Ignalinietė Stasė Bivainienė: „Ignalina visada buvo labai miela“

Ignalinos rajono savivaldybė tęsia istorinių publikacijų ir prisiminimų rubriką „Ignalinai–155. Prisiminimai". Pateikiame ignalinietės Stasės Bivainienės atsiminimus.

Ignalinietė Stasė Bivainienė, rudenį švęsianti 78-ąjį gimtadienį, maloniai sutiko papasakoti apie savo gyvenimą Ignalinoje, darbą ligoninėje, prisiminti jaunystę ir sutiktus žmones. Utenoje gimusi, augusi ir mokslus medicinos mokykloje baigusi tuomet dar panelė Kažukauskaitė daugiau nei prieš penkis dešimtmečius pravėrė neseniai pastatytos ligoninės Ignalinoje duris.

Kaip sako, ligoninė buvusi tokia graži, tokia puiki, su daugybe skyrių, būriu jaunų gydytojų... Kartu su Stase į pirmąją darbovietę atėjo dar 12 merginų. Visos jos nežinojo, kur jas paskirs. Stasė pradėjo Vaikų ligų skyriuje. Taigi, sugrįžtame į tuos laikus, kai slaugytojas dar vadino seselėmis. Taip gražiai tas žodis merginai skambėjo: ,,kokios mes buvom savo darbui atsidavę sesutės, kaip savęs negailėjome, kaip stengdavomės...“.

Ligoninei tuomet vadovavo vyr. gydytojas B. Balkevičius. Stasė prisimena, kad jis buvęs toks nedidukas ir labai griežtas, o jo pavaduotoja  R. Gaigalienė – labai aukšta ir taip pat griežta. Kai jie kartu eidavo, šypseną sukeldavo. Geru žodžiu moteris mini savo bendradarbes Zitą Kovalevskają, Kastutę Čeponienę, Angelę Bukauskienę, Zitą Kazokaitę ir kt.

Gražiai prisimena Ignalinos ligoninėje chirurgu dirbusį Vytenį Andriukaitį: ,,jis buvo toks protingas, toks aktyvistas. Aš jo tėvelius padėdavau prižiūrėti, paslaugydavau. O jie man tiek daug apie tremtį pripasakodavo. Dar ir dabar saugau tėvelio Sibire padarytą pintą krepšelį. Tokį patį ir gydytoja R. Žvirblytė turi. Esu dėkinga Dievuliui. Jis man tiek įdomių žmonių davė pažinti...“,– pasakoja moteris.

Kokia buvo Ignalina

Ignalina tuomet, pasak Stasės, labiau panašėjo į kaimelį nei į miestelį, bet viskas buvo labai tvarkinga: ,,toks biednas, bet labai mielas miestelis“. Beveik nesimatė daugiabučių namų. Skubant į darbą ligoninėje  reikėjo praeiti šabakštynus, kemsynus. Vakare būdavę net ir baisoka. Paskui tuos kemsynus ėmė kirsti, statyti namus. Paskiausiai buvo pastatyti Aukštaičių gatvės penkiaaukščiai. Nebuvo daugiabučių ir Smėlio gatvėje, Stasė jų statybas atsimena. Ir jaunų šeimų įkurtuves. Viename tų naujųjų namų jos draugė ir bendradarbė Zita su šeima įsikūrė. Vaikų darželis, kaip mena, dabartinėje Laisvės gatvėje, kur dabar laidojimo namai, mediniame name buvo įsikūręs, vėliau – daugiabutyje Ligoninės gatvėje. 

Ignalinoje savo veiklą vystė daug įvairių statybos ir techninio aptarnavimo organizacijų. Buvo didelė pieninė, prie turgaus veikė kepykla, kuriai vadovavo G. Vapsvienė. Policijos pastato dar irgi nebuvo. Policininkai dirbdavo Atgimimo mediniame kukliame name dabartinėje Atgimimo gatvėje, netoli kunigo namo (dabar Caritas).  Stasė prisimena gražius gėlynus, kurie ypač puošė miestą. Visi, kas į svečius atvažiuodavo,  girdavo Ignaliną. ,,O jau kokie faini buvo poilsiautojai iš Leningrado. Mes juos dačnikais vadinome. Tokie išsilavinę, šviesūs, įdomūs žmonės. Ir pas mano anytą name priešais viešbutį gyvendavo. Ir visas viešbutis ūžė. Vasarą žmonės persikraustydavo į lauko virtuvėles, sandėliukus, geriausius kambarius poilsiautojams užleisdavo. Ir dabar juos dauguma gražiai atsimena. Labai draugiški buvo...“,– pasakoja moteris. 

Stasė gyveno ,,ant buto“ (nuomojosi kambarį) pas dabar žinomo žolininko Juozo Ruolios senelius Turistų gatvėje: ,,Juozukas labai draugavo su kunigu Ignu Jakučiu. Mes visi galvojome, kad ir jis pats į kunigus eis, bet jau tada augalais  domėjosi, kaime augino visokiausių žolynų“.

Laisvalaikis

Žinoma, kol buvo netekėjusi, Staselė kartu su draugėmis vis bėgdavo į šokius. Ji puikiai atsimena, kokios gražios Ignalinoje būdavę šventės, koncertai,  kiek žmonių šurmuliuodavo žiemos sporto centre, kur stovėjo Ignaliną garsinęs medinis tramplinas, šuoliai nuo kurio sutraukdavo galybę žmonių. „O jau jaunimo kad privažiuodavo, nemoku apsakyti. Labai džiaugdavosi visi. Ir mano vyras Jonas nuo tramplino šokinėdavo. ..“, – su šypsena prisimena moteris.

Staselė pasakoja, kad jaunystėje ji buvusi labai aktyvi, viskuo domėjosi, visur ėjo, važiavo, dalyvavo. Dainavo chore, ansamblyje, vaidino agitbridadoje (agitbrigadà – mažas  teatro mėgėjų kolektyvas, kuriantis aktualios tematikos satyrinius vaidinimus).  Ypač žinomas buvo Ignalinos mišrus choras. 1965 Ignalinos šis kolektyvas  Utenoje vykusiame zoniniame konkurse buvo pripažintas geriausiu, o respublikiniame – laimėjo trečiąją  vietą, 1970 m.  – jau antrąją vietą ir buvo pakviestas dalyvauti Dainų šventėje.  Stasė Bivainienė tuo metu buvo viena aktyviausių choro narių. Prie choro laimėjimų daug prisidėjo jo vadovai Stasys Juškus, vėliau Kęstutis Ilgūnas. K. Ilgūnui 1960 m. suteiktas Lietuvos kultūros žymūno vardas. Jis, kaip pasakoja, buvęs labai energingas, kūrybingas, reiklus, o kartu parastas, kuklus ir taktiškas žmogus.

Ant Staselės kambario sienos kabo jos geros bičiulės, šviesios atminties nusipelniusios dailės mokytojos Eugenijos Bulatovienės-Gaulienės sukurtas kilimėlis: „Mes labai bendraudavome ir su Eugenija, ir Petru Gaule. Jų namuose dažnai lankydavausi. Ten suvažiuodavo ir poetų, ir kompozitorių. Nedrąsu man būdavo su jais, bet įdomu. Aš tik klausydavau ir klausydavau...“

Dabartis

Šiandien Stasė vis dar taisosi, vis sveiksta nuo prieš kelis metus ištikusios negandos – jos darbus ir pagalbą žmonėms nutraukusio insulto. Sustabdė jis niekaip negalėjusią sau duoti daugiau poilsio ir vis pas naują ligonį ar klientą bėgančią gailestingąją seselę. Tačiau moteris tiki, kad jai Dievulis dar leido pagyventi, apsaugojo nuo visiškos negalios. Moteris labai dėkinga būtent Ignalinos medikams už laiku suteiktą pagalbą, tai turėjo lemiamos reikšmės. 

Stasei daug padeda ją ištikimai slaugiusi sesuo Genutė. O ji pati puikiai žino – judėjimas yra visa ko vaistas. Tai ir juda. Dažnai Staselę galima pamatyti vaikštant su šiaurietiško ėjimo lazdomis. Visus pažįstamus ji maloniai užkalbina ir geru žodžiu palydi. O dabar džiaugiasi žydinčiu pavasariu ir gražia Ignalina. Sveikatos ir ilgiausių metų Staselei!

Ligoninės pastato nuotrauka  – iš "Ignalinos istorijos apybraiža. 1971 m.", kurią paruošė Ignalinos I vid. mokyklos kraštotyrininkai kartu su mokytoja O. Černiene. Kitos senosios nuotraukos yra asmeninio albumo, spausdintos Stasės Bivainienės išsaugotuose spaudos leidiniuose. Gaila, kad moteris daugybę savo senų nuotraukų tiesiog sudegino...