Ieškoti nuotykių ir gyvenimo pamokų – į Aziją

Kelionės į šį kraštą būtent taip apibūdinamos dažnai. Juk neįprasta, visiškai skirtinga ir klimato sąlygomis, ir kultūriniu požiūriu šalis nieko kito kaip įspūdžius, nuotykius pažadėti, rodos, ir negali. Taip galvojo ir iš Marijampolės kilusi Martyna Tekoriūtė praėjusių metų vasarą ruošdamasi beveik tris mėnesius truksiančiai kelionei į Malaiziją. Kelionė iš tiesų merginai paliko neišdildomus įspūdžius, bet tuo pačiu ir pateikė nemažai atsakymų į klausimus, kurių ji vis negalėdavo surasti.

Pasiūlymą pateikė kaip iššūkį

Maždaug prieš metus išgirdusi, kad du jos geri draugai iš mokyklos Arnas Raulinaitis ir Viktorija Striaušaitė vasarą ruošiasi keliauti į Malaiziją, Martyna mirė iš pavydo. Mergina studijuoja šokio pedagogiką Vilniuje, nuolat dalyvauja įvairiuose projektuose, daug dirba. Todėl, anot jos, mintis, kad draugai vasarą galės ilsėtis, pažinti nepažįstamą kraštą ir patirti daugybę nuotykių, nedavė ramybės. Neslėpdama nusivylimo ir pavydo jausmo ji apie tai pasisakė kelionę planuojantiems draugams, bet užuojautos nesulaukė.

– Užuot paguodę, jie paklausė, o kas man trukdo važiuoti ir paragino prisijungti prie jų. Pagalvojau, kad iš tiesų jokių kliūčių nėra, tik ryžto trūksta. Jų užsidegimas ir noras mane taip įkvėpė, kad nutariau prisijungti. Draugai kelionės bilietus jau turėjo, tuo tarpu mano kišenėje švilpė vėjai. Kad galėčiau keliauti kartu su jais, bilietus turėjau įsigyti kuo greičiau. Tėvų ir senelių padedama sukrapščiau reikiamą sumą ir netrukus rankoje jau spaudžiau kelialapį į Malaiziją, – prisiminė Martyna.

Mergina suprato, kad norėdama visą vasarą praleisti svečioje šalyje ji turės ir iš kažko pragyventi, o studentiškų santaupų bus mažai, pradėjo dirbti padavėja. Martynos teigimu, laikas, kai teko derinti studijas, įvairius projektus ir darbą už baro, buvo sunkus ir varginantis. Padėjo žinojimas, kad už visa tai jai kelionė dovanos nepakartojamus įspūdžius – o jų iš tiesų patyrė nemažai.

Į salas pateko atsitiktinai

Martynos teigimu, jos ir dviejų draugų kompanija į kelionę Azijoje pasileido kaip į visišką avantiūrą.

– Planavome ir kelionei ruošėmės gana atsainiai. Žinojome, kad norime 2,5 mėnesio praleisti Malaizijoje. Tik vėliau susirūpinome, ką ten veiksime, iš ko ir kur gyvensime. Taip sumanėme, kad mums reikia susirasti savanorystės vietą, kur už kažkokį atliktą darbą gautumėme pastogę ir galbūt maitinimą. Malaizija – tankiai gyvenama teritorija. Susirasti savanorystės vietą mieste, kur daug gyventojų, būtų buvę nesunku, tačiau mes nenorėjome gyventi žmonių maišalynėje. Pasiūlymų ėmėme ieškoti arčiau gamtos, salose. Kartu norėjome būti visi trys, tai apribojo pasiūlymų pasirinkimą. Vienas, atitinkantis mūsų keliamus reikalavimus, mus nuvedė į Malaizijos salą Perhantian, – pasakojo Martyna.

Beveik dvi paras keliavusi lėktuvu, autobusais ir vandens transportu trijulė pasiekė savo kelionės tikslą – Perhantian salose įsikūrusį viešbutį. Už tai, kad galėtų gyventi jam priklausančioje teritorijoje bei gautų maitinimą, visi trys turėjo dirbti. Martyna su kelionės drauge Viktorija vedė aerobikos užsiėmimus, Arnas dirbo virtuvėje. Anot Martynos, įdomiausia buvo tai, jog žmonių, kuriuos galėtų treniruoti, dažnai nebūdavo. Prie jų prisijungti svečiai galėdavo tiesiog jas pamatę sportuojant. Deja, tokių pasitaikydavo retai, o kviesti, raginti turistus sportuoti merginoms buvo draudžiama, nes tai – nepagarbos svečiui ženklas.

Gyvenimas lėtu ritmu

Rytą po sporto užsiėmimų merginos būdavo laisvos ir galėdavo veikti ką panorėjusios. Martyna pasakoja, kad šį laiką dažniausiai išnaudodavo maudynėms ir poilsiui paplūdimyje, pasivaikščiojimams po salą.

– Karštis ir drėgmė – nuolatiniai gyvenimo Malaizijoje palydovai. Temperatūra vasarą ten svyruoja tarp 30–35 laipsnių. Kadangi ore daug drėgmės, esi nuolat suprakaitavęs, ši būsena tavęs neapleidžia nei naktį, nei dieną, todėl daugiausia mirkdavome vandenyje. Sala, kurioje gyvenome, yra labai rami, o viešbutyje daugiausia ilsėdavosi šeimos su vaikais. Taigi gyvenimas čia vyko lėtu ritmu: daug laiko skirdavome pasivaikščiojimams, vakarais kartais nuplaukdavome į greta esančią salą, kur būdavo daugiau jaunimo, vykdavo diskotekos, – prisiminimais dalijosi Martyna.

Naujų nuotykių – į Filipinus

Ramiai ir lėtai gyvenant Malaizijos saloje draugams ėmė trūkti veiklos, darėsi nuobodu. Pastebėję, kad keliauti vietoje nėra brangu, draugai pradinį planą 2,5 vasaros mėnesio praleisti vienoje savanorsytės vietoje pakeitė, susikrovė daiktus ir pasileido ieškoti naujų nuotykių.

Naujų potyrių ir išgyvenimų ieškodami jaunuoliai nutarė aplankyti didžiausias Malaizijos džiungles Taman Negara. Čia, anot Martynos, jie patyrė dviprasmiškus jausmus ir nuotaikas.

– Viena vertus, augmenija vertė aikčioti iš nuostabos, kita vertus, įvairūs gyvūnai, ropliai, šliaužiantys gyviai neleido jaustis jaukiai. Kur kas geriau jaučiausi lankydamasi arbatos laukuose. Čia vykti buvo Arno sumanymas, kurį laiką tam priešinausi, tačiau ten pamatyti vaizdai – vieni labiausiai įstrigusių į atmintį, – kalbėjo Martyna.

Apžiūrėjusi arbatos laukus draugų kompanija išvyko į atokų Filipinų kaimelį, kuriame dar būdami Malaizijoje jau buvo susiradę antrą savanorystės vietą.

Būtent čia atvykus prasidėjo mūsų didžiausi kelionės nuotykiai. Atvykę į savanorystės vietą, pas atokiau nuo mažos gyvenvietės gyvenantį filipinietį Maiklą, apsigyvenome mažame bambukiniame namelyje, visi trys gavome vieną lovą, mūsų dušu tapo lietaus vanduo. Kartarčiais Maiklas užkurdavo benzininį elektros generatorių, tokiu būdu galėdavome pasikrauti telefonus, kompiuterį. Mūsų pareiga buvo parūpinti maisto produktų, iš kurių Maiklas mums gamindavo, taip pat bendrauti su juo. Iš pradžių dienos čia lėkė greitai. Apžiūrinėjome vietines apylinkes, laiką leisdavome netoliese esančioje gyvenvietėje. Ten tapome tikromis žvaigždėmis. Mus paliesti, su mumis nusifotografuoti norėjo visi. Ten besisvečiuojant mokykloje vyko naujų mokslo metų pradžios šventė. Kadangi europietiškos kilmės žmonės jiems yra egzotika, savotiškas laimės ir sėkmės simbolis, mokyklos vadovybė mus pakvietė sudalyvauti jų rengiamoje šventėje. Kadangi buvome kviečiami taip iškilmingai, negalėjome atsisakyti. Tiesa, šventės programa kiek prailgo, – su šypsena kalbėjo Martyna.

Nesėkmių lavina

Netrukus idiliška kasdienybė virto ekstremalių išbandymų metu. Pirmiausia Martyna, važiuodama mopedu, palietusi karštą išmetimo vamzdį nusidegino koją.

– Iš pradžių nemaniau, kad tai labai rimta. Ką tik po nudegimo maudžiausi sūriame jūros vandenyje, vaikščiojau smėliu. Po kelių dienų nudegimo vietoje susiformavo didžiulė žaizda, koją ėmė skaudėti. Pradėjau nerimauti, galvojau, kad tik nepatektų kokia infekcija. Aplink kaimą jokių gydytojų nebuvo. Žaizdos nuotrauką nusiunčiau pažįstamai medicinos studentei. Ji nuramino, žaizdą liepė apvynioti tvarsčiu, o ir vaistai, kuriuos buvau su savimi pasiėmusi, tiko jos gydymui. Laimei, viskas baigėsi gerai, šiandien turiu tik didžiulį randą, nors vienu momentu buvau išsigandusi ne juokais. Deja, čia išbandymai tik prasidėjo. Netrukus mano kūną sukando blakės, iš namelyje paliktos kuprinės pavogė pinigus. O ir mus priglaudęs Maiklas elgėsi keistai – kelias paras negrįždavo, sodyboje ėmė lankytis nepažįstami žmonės, – pasakojo M. Tekoriūtė.

Iš laukinės gamtos – į miesto šurmulį

Martyna pasakoja, kad nelaukdami, kol nutiks kas nors blogesnio, draugai susikrovė daiktus ir išvyko į paskutinį savo kelionės tašką – Tailande esantį Bankoką.

– Kelionė į čia buvo sudėtinga. Norint patekti į Tailandą reikalinga viza. Kad ją gautum, reikia turėti tam tikrą sumą pinigų. Nė vienas iš mūsų reikiamų pinigų grynaisiais neturėjome. Pareigūnams aiškinome, kad sąskaitoje pinigus turime, tačiau tokio įrodymo jiems nepakako. Buvo akimirkų, kai manėme, kad mus tikrai deportuos. Visgi draugai sutarė su pareigūnu, kad šis vieną iš mūsų palydės iki bankomato ir jis paims visiems reikiamą sumą. Deja, tiek pinigų, kiek visiems reikėjo, pasiimti nepavyko. Laimingo atsitiktinumo dėka mums pavyko gauti visas tris vizas su tokia pinigų suma, kokios būtų pakakę tik vienai, – prisiminė Martyna.

Ilgą laiką praleidusiems salose, gamtos apsuptyje, patekusiems į miesto šurmulį trims draugams iš pradžių buvo keista, tačiau greitai jie prisitaikė prie tokio gyvenimo tempo. Juolab kad čia jie svečiavosi kaip turistai, o ne savanoriai, turintys paisyti kažkieno nurodymų. Tiesa, vienos taisyklės čia vis tiek teko paisyti – nekalbėti nieko blogo, o geriau išvis nieko, apie šalį valdantį karalių. Priešingu atveju gali būti suimtas ar net atsidurti už grotų.

Pakeitė požiūrį, mąstymą, vertybinį suvokimą

Nuo tada, kai pavargusi, bet pilna įspūdžių kompanija sugrįžo, praėjo pusė metų. Martyna sako, kad šiandien įspūdžiai kiek kitokie, nei grįžimo į Lietuvą dieną. Tai – ne tik gamtos peizažai, bet ir pasikeitęs pasaulio suvokimas, požiūris. Pasikeitusi ir ji – ta pati, bet jau kitokia Martyna.

– Nors būdama Azijoje apie tai nemąsčiau, dabar galvoju, kad tikriausiai kiekvieną dieną ten ieškojau savęs. Vis juokaudavau, jog gyvendama tarp Vilniaus ir Marijampolės esu save išbarsčiusi po dalelę. Kelionė buvo proga sudėti viską į vietas. Džiaugiuosi, jog ir aš, ir mano draugai į šią kelionę leidosi atvira širdimi, todėl kiekvienas patirtas nuotykis, kiekvienas tuštybės, materialumo ir pasaulio negandų, rodos, nepaliestas kraštas mums tapo namais. Ir tik dabar, praėjus daugiau nei pusei metų, galiu drąsiai sakyti, jog tie nuostabūs pasaulio kampeliai neabejotinai prisidėjo prie šiandieninio jau kiek pasikeitusio mano pasaulio suvokimo. Jausmas, jog turiu visas pasaulio galimybes, lengvai prieinamą išsilavinimą, gyvybės draudimą kiekvieną kartą stumia susimastyti apie žmones, kuriems tai būtų privilegijos, o tau tarsi savaime suvokiamas dalykas. Tikriausiai galiu sakyti, jog pasidariau atviresnė sau, naujiems iššūkiams ir, viliuosi, ateityje manęs laukiantiems nuotykiams, – samprotavo mergina.