Ignalinietė N. Daubarė – ginklą iškeitė į teptuką

Ignalinos viešoji biblioteka tęsia susitikimų su Ignalinos dailininkais ciklą. Menininkai  kalbinami jų aplinkoje ir tai renginiams suteikia žavesio bei išskirtinumo. Pirmasis apsilankymas buvo Jono Grundos galerijoje „Skaptukas“, o antrajam susitikimui projekto vadovė Laimutė Andrijauskienė menu besidominčius pakvietė į Nerijos Daubarės namų kiemelį Ignalinos Miško gatvėje. Save laisva menininke vadinanti Nerija naująjį nediduką būstą gražiai ištapė puikiomis saulėgrąžomis ir pavertė išskirtiniu. Prie jo dabar dažnai stabteli praeinantys, pravažiuojantys, o drąsesni net ir kieman įbėga pafotografuoti.   

Apžiūrėję Nerijos dirbtuvėles ir pavartę jos naują kūrybos aistrą – vaikiškos knygelės iliustracijų aplanką – susitikimo dalyviai jaukiai susėdo lauke, už ūkinio pastatėlio besiglaudžiančioje pavėsinėje, kur moteris leidžia savo poilsio minutes, geria kavą, kalbasi su draugais. Kas norėjo, galėjo irgi kavos išgerti, dar kartą be galo mielomis iliustracijomis su šypsena pasigrožėti bei klausytis menininkės minčių, kurias palengva, lyg siūlų kamuolį vyniojo Ignalinos Česlovo Kudabos gimnazijos dailės mokytoja Audronė Čeponienė.

„Gimiau, augau ir mokiausi Vilniuje. Mano mama architektė, tad ir aš nuo vaikystės nepaleisdavau pieštuko iš rankų. Deja, vėliau daug metų dirbau su kūryba nieko bendro neturinčiame darbe, todėl tapyba buvo mano laisvalaikis. Vėliau išvažiavau gyventi į Ignaliną ir, turbūt, gamtai įkvėpus, kūryba vėl tapo mano ne tik darbu, bet ir pomėgiu, laisvalaikiu, atostogomis ir tiesiog – Gyvenimu...“,– taip viešojoje erdvėje prisistato menininkė. Pasirodo, Nerija Ignalinoje ne šiaip sau, čia gimė jos mama, gyveno tetos. Iš pradžių įsikūrusi Vidiškėse, šiandien būtent Ignaliną vadina savo namais. Čia prigijo, susigyveno, čia jaučiasi savo vietą atradusi. Dažnai būnanti viena,  ji nesijaučia vieniša, atvirkščiai – vienišumą gali patirti būdama tarp žmonių. O jų visokių tenka sutikti: ir tokių, su kuriais pabendravus norisi nusipurtyti, ir tokių, kurie įlieja širdin šviesos ir padeda tarsi nuo žemės pakilti... Menininkė sakė turinti labai stiprią intuiciją. Tai ji kažkada patarė bėgti iš Vilniaus, paskui – keisti darbą, dar vėliau, matyt, palikti Vidiškių kaimą, kur pragyveno 25 metus, o dešimtį iš jų dirbo AE apsaugoje.  

Neriją staiga aplankęs vaizdinys – į šviesą kylantis erelis – buvo jos pirmojo paveikslo temos užuomazga ir  sudėtingo moters gyvenimo ieškojimų išraiška. Tuomet, kaip pati sako, dar  pieštuko nemokėjusi valdyti pareigūnė užsidegė tokiu nežemišku noru piešti, kad susirado ir mokytoją. Juo tapo ignalinietis menininkas Jonas Grunda išlaisvinęs ranką ir įkvėpęs širdin viltingą jausmą. Tapydama savo erelį Nerija verkė, verkė iš džiaugsmo ir iš beribės meilės viskam...

„Tie išgyventi nauji jausmai taip patiko, kad atrodė lyg narkotikas. Tada jau supratau, kad arba ginklas, arba teptukas. Žinoma, pasirinkau teptuką ir nė sekundei dėl to nebuvau suabejojusi. Iki to momento Dievas tarsi nešė mane ant rankų, o paskui davė teptuką ir liepė pačiai eiti...“,– pasakoja menininkė.

Dievas jos kalboje minimas dažnai. Moteris kiekvieną akimirką sakosi jaučianti jo begalinę meilę ir yra dėkinga už viską, ką iš jo malonės yra gavusi. Metusi pareigūnės darbą ir pasinėrusi į kūrybą, Nerija po  aštuonių mėnesių (2009 m.) Ignalinos viešojoje bibliotekoje jau pristatė savo pirmąją tapybos darbų parodą, kuri nustebino ir sužavėjo. Visiems buvo įdomu, iš kurgi čia atsirado nežinoma menininkė. Antrąją parodą ji jau papildė skulptūromis ir vėl visus nustebino. Paskui jos baltosios romantiškos skulptūros „Meleksiukas“ ir „Vidiškių mergelė“ papuošė Vidiškes.

Kūrybiniame kelyje būta daug ieškojimų: išbandyta grafika, tapyba ant šilko, pabaigti odos apdirbimo kursai ir prisijaukintas gana sunkus meniškasis amatas, dar būta ir labai įdomaus šventųjų skulptūrų restauravimo patirčių. Na, o dabar moteris vėl visa dūšia išgyvena naują meilę – kuria iliustracijas Liudmilos Petkevičiūtės knygelei „Ūkis“. Ploniausiu teptuku su didžiausia kantrybe ji piešia gaidį, vištas, antis, paukščiukus ir varliukus, gėlytes... – nuostabų mažo berniuko matomą pasaulį.  Menininkei  tai atrodo bene prasmingiausias laikas, dovanojantis nepaprastą pasitenkinimo jausmą.

Nerija pasakoja, kad ją dažnai žmonės vadina stipria moterimi, o ji tuomet atsako, kad tiesiog neturėjo kitos išeities ir galimybių būti silpna. Viena užaugino tris vaikus, nuolat turėjo galvoti, kaip jais pasirūpinti, ką padėti ant stalo, o kur dar jos pačios – neramios prigimties ir iš tėčio paveldėto žemaitiško, audringo būdo – dvasinės krizės, pakilimai ir nusivylimai.

Ir tik dabar ji jau gali pasakyti, kad atrado tą gilų savęs suvokimo jausmą, gyvenimą be jokių reikalavimų savo garbėtroškai, be noro kam nors įtikti ar patikti, laikytis kažkieno nustatytų taisyklių, išskyrus savo vidines moralines normas ir vertybes. Gamta jai yra didžioji mokytoja, įkvėpėja, pati galingiausia jėga, leidžianti save suvokti kaip šios mažą dalelę ir visišką niekį. Menininkė sako, kad čia, šioje saulėgrąžų pievelėje, ji jaučiasi tiesiog puikiai ir dar nori pasisodinti tikrų, saule žydinčių ir šviesą skleidžiančių gėlių.