Ignalinoje pasveikintas garbus kraštietis Antanas Terleckas

Vasario 9 dieną žinomam visuomenės veikėjui, disidentui, Lietuvos laisvės šaukliui Antanui Terleckui sukako 90 metų.

Jubiliejaus išvakarėse garbų kraštietį, šiuo metu besigydantį šv. Roko ligoninėje Vilniuje, aplankė Ignalinos rajono savivaldybės ir Linkmenų seniūnijos atstovai. Šis susitikimas jubiliatui buvo graži staigmena. Maloniai priėmęs svečius jaukioje palatoje, Antanas Terleckas prisiminė, kad jau seniai bebuvo gimtajame Krivasalio kaime, o Linkmenyse lankėsi prieš dešimtmetį, kai miestelyje buvo pastatyta ir pašventinta kunigaikščio Lengvenio medinė skulptūra. „Tuomet visai kitaip atrodžiau, buvau daug stipresnis“, – sakė Antanas, kuris ir šiandien tikrai gerai atrodo, žvaliai bendrauja ir juokauja.

„Džiaugiamės tuo, kad galime jus matyti, pasveikinti, didžiuotis jūsų darbais. Esate Lietuvos sąžinės balsas, jos istorija ir stiprios dvasios bei meilės pavyzdys...“, – sveikindamas jubiliatą kalbėjo mero pavaduotojas Laimutis Ragaišis. Linkmenų seniūnas Jonas Alekna perdavė nuoširdžius gimtojo krašto žmonių linkėjimus ir sakė, kad visi Antaną prisimena, gerbia, geru žodžiu mini. Jubiliatą taip pat sveikino Ignalinos viešosios bibliotekos direktorė Loreta Aleknienė. Garbiam sukaktuvininkui buvo užrišta specialiai jam išausta vardinė juosta, dovanotos knygos apie Rytų Aukštaitijos kaimus, žymius žmones. Na, o kad šventė būtų dar linksmesnė, seniūnas ir savo armoniką atsivežė. Pirmiausia buvo sugiedota „Ilgiausių metų...“, o paskui Antanas kartu su visais dainavo taip jo mėgstamas lietuvių liaudies dainas. Šiomis gražiomis akimirkomis džiaugėsi ir jubiliato dukra Vilija. Dėl tėvo antisovietinės veiklos jos, kaip ir visos šeimos, gyvenimas buvo tikras išbandymas: tėvo suėmimai, kalinimai, trėmimai, šeimos narių sekimas, nuolatinis nerimas ir baimė... Dabar mums tai sunkiai suvokiama.

Šį susitikimą filmavo LRT ir Ignalinos televizijos, vertingos medžiagos užfiksavo iš Linkmenų kilęs kino operatorius Eugenijus Ostašenkovas. Antanas Terleckas prisiminė savo jaunystės, studijų metus, laiką praleistą kalėjimuose ir lageriuose. „Kalėjau ne tiek jau daug, tik 11 metų. O sveikas išlikau gal dėl to, kad mane mažai mušė, nežinau, kodėl...“, – ramiai, be jokios nuoskaudos pasakojo laisvės gynėjas. Antanas Terleckas Vilniaus universitete baigęs ekonomikos studijas, vėliau mokęsis aspirantūroje, turėjo gerą tarnybą banke, dirbo Vilniaus miesto valdybos viršininko pavaduotoju. Tačiau jis atsisakė galimo labai patogaus ir sotaus gyvenimo, nes visada tikėjo, kad Lietuva bus laisva. Tą nuolat kartojo ir, kaip sako dukra, kartais tie žodžiai jau atrodydavo tiesiog juokingi.

Savo dvasia visada buvęs laisvas šis žmogus turėjo neįsivaizduojamos drąsos. Jo pareiškimai, laiškai, raginantys nutraukti Lietuvos okupaciją, buvo skelbiami per „Laisvės“, „Amerikos balso“, „Vatikano“ ir kitas radijo stotis, leidžiamos brošiūros. Net ir po ketverių metų, praleistų Sibiro Taišeto konclageryje, jis nesiliovė. 1976–1977 metais buvo vienas iš pogrindinio leidinio „Laisvės šauklys“ leidėjų. 1978 m. vasarą su bendraminčiais įkūrė Lietuvos laisvės lygą, leido nelegalų leidinį „Vytis“. 1979 metų rugpjūčio 23 dieną A. Terleckas su bendraminčiais parašė ir išplatino vadinamąjį 45 pabaltijiečių memorandumą, raginantį likviduoti Baltijos valstybėse Molotovo-Ribentropo pakto pasekmes. 1979 metų spalio 30 dieną buvo suimtas ir nuteistas 8 metams laisvės atėmimo. Kalėjo Urale, ketverius metus praleido Magadano tremtyje. Grįžęs 1987 m. rugpjūčio 23 dieną karu su bendraminčiais organizavo mitingą Molotovo-Ribentropo sąmokslui paminėti...

„Daug visko buvo, daug patirta, visko neišpasakosi...“, – atsidūsta žurnalistų kalbinamas pašnekovas. Jis neturi jokios pagiežos, jokio pykčio jausmo dėl savo gyvenimo. Juk pats tokį pasirinko. Žinoma, buvo skaudu, kai suėmimo metu jo neišleido į mamos laidotuves, arba kai ilgai keliavęs iš Sibiro, jis nespėjo į brolio laidotuves... Turėjo ir pasirinkimo galimybę. Kartą jam buvo siūloma visiška laisvė, jei tik kalbėdamas su žmonėmis vis minės, kad Lietuvai nėra jokių galimybių būti nepriklausoma... Jis tą pasiūlymą išklausė ir pasirinko baigti kalinimo laiką lageryje. O su savo tardytojais ir prižiūrėtojais sakosi visada normaliai bendravęs, jie jį netgi gerbę. Jau vėliau, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, būta ir įdomių susitikimų. „Stoviu, prekiauju savo knygomis ir prieina buvęs tardytojas. Norėjo nusipirki vieną knygą ir paprašė nuolaidos kaip senam pažįstamui. Pardaviau su nuolaida...“, – pasakoja Antanas.

Visada tikėjęs Lietuvos laisve, šiandien Antanas Terleckas džiaugiasi gyvenimu, savo artimaisiais ir ramiai vertina įvykius. Bene vienintelis jam nepatinkantis dalykas – tai žmonių baimė. Jis negali suprasti, kodėl žmonės tyli, kodėl neina į gatves, jei jaučia neteisybę, kodėl nekovoja už save ir savo teises, už geresnes gyvenimo sąlygas. „Reikia nebijoti pareikšti savo nuomonę ir toliau kovoti dėl Lietuvos. Šitokio bailumo tai aš nepripažįstu...",– sako vyras, kažkada turėjęs baimių, bet paskui jas praradęs. Ir paprašytas ką nors palinkėti kraštiečiams, Lietuvos žmonėms ir ypač jaunimui, jis net kelis kartus pakartoja tą patį žodį: „drąsos, drąsos, drąsos...“.