Ieva Marija Kiršinaitė: talentinga menininkė, apdovanota sėkme

Ieva Marija Kiršinaitė, anot jos pačios – savamokslė menininkė, domisi tapyba, grafika. Ji įkvėpimo ieško gamtoje, meno parodose, kartais sumanymų padiktuoja nuotraukos. Draugystė su vaizduojamaisiais menais prasidėjo nuo vaikiško piešinio, vėliau išbandyta grafika, atrasta tapyba, suteikianti ieškojimams erdvės, palanki taisymams. Autorė nemėgsta paruoštukų, kurių galima rasti mūsų laikais. Tokios priemonės kenkia kūrybos individualumui. Nors menininkė mokosi įvairių technikų. Eksperimentuoja, ji nevengia ir realybės fiksavimo, nes joje galima rasti vaizduotę pranokstančio grožio. Giliai tikinti menininkė atvėrė savo širdį.

Kaip apibūdintumėte savo santykį su menu?

Esu savamokslė menininkė, rimčiau pradėjau žiūrėti į meną nuo 11 metų (tai jau 9 metai). Mokyklose mokytojai pastebėjo mano gebėjimus menui. Po mokyklos baigimo svarsčiau ar meną studijuoti ir įgyti tokią profesiją, ar palikti tiesiog hobiu, taigi pasirinkau antrąjį variantą, profesija gal tik truputį susijusi su menu – slauga, menas yra bendravime su žmonėmis ir slaugos technikoje.

Vienam meno darbeliui užtrunku nuo 2 iki 20 valandų (daugiau laiko užima tapyba). Esu dalyvavusi konkursuose LRT 90-mečio (gavau trečią vietą), Vasario 16-osios, kovo 11-osios (pastaruosiuose nieko nelaimėjau) ir 1 kartą XXIII dailės olimpiadoje, kurioje užėmiau 13 vietą iš 25 ir laimėjau Vilniaus dizaino kolegijos nominaciją „Už norą kurti”. 2017 metais ėjau į akademinio piešimo kursus VDK, kurios laimėjau kartu su nominacija. Turėjau vienintelę asmeninę darbų parodą gimnazijoje (Vilniaus MBG), kurioje mokiausi.)

Ar tapyba, vaizduojamieji menai iš pat pradžių dominavo kūryboje?

Nuo mažumės turėjau polinkį į meną tik dar nežinojau, kuri meno sritis man labiausiai tiks. Išbandžiau būreliuose šokius, gimnastiką, baletą, operą, chorinį dainavimą, grojimą gitara, piešimą, kurį praktikavau tik namuose pati. Daug veiklų atkrito ir liko choras (9 metai dainavimo LRT chore), kai mečiau chorą perėjau prie giedojimo bažnyčioje ir svarbiausia, liko numylėtasis piešimas ir tapyba. Galiausiai supratau, kad ši veikla man tinkamiausia ir geriausiai save išreiškiu ir atsipalaiduoju, atitrūkstu nuo realaus pasaulio problemų ir nebeskaičiuoju laiko.

Ar jūsų dabartinė veikla sėkmė ar juodas darbas?

Sakyčiau yra ir sėkmės ir daug darbo tame. Sėkmė – kruopelė talento, kadangi tėvai meniški (mama puikiai piešdavo portretus jaunystėje, o tėvas drožinėdavo labai gražius medžio darbus/paveikslus). Aš jų darbo proceso nesu mačiusi, tik žinau faktus ir keletą darbų pavyzdžių.

Darbas – ilgos praktikos valandos, nuolatiniai bandymai tobulėti. Esu nupiešusi tikrai daug darbų, nežinau tikslaus skaičiaus, bet manyčiau, kad keli šimtai piešinių tikrai nupiešti, nutapyti ir tai ne tik ant popieriaus, drobės, bet ir kompiuteriu. Kadangi šio meno niekur nesimokiau, neturėjau mokytojo, galinčio pamokyti įmantrybių, pati neieškodavau youtube video ir panašių paruoštukų, nes tai galbūt man tik pakenktų, nes kopijuočiau kitų stilius ir nesukurčiau savojo, bet čia tik man asmeniškai taip patiko, kitiems iš tikrųjų labai padeda.

Kaip save pristatytumėte?

Esu labiau portretistė, tai daugiau kalbėsiu apie portretus. Pirmieji buvo kontūriniai, bijodavau įdėti šešėlių ir galbūt sugadinti, todėl daug darbų buvo labai paprasti, tačiau taip pripratau piešti kontūrus ir tai buvo kūrybos proceso dalis. Vėliau po truputį pradėjau dėti šešėlius ir man tas taip patiko, kad nebegalėjau atsidžiaugti šešėliavimo smagumu, ryškiais kontrastais, išgautais efektais, traukiančiais akį. Toliau buvo tik tobulėjimo procesas mokantis anatominių struktūrų, šešėlių ir šviesų balanso, spalvų harmonijos (sausos pastelės), derinimo, maišymo, pačios piešimo ir tapimo technikos.

Taigi nuo piešimo perėjau prie tapybos. Išbandžiau akvarelę, guašą, akrilą, aliejinius dažus. Labiausiai iš pastarųjų prigijo akrilas. Šiaip mano top priemonės: grafitiniai pieštukai, sausa pastelė, akrilas. Kai pradėjau dirbti su spalvomis, nebesinorėjo grįžti prie pieštukų. Piešimas pieštukais yra labai kruopštus, daug kantrybės ir atidumo, susikaupimo reikalaujantis darbas, o tapyba labiau atpalaiduojanti, lengvi potėpiai, padarytas klaidas labai lengva ištaisyti, ko su pieštuku nepadarysi.

Ką norėčiau dar pridurti, tai, kad piešti gali išmokti absoliučiai visi, tas pats yra su fotografavimu, gaminimu. Dabar yra gausybė paruoštukų, tutorial’ų, taisyklių, pavyzdžių, technikų (pavyzdžiui, tinklelis, kurį pati nelabai mėgstu naudoti, nes tai tarsi žaidimas, o ne laisvas piešimas; esu tai išbandžiusi, suteikia tikslumo, yra didžių šiuolaikinių menininkų, naudojančių šią techniką labai sėkmingai) tam nereikia ir talento, vien darbu galima pasiekti superinių rezultatų. Kitaip yra su dainavimu ar grojimu, nes tam reikia klausos, gero balso, ritmo jautimo, ko reikia taip pat ir šokiui.

Kaip kurti savo sėkmės istoriją tapant?

Nuolat praktikuoti, tobulėti, eksperimentuoti, dalyvauti konkursuose, dalintis savo darbais su kitais. Galbūt pasiteirauti menininkų nuomonės, pereiti kursus, išklausyti kritikos, patarimų ir juos pritaikyti savuose darbuose pagal savo supratimą.

Ko reikia, kad aplankytų mūza?

Kiekvienam menininkui skirtingai, bet man tai yra spontaniškas jausmas bet kuriuo paros metu. Tiesiog pajunti viduj stiprų jausmą, kad turi dabar eiti ir tą daryti, nes vėliau nebus taip gerai. Kai aplanko mūza, pastebėjau, darbai būna daug geresni nei tada, kai įkvėpimo nejaučiu. Įkvėpimą man padeda pajusti fotografijos, profesionalių menininkų darbai, gera nuotaika, gamta.

Kokia buvo jūsų vaikystė? Ar tapyba lydėjo nuo mažų dienų?

Vaikystė buvo paprasta, kaip ir visi vaikai mėgdavau ką nors papaišyti, bet tik tiek, nieko ypatingo nebuvo, gal tik pati pastebėjau, kad geriau atvaizduoju realius pasaulio vaizdus nei kiti bendraamžiai. Jau nuo vaikystės realistė, tačiau be realizmo dar patinka interpretuoti kitų menininkų darbus, išbandyti kitas meno kryptis kaip modernizmą, abstrakciją, taip pat piešti ar eskizuoti ne tik iš nuotraukų, bet ir žvelgiant į realius objektus.

Kaip sukurti gražų paveikslą?

Svarbiausia, kad visa, kas yra paveiksle derėtų tarpusavy, būtų išlaikyta harmonija tarp formų, spalvų, tamsos ir šviesos, išreiškiamų jausmų. Bent man tokie paveikslai gražiausi ir daugumai žmonių tikrai labai patinka, malonu akiai.

Tapyba tapo geriausia jūsų gyvenimo versija?

Gal ne geriausia, bet viena iš geresnių. Pati kaip menininkė mėgėja be meno kūrimo ir pati esu kitokia nei ne meno žmonės, todėl dažnai lieku nesuprasta, tai toks minusas, o šiaip menas yra smagus dalykas, leidžiantis pasijusti ko nors verta sunkiais laikais, savirealizacija. Taip pat dėl meninių sugebėjimų būnu pastebėta tikrai įdomių asmenybių ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Menas padeda įrašyti save į pasaulio istoriją paliktais darbais, tai čia bus mano materialus palikimas po manęs.

Kaip atskleisti save per tapybą?

Na, čia subtilus dalykas. Manau, kad per spalvas ir vaizduojamus objektus, figūras, jų dydžius, formas, išreikštas emocijas, objektų išdėstymą plokštumoje, teptuko potėpius