Ieva Vitkauskaitė: „Amžinas meilės troškimas – nesenstanti tema“

Turbūt dauguma kauniečių ir miesto svečių žino, kad Kauno valstybinis muzikinis teatras ruošia kelias spektaklių premjeras per sezoną. Neseniai buvo pristatyta šiuolaikiška ir moderni “Kita PELENĖS istorija” premjera. Spektaklio statytojai ir jau apsilankę žiūrovai žada nuostabų reginį, tačiau tik nedidelė dalis spektaklių mylėtojų spėjo pamatyti spektaklį. Tad nekantraujantiems ir norintiems suprasti spektaklio kontekstą siūlome galimybę sužinoti XVII a. parašytos pasakos istoriją, pokyčius, svarbiausius elementus.

Daugiausia Pelenės istorijos variacijų sukuriama kino filmuose. Tad kalbiname meno vadybininkę Ievą Vitkauskaitę, kuri analizuoti filmus ir tyrinėti kino industriją pradėjo dar studijuodama bakalauro studijų programoje „Kultūros vadyba“ Vilniaus universitete Kaune. Taip pat yra savanoriavusi keliuose tarptautiniuose kino festivaliuose. 2014 m. kuravo parodą-eksperimentą „Magiškas prisilietimas“ (dalyvavo tarptautiniame šiuolaikinio meno festivalyje „Kaunas mene“), kurio metu kino filmas buvo impulsas atsirasti kitiems meno kūriniams ir tuo pačiu būti instaliacijos dalimi. Šiuo metu I. Vitkauskaitė studijuoja doktorantūroje ir tyrinėja kino kompanijų valdymą, dalyvauja įvairiuose seminaruose, kūrybinėse dirbtuvėse, skaito paskaitas apie kino industriją. Taip pat retkarčiais rašo recenzijas, atsiliepimus apie kino filmus bei pristatinėja filmus kino teatre.

Kokia “Pelenės” atsiradimo istorija?

Pasaka „Pelenė“ yra viena iš mėgstamų, gerai žinomų pasakų pasaulyje. Manoma, jog pasaulyje „Pelenės“ istorijos versijų galima rasti net apie 800. Pelenė ir jos pavydžios seserys minimos net senovės Kinijos rankraštyje.

Prancūzų rašytojo Charlies Perrault 1697 m. parašyta pasaka „Pelenė“, kurioje krikštamotė transformuoja moliūgą, peles ir kitus veikėjus, labiausiai patraukė susidomėjimą kino kūrėjų. Garsioji krištolo kurpaitė atsiranda būtent jo pasakos versijoje. Ši pasaka yra interpretuojama kuo įvairiausiais būdais. Sukurtas ne vienas dešimtis kino filmų, kurių siužetas sąmoningai perpasakoja, interpretuoja Pelenės istoriją. Kiekvienas filmas yra kuriamas vis naujai žiūrovų kartai, tad istorija yra interpretuojama atsižvelgiant į besikeičiančią auditoriją, jos gyvenimą. Kartu su auditorija keičiasi ir klasikinė Pelenės istorija, ji yra adaptuojama.

Jeigu pažiūrėtume istoriškai, XIX a. pab. Georges Méliès pirmasis sukūrė filmą „Pelenė“. Toliau 1922 m. sekė kino kompanijos „Walt Disney“ animacinis filmas, tačiau tik po 28 metų kompanijai perkūrus Pelenės istoriją, ji tapo visiems labiausiai žinoma originalios pasakos adaptacija, ekranizacija kine, remiantis Charlies Perrault parašyta pasaka. Be to, tai dar buvo ir atsakas į pokario kultūrą, madą. Klasikinė istorija apie Pelenę, kurios laimingas gyvenimas baigėsi mirus mamai ir tėvui vedus piktą pamotę, turinčią dvi piktas dukras. Pelenė yra užgauliojama. Vykstant puotai, Pelenę aplanko krikštamotė fėja, kuri ją paruošia puotai, bet po vidurnakčio visi burtai baigiasi. Tai yra vienas geriausių Amerikoje sukurtų animacinių filmų, kuris buvo nominuotas Oskarui ir laimėjo ne vieną prestižinį apdovanojimą. Manau, jog dauguma žmonių savo vaikystėje yra matę šios klasikinės Pelenės istorijos interpretaciją, ekranizaciją.

Originali pasaka „Pelenė“ yra atskaitomasis taškas nuo kurio prasideda istorijos interpretacijos ir sukuriami vis nauji kino filmai, pavyzdžiui romantinė drama „Ilgai ir laimingai: Pelenės istorija“ (angl. Ever After A Cinderella Story“ (rež. A. Tennant), romantinė, muzikinė komedija „Kitokia Pelenės istorija“ (rež. D. Santostefano, 2008), filmas „Pelenės istorija“ (rež. M. Rosman, 2014), fantastinis, romantinis filmas „Pelenė“ (rež. K. Branagh, 2015)- tai tik keli Pelenės istoriją atkuriantys filmai. Be to, “Pelenės” interpretacijas galima įžvelgti ir filmuose: romantinė komedija „Madam“ (rež. A. Sthers, 2017), komedija, romantinė drama „Ir velnias dėvi Pradą“ (rež. D. Frankel, 2006).

Kokie elementai svarbiausi kuriant Pelenės istoriją?

Dažniausiai siužete yra sutinkamas turtingas našlys, kuris turi dukrą ir veda moterį, turinčią savo dukras (dažniausiai dvi). Tėvas miršta ir piktoji pamotė su dukromis tyčiojasi iš Pelenės (našlio dukters) tol, kol ją sutinka princas ir įsimyli. Taip pat dalyvauja žmogus (geroji fėja), kuris stengiasi padėti pagrindinei filmo herojei. Kiekvienas veikėjas gali būti pritaikomas kiekviena laikmečiui, interpretacijai. Pavyzdžiui, Pelenė – namų tvarkytoja, princas – kilmingas meno ekspertas.

Pelenė – pagrindinė filmų herojė, jai yra būdingi nepelnyti pažeminimai, skriaudos, neleidimas siekti savo svajonių ir kiti įvairūs draudimai iš žmonių, su kuriais ji, pavyzdžiui gyvena, dirba. Tačiau, galiausiai ji vis tiek suranda savo laimę, pripažinimą, išsipildo jos lūkesčiai. Dažniausiai tam padeda darbštumas, begalinė meilė, kito žmogaus pagalba. Istorija visada turi laimingą pabaigą - pelenė virsta princese.

Kaip manote, kodėl pasaka vaikams apie Pelenę sulaukė tiek daug populiarumo ir išsivystė į daugybę įvairių, ne tik mažamečiams skirtų, variacijų?

Pasakos yra skirtos ne tik vaikams, jose yra užkoduojamos įvairios prasmės, vertybės. Ir jas mėgsta ne tik vaikai, bet ir suaugę žmonės.

Mano nuomone, nėra sudėtinga interpretuoti pasaką apie Pelenę. Tai yra pasaka iš kurios galima sukurti įvairių ir įdomių variacijų, susiejant su pagrindinėmis žmonių problemomis kiekviename amžiuje, dešimtmetyje. Kiekvienas žmogus, nors to ir nepripažindamas, tam tikrais gyvenimo etapais jaučiasi esanti Pelenė. Ši istorija gali būti palyginama ir su demokratijos tokiomis idėjomis, principais kaip laisvė, lygybė, solidarumas. Pavyzdžiui, Pelenė, nors yra skriaudžiama, vis tiek kiekvienam žmogui stengiasi padėti. Taip pat meilė, įsiliepsnojusi tarp dviejų skirtingiems socialiniams sluoksniams priklausiančių žmonių, tampa svarbesnė už padėtį visuomenėje. Tačiau ne tik meilėje galima būti su skirtingo socialinio sluoksnio žmogumi, bet ir pasaulėžiūroje. Jeigu nagrinėjama toliau, tai, pavyzdžiui, vargšams padeda ir princas (filmas „Ilgai ir laimingai: Pelenės istorija“). Šiame laikmetyje, žmogus visada viskuo gali dalinti su žmogumi, turinčiu mažiau negu jis pats.

Pelenės istorija yra ne tik pamokanti, bet ir stebuklinga istorija, skatinanti kūrėjų vaizduotę. Šią istoriją galima pritaikyti ne tik kuriant filmus, bet ir reklamą. Pavyzdžiui, ne kartą spaudoje teko matyti antraštes, kuriose minimas žodis „Pelenė“. Perskaičius žodį „Pelenė“ suvokiama pagrindinę esmė, kad kažkas labai nesisekė, tačiau atėjo tas momentas kai aplankė sėkmė. Pavyzdžiui, futbolo komanda, nelaimėjusi nė vienų rungtynių ankstesniame sezone, šiame sezone ji laimi visas rungtynes ir tampa visų gerbiama, matoma komanda, t.y. iš „Pelenės“ tampa „Princese“. Jeigu reklamoje galima panaudoti pasakos motyvus, tai kuriant kino filmus, mano nuomone, taip pat galima surasti kuo įvairesnių, įdomesnių interpretacijų.

Kodėl Pelenės istorija vis dar domina žiūrovus?

Amžinas meilės troškimas – nesenstanti tema. Be to, kaip ir anksčiau minėjau, tai yra pamokanti istorija, kurioje kiekvienas, nors ir mažą dalelę, įžvelgs save, savo gyvenimą. Ši istorija suteikia vilties, kad jeigu būsi geras žmogus, nors ir sunkiai dirbsi, būsi engiamas ir pan., vis tiek į tavo gyvenimą ateis laimė, džiaugsmas, išsipildys tavo troškimai ir svajonės. O kas liečia meilės troškimą – visi suras savo „antrąją pusę“. Žmonėms visada reikėjo, reikia ir reikės tikėjimo geresne ateitimi. Pelenės istorija tą viltį ir suteikia. Dažniausiai žiūrovas mėgsta save sutapatinti su pagrindine heroje. Tad susitapatinimas su Pelene leidžia iš kino teatro išeiti su tam tikru įkvėpimu, jog ir man viskas bus gerai, nes juk Pelenei ši istorija baigėsi laimingai. Visi juk tikime ar norime tikėti stebuklais.

Ar manote, kad ir ateityje bus kuriamos Pelenės istorijos variacijos, kurios sulauks dėmesio?

Taip, jau vien šiais metais, kiek aš žinau, sukurtas ne vienas filmas paremtas Pelenės istorija. Manau ateityje taip pat bus kuriama, interpretuojama remiantis šia istorija. Galbūt atsiras genetiškai modifikuotos Pelenės, piktosios pamotės – kompiuteriniai virusai ir panašiai. Pasaulis keičiasi, keisis ir veikėjai, priemonės, tik pagrindinė istorijos esmė, bruožai išliks. Jeigu jau tiek metų ši istorija domino visuomenę, tai manau, jog ji ir toliau domins, bus aktuali. Tai yra klasika, tai yra pasaka, lengviausiai adaptuojanti besikeičiančiame žmogaus pasaulyje.

Dėkojame Ievai Vitkauskaitei už skirtą laiką ir pasidalintas mintis.