Ignaliniečiai kviečia paragauti svirplių: skonis – lyg traškučių

Kam trisdešimties laipsnių temperatūra – jau sunkiai pakeliamas karštis, svirpliams – pats tas. Taigi, koks metų laikas ar oras lauke bebūtų, Jolanta ir Viktoras Trečiokai tokią temperatūrą patiria kasdien, mat kasdien po keletą kartų jiems tenka užsukti į šimtatūkstantinę svirplių „fermą“. Šie dūkštiečiai, abu dirbantys valstybės tarnyboje, išties įkūrė unikalų ūkį, kuris vieniems kelia nuostabą, kitiems – susižavėjimą, treti jau įvertino ir jo naudingumą.

Imtis tokio neįprasto verslo šeimą paskatino Jolantos brolis, gyvenantis Amerikoje. Pamatęs, kad jo sesuo nerimsta be darbo po darbo, pasiūlė imtis neįprastos veiklos. Vis labiau pasaulyje plintanti alternatyvaus maisto pasiūla padiktavo kryptį: svirpliai.

Šiuo metu Respublikoje veikia dešimtys svirplių ūkių. 2020 metų vasario 19 dieną registruotas Trečiokų ūkis „Jolvik“ buvo  32-asis, bet, kaip prisimena Jolanta, niekas nesuskubo nuoširdžiai dalytis turima patirtimi. Todėl dūkštiečių veikla buvo ne tik kad neįprasta, bet ir lydima ne vieno atradimo.

Kadangi svirpliai – šilumamėgiai vabzdžiai, teko pasirūpinti patalpa, kur jiems būtų sudarytos pačios palankiausios sąlygos gyventi, augi ir veistis. Jiems visus metus turi būti trisdešimties laipsnių temperatūra ir 12 valandų per parą šviesti saulė. Trečiokai savo svirpliukus įkurdino buvusiame ūkiniame pastate, tik jį teko papildomai apšiltinti, įrengti tinkamą apšvietimą.

Patalpa, kur apgyvendinta šimtatūkstantinė maistinių svirplių (Acheta domesticus) „banda“ – nedidelė. Joje – plastikiniai konteineriai, kuriuose, kiekviename, kaip teigia Jolanta, galima auginti apie 1 kilogramą svirplių – iki 10 000 vienetų. Tokiame būryje jie kuo puikiausiai jaučiasi.Kiekviename konteineryje įrengti „nameliai“ svirpliams. Jie formuojami iš didžiųjų dėklų kiaušiniams, prakerpant angas svirpliams landžioti ir patogiai įsitaisyti.

Į dėžę dedami sertifikuoti kombinuotieji pašarai svirpliams, kuriuose be kita ko yra ir subalansuoti kiekiai vitaminų, mikroelementų. Bet bene greičiausiai sparnuotoji svirpianti „muzikantų kapela“ sulekia, kai į dėžę įmetama šviežių salotų. (Dėl to Jolantos šiltnamyje jų gana ilga eilė.) Dar būtina pasirūpinti ir vandeniu svirpliams. Jei svirpliai pritrūktų maisto ar vandens, konteineryje gali prasidėti kanibalizmas, tad būtina užkirsti tam kelią. Gerai prižiūrimi svirpliai užauga per porą mėnesių. O tada...

- Ne, ne, mes jų nemarinam, - skuba užbaigti mintį Jolanta. – Mes juos užmigdom, - sako plačiai šypsodamasi.

Išties svirpliai labai jautrūs temperatūrų svyravimui ir šaltyje „užmiega“. Į plastikinį maišelį surinkti ir į šaldymo kamerą uždaryti „užmiega“ gana greitai. Bet kadangi prieš miegą bet kam nepatariama persivalgyti, prieš „miegą“ išvalomas svirplių konteineris, parą jie yra priversti gyventi tik vandeniu (taip išsivalo jų organizmas).

O štai iš „garantuotai užmigusių“ svirplių galima gaminti miltus, natūralius arba įvairiausių skonių „traškučius“. Per pusantro mėnesio savame ūkyje Trečiokai gali nuimti 130 kilogramų svirplių „derlių“, bet augina pagal poreikį, nes, kol neturi sertifikato gamybai, prekiauti gali tik žaliavine medžiaga ir naudoti svirplių produktus edukacijoms ((jų produkcija ištirta Kauno laboratorijoje ir pripažinta tinkama maistui). Neketindami sustoti, Trečiokai jau „aukoja“ buvusią pirtį ir joje įrenginėja gamybos cechą. Kai turės visus reikalingus dokumentus, prisijungs prie prekiaujančių svirpliais komandos. O šiuo metu tiesiog mėgaujasi nauja veikla.

Iš 1 kilogramo „užmigusių“ svirplių, galima pagaminti 300 gramų džiovintų (skrudintų) svirplių. Jolanta su Viktoru gamina skrudintus svirplius. Jų gali pasiūlyti įvairiausių: su svogūnais, česnakais, paprika, čiobreliais, rozmarinu, bazilikais, ciberžole, kariu, džiovintais saulėje pomidorais... Saldumynų mėgėjams turi karamelizuotų svirplių, su šokoladu, kondensuotu pienu. Jais vaišindama atvykėlius, vis dar tiria lietuvių skonį.

Jau kurį laiką Jolantos ir Viktoro Trečiokų savaitgaliai atiduodami smalsiems ir naujoves mėgstantiems. Svirplių augintojai rengia edukacinius užsiėmimus; pasakoja apie šiuos svirpiančius vabzdžius, rodo, kaip svirpliai auga, vaišina jau gatava produkcija.

Nors svirplių gimtinė – Azija, jie paplitę visame pasaulyje. Lietuvoje registruotos trys svirplių rūšys: naminiai, dirvoniniai ir juostakakčiai. Svirpliai mėgsta šilumą, tad gali apsigyventi butuose, prie centrinio šildymo įrengimų, rūsiuose,šiltnamiuose. Vakarais ir naktį patinėliai, trindami vieno sparno aštraus krašto dantukus į šiurkštų gremžtuką ant kito sparno, svirpia, taip viliodami pateles.

Apvaisinta patelė pavasarį drėgnoje dirvoje padeda kiaušinėlius, kurių dėtis siekia nuo 50 iki 100 ir daugiau. Kiaušinėlių skaičius tiesiogiai priklauso nuo aplinkos temperatūros (svirplių veisyklose, esant 30–40 laipsnių temperatūrai, patelė gali padėti iki 600 kiaušinėlių). Iš jų nimfosišsirita jau maždaug po 2–3 savaičių. Nimfos, turinčios suaugusio vabzdžio požymių (maži svirpliukai), augdamos neriasi apie 10 kartų ir visiškai subręsta po 8–12 savaičių.

Žemės ūkyje svirpliai laikomi kenkėjais, šiltnamiuose gali apgraužti pomidorų, agurkų, salotų, špinatų daigus ir net užsimezgusius vaisius. Nors svirplių čirškimas nakčia kartais laikomas vertybe (Kinijoje dėl melodingo svirpimo jie net laikomi narveliuose), sapnuoti svirplį nelinkima – teks kovoti su skurdu ar nemalonumais.

Dūkšte pasklidus gandui apie neįprastą Trečiokų ūkį, kai kas ėmė net baimintis, kad šitie vabzdžiai pabėgę pridarys bėdos visam miesteliui. Stengdamasi išsklaidyti kylančias baimes, Jolanta kvietė ir tebekviečia dūkštiečius užsukti į jų kiemą, apžiūrėti jų „ūkį“, pasivaišinti ir nusiraminti. Ir jei kas klauso ausimis, o ne kojomis (kaip tai daro svirpliai, mat jų klausos organai būtent priekinėse kojose), išgirsta daug naudingos ir įdomios informacijos, išbando naują skonį.

Kol kas paragauti išdrįsta ne kiekvienas. Mat skonis, kaip ir daugelis dalykų, ateina su prigimtimi, tradicija, įpročiu. Kita vertus, kaip ir daugelį dalykų, jį galima formuoti, keisti.

Lietuvoje dar daug kam nepriimtina net mintis apie šį baltymų šaltinį, nors jau ir Europoje yra 6 valstybės, kurios svirplius yra pasitvirtinusios kaip žmogaus maistą. Apskritai, pasaulyje daug kur svirpliai laikomi delikatesu, yra šalių, kur jie ar kiti vabzdžiai parduodami kaip maistas net gatvėse. Prisiminus, kad ir į atsivežtas bulves lietuviai žiūrėjo su įtarimu ir kurį laiką baimingai prie jų pratinosi, yra vilties, kad ilgainiui vietoj traškučių vaišinsime svečius (ir patys valgysime) džiovintais, skrudintais ar kitaip paruoštais svirpliais.

Jolanta tikina, kad skrudinti naminiai svirpliai yra puikus traškus produktas. Tai – neabejotinas baltymų šaltinis, ypač vertinamas sportuojančių žmonių. Svirplių maistingumas prilyginamas jautienai ar lašišai.

Moksliniais tyrimais įrodyta, jog šimte gramų svirplių yra kone dienos kalorijų kiekis. Džiovintisvirpliaiyra sveikas ir skanus naudingų maisto medžiagų šaltinis. Juose yra per 60 proc. baltymų, apie 20 proc. riebalų, 12 proc. angliavandenių, kalcio, skaidulinių medžiagų, druskos, geležies... Tie, kurie jau paragavo svirplių, vartoja juos patiems įvairiausiems virtuvės eksperimentams, kremta vietoje traškučių. Tik Jolanta įspėja: bent jau pradedant, reikėtų sustoti po kokio dešimto svirplio, nepersistengti su baltymų kiekiu. Ragavusieji dalijasi įspūdžiais: vieniems svirpliai primena saulėgrąžas, kitiems – riešutus, pagardinti prieskoniais įgauna jų skonines savybes.

Kol kas Jolanta ir Viktoras Trečiokai tiria rinką, turi minčių apie galimybę eksportuoti savo produkciją į Norvegiją. Bet užsienio šalių negali sudominti sutartimi dėl tiekiamų į rinką kelių ar net keliasdešimties kilogramų svirplių. Didesnius kiekius tiekti galėtų tik susikooperavę svirplių augintojai. Visi turėtų svirpti viename orkestre. Rengti svirplių kovas, kaip tai daroma kai kuriose Azijos valstybėse, mums dar per anksti. Todėl, jei atsirastų Ignalinos rajone susidomėjusių svirplių auginimu, Jolanta ir Viktoras Trečiokai sakė mielai pasidalytų ir patirtimi, ir patarimais.

Vida Gasparavičienė