Ieva Gudmonaitė (Išvari prema): menininkė, atsidavusi Vedų kultūrai

Ieva Gudmonaitė (Išvari prema) 2015 m. išleido savo pirmąją knygą „Sniego skonis”, kuri pateko į kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką. Tai intelektuali, žaisminga, lyriška poezija, kurią skaitydamas pajunti, jog mūza, neketino sprukti tolyn nuo autorės ir nebuvo gaudoma su didžiulėmis pastangomis, poeziją kurti skatino vidinis, gilus sielos poreikis. Taigi, „Sniego skonis” nėra kartus. Poezijos stilių, temų pasirinkimą lemia autorės pasaulėjauta, globalaus pažinimo siekis, įgimtas polinkis meninei kūrybai, maištas sieloje prieš visa tai, kas varžo kūrybos laisvę ir skirta kūrėją įbrukti į griežtus rėmus.

Biografiniai faktai

Apie save jauna menininkė pasakoja interviu metu:

Gimiau 1990 03 24 Vilniuje. Nuo šešerių metų rašau eilėraščius, paišau nuo vienerių. Piešimas vėliau tapyba, grafika- tai mano gyvenimo dalis. Baigiau Justino Vienožinskio dailės mokyklą ir Šv. Kristoforo vid. Gimnaziją. Besimokydama gimnazijoje pajutau poreikį kurti grožinius tekstus Mano mokslai kėlė rūpesčių artimiesiems: negalėjau nuosekliai, kruopščiai mokytis, nes kūryba reikalavo laiko ir darbo. Vėliau, jau tapusi studente palikau namus ir „ištranzavau“ į Iraną. Grįžau pabaigti studijų;
Baigiau Vilniaus Dailės akademiją, tapybos bakalauro studijas. Paskutiniais metais palikau studiją ir išvykau su etiudninku į Žemaitiją kūrybos motyvų ieškoti (ten ir sukūriau vieną bakalaurinio darbo dalį video kūrinį „Pagauta“).
Paskutiniais studijų metais su draugais gyvenom žymiajam Žygimantų gatvės „Dvare“;- tiesiog daug menininkų senovinėje troboje su liustromis miesto centre tačiau nuošaliau prie Neries. Paišau portretus (Esu piešusi gatvėse Vilniuje, Palangoje, Stambule (Turkija), Isfahan (Iranas) „Šiaurės Atėnų“ puslapiuose, publikuoju savo prozą, poeziją, esė.

Du metus lankiau Respublikinę jogos mokyklą;

Taip pat kuriu video meną – darbai dalyvavę parodose Lenkijoje ir Lietuvos miestuose.

Taipogi 2014m Vilniaus dailės akademijoje buvo surengta tapybos ir performansų paroda „Laukai prie Vilnelės“. Praktikuoju Bhakti jogą. Apie penkerius metus domiuosi Krišnos sąmonės kultūra ir praktika. Tai man pastatė pamatą tiek kūryboje, tiek gyvenime – padėjo suvokti dalykus, kurių ieškojau per kūrybą, kuriant. Visas gyvenimas ir kūrybinės paieškos, atrodo – tik dėl to, jog atrasčiau tai, ką darau dabar, ką laikau savo gyvenimo pamatu. Siela kurdama išties visada ieško Dievo. Kai randi jį, kūryba pasidaro ne tiek paieškos, kiek suvokimo, kaip viskas yra – rezultatas. Žinoma, niekada negali jau sakyti, jog viską žinai. Atradus – paieškos tik prasideda.
Nors magistrą tapybos baigiau, gyvendama Harė Krišna šventykloje, menų pasauliui buvau padariusi šiokią tokią pertrauką, nedaug rašiau ir beveik visai nesipublikavau, tačiau dabar vėl grįžtu ir noriu tęsti. Du kartus po pusę metų praleidau Indijoje, Šventame mieste Majapure, kur mokiausi pagal Šventraščių studijų programą, o kitais metais muzikos akademijoje.

Jos platus akiratis, domisi gimtojo krašto ir Rytų kultūromis, visa tai atsispindi kūryboje. Tai media laikmečio ugdytos kartos atstovė. Dėl meno kūrybos paskirties diskutuojama nuo seniausių laikų, bandoma atsakyti, kodėl atsiranda įkvėpimas, poreikis tapti meno vartotoju, kokia meno misija. Tačiau viena aišku – egzistuoja meno poveikis. Media laikmečiu žiūrovas ar žodžio meno mėgėjas tuo pačiu metu veikiamas vaizdu, žodžiu, muzika.

Matyt, laikmečio įtaka lemia tai, kad Ieva Gudmonaitė poetinį vaizdą kuria vaizduojamojo meno kūrybos metodais: vaizdai, įspūdžiai, rūbo detalės, aksesuarai – visa tai apjungiama vizijose. Ji medituoja, poetei būdinga dievoieška, siekia suprasti Turkijos, Irano, Indijos žmonių pasaulėjautą, domisi Krišnos sąmonės kultūra. Todėl ir jos poezija skiriasi nuo kitų pradedančiųjų poezijos.
Daugelyje knygučių aprašomi įspūdį padarę gamtos vaizdai, autorius su skaitytoju nori pasidalinti mintimis apie tai, kas jam brangu, dėl ko būna linksma, o dėl ko liūdna. „Sniego skonio“ autorės kūryba gilesnė, daug simbolių, vizijų, metaforų.

Poezija lyg muzikos skambėjimas. Nuotaika, nuojauta, kuriai dar neatėjo laikas būti užrašytai žodžių kodais, jau jaudina menininką ir jis bando tai, ką nujaučia ar jaučia išreikšti spalvomis, muzikos garsais, metaforomis. Kodėl dailininko paletėje atsiranda šaltos, šiltos, pastelinės ar ryškios spalvos – galime aiškinti, bet vargu ar įmanoma paaiškinti.

Kodėl muzikantas savo namuose ėmė groti vienokią ar kitokią melodiją ir pajuto, kad būtent jos reikėjo jo dvasiai – taip pat nėra paaiškinimo. Ievos Gudmonaitės poezijos vizijos, lyg muzikos skambėjimas – jaudina, sukuria nuotaiką, tačiau parinkti griežtos prasmės rūbą – nėra įmanoma ir būtų nesąžininga.
Poezijoje kartojasi namo, kurį reikia perbristi metafora. Namas, gimtasis namas – kiekvienam žmogui – traukos centras. Tačiau čia žmogus yra ugdomas, keičiamas. Namai stengiasi mus socializuoti, paversti tokiais, kaip visi. O jei tokie veiksmai nukreipti ypatingos asmenybės briaunom nugudinti? Todėl kuriančiai asmenybei tenka arba skausmingai „perbristi“ mylinčių žmonių ketinimus, arba atsisakyti tų dvasinių savybių, kurios atveria kelią į kūrybą.

Poezijos knygoje matome įdomų poetinio regėjimo pavyzdį. Vaišnavai renkasi kažkokioje patalpoje su užuolaida uždengtu altoriumi. Jį atidengia, prieš atlikdami ritualus, aukodami maistą Dievybei, maitindami vargstančius. Visa tai sakralu, jaudina sukuria bendrystės nuotaiką. Poetė ir dailininkė mato ryškią viziją, pasijaučia artėjanti prie mistiškos tikrovės:

Jis [ vienuolis] lydėjo mane/į spalvotą lyg karuselės butą, kur aukso/ blizgučiais spindi dengiančios Dievą užuolaidos barška apyrankės ant moterų rankų// Dievo pavidalas šakojasi ir spindi erdvėj, išlipa kiaurai sienų.( Troleibuse, man skaitant poeziją).

Teigiama, kad Ieva Gudmonaitė (Išvari prema), maištinga asmenybė, bet ji maištauja, gindama likimo jai skirtą misiją. Jau pirmoji knyga rodo jos išskirtinį poetinį braižą. Aišku, veliau nuskambės nauji motyvai, naujos temos, gal keisis raiška, bet jau dabar matyti, jog tai miesto kultūros žmogus, besidomintis globalia kultūra.