir remtis senosiomis savo kraštui būdingomis tradicijomis.
Užgavėnių šventės Ignalinos krašte
0 0 0 0 0 6 0
1 1
0 0 0 0 0 0 2 0
0 0 6 0 3 0 0 0 0 0 0 0 0 8 0 0 0 3 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0
