Ieškojimai to, kas neatrasta

Rugpjūčio pabaigoje Šiauliuose, LDS galerijoje S_IN, įvyko susitikimas su dviem menininkėmis: Irmante Sviensiene ir Luana Masiene. Irmantė pristatė pirmąją tapybos parodą Šiauliuose „Horizontai“, o Luana pravėrė „Balto kambario“ duris. „Labai branginu laiką tapybai, o ypač – dienos šviesos valandas, kurių šaltuoju sezonu tiek nedaug“, – šypsosi Irmantė.

– Kodėl jūsų tapyboje dominuoja abstrakcijos?

– Sau priimtinu turiniu užpildau savo vaizduotę, o vėliau savo aplinką ir kasdienybę. Man pačiai labai patraukli moderni išgryninta stilistika, kurios dažnai pasigendu aplinkoje. Tapyba man padeda ją sukurti, užpildyti estetinį alkį.

Tai lyg priešprieša tam šurmuliui ir perkrautai informacija realybei, vizualinei ir informacinei kakofonijai buityje ir mūsų galvose. Todėl mano paveiksluose daug tuščios erdvės, siužetas gana taupus, minimalistinis. Tą tuščią erdvę vis norisi didinti, tad formatai vis didėja ir tik gyvenimas stabdo nuo dar didesnių drobių, juolab kad jas ne taip lengva tapyti, nešioti, transportuoti ir eksponuoti.

– Jūsų paveikslai neturi pavadinimų. Kodėl?

– Abstraktus menas palieka daug erdvės stebėtojo vaizduotei. Vengiu savo paveikslams suteikti konkrečių pavadinimų, nenoriu, kad mano vizija būtų primetama žiūrovui, jam palieku laisvę savaip interpretuoti ir jausti. Mėgaujuosi spalva ir potėpiu. Suplanuota idėja visiškai efemeriška, tapybos procese dažnai kinta ir veda savais keliais, džiugina netikėtu rezultatu, lyg būdama savarankiška ir mintimi, ir kūnu, nepriklausoma nuo kūrėjo.

Vis eksperimentuoju, ieškau savo kelio ir stilistikos. Bet klaidžiojimas, atradimas, eksperimentavimas labiausiai ir džiugina bei stebina mane pačią. Išbandau skirtingas stilistikas, ieškau naujų technikų. Tačiau visada lieku ištikima moderniam stiliui, abstrakcijai ar pusiau abstrakčiam peizažui.

– Kaip gimsta jūsų paveikslai? Kas jus įkvepia, džiugina?

– Santykis su kūriniu, jo atsiradimu man primena santykius su žmonėmis: mes svajojame, įsimylime, išduodame, nekenčiame, sunaikiname arba slepiame santykius po naujais sluoksniais, kartais palikdami senas detales ir senus sluoksnius, o kartais negailestingai sunaikindami iš pagrindų.

Tai lyg kokių atsiminimų, potyrių, erdvė, ieškojimas to, kas neatrasta. Sugalvotos reikšmės įsipina ir ištirpsta, idėjos mutuoja darbo procese.

– Ar tapyba yra jūsų pagrindinė veikla? Esate „full-time“ tapytoja?

– Ne, kol kas tapyba nėra mano vienintelė ir pagrindinė veikla. Dirbu „nuo aštuonių iki penkių“ rinkodaros srityje, o visą likusį laiką daugiausiai skiriu tapybai. Ar tai, kad tenka save dalyti tarp dviejų veiklų, turi pliusų ir minusų? Žinoma! Bet vienu didžiausių pliusų galiu įvardyti tai, kad tai puikus atsitraukimas nuo „excelių“. Kai neturi galimybės tapyti bet kada, bet labai nori, ši veikla tampa labai geidžiama ir laukiama. Taip augini alkį tapybai, o tada mėgaujiesi ir skanauji... Galima sakyti, kad blaškaisi tarp dviejų veiklų, bet drauge galima teigti, kad kaitalioji veiklas. Tai tik požiūrio klausimas. Labai branginu laiką tapybai, o ypač – dienos šviesos valandas, kurių šaltuoju metų sezonu tiek nedaug.

Po baigtų meno studijų Šiaulių universiteto Dailės fakultete darbinė veikla mane nuvedė visai kitais profesiniais keliais ir gana ilgam laikui buvau visai nutolusi nuo kūrybos. Po ilgo laiko grįžus prie kūrybos, atrodė, kad teko viską pradėti nuo pradžių – atsidurti „tabula rasa“ situacijoje... Vėliau pradėjau eksponuoti darbus viešose erdvėse, po truputį dirbti su galerijomis.

– Ar negalvojate, kad viešos erdvės ne pati tinkamiausia erdvė menui?

– Meno galerijos yra labiausiai pritaikytos erdvės, tačiau viešos erdvės su dideliu lankytojų srautu įgalina parodyti kūrybą tiems, kurie galbūt neturėjo jokio santykio su menu, nesilanko galerijose. Vis dažniau galime matyti, kad menas (net ir su labai garsiais vardais) ateina iki žiūrovo nestandartiniuose formatuose ir erdvėse. Planuose turiu neįprastų erdvių ir formatų savo tapybos pateikimui. Žinoma, planuoju parodas ir meno galerijose.

– Gal turėjote kažkokių neįprastų nutikimų, komentarų tokių parodų metu?

– Eksponuojant parodą vienoje viešoje erdvėje, gavau užklausą, ar būtų galima įsigyti visus eksponuojamus darbus (toje parodoje jų buvo apie 25). Sandorio nesudarėme, bet užklausa ir reakcija pakėlė nuotaiką.

– Kur galima pamatyti jūsų paveikslų? Koks tolimesnis paveikslo kelias iš studijos į pasaulį?

– Šių metų kovo mėnesį mano paveikslai dalyvavo „Meno degustacijoje“ – „AP galerijos“ autoriniame renginyje, man visai naujame formate.

Bendradarbiauju su keliomis galerijomis, kur yra mano paveikslų, bet nevengiu ir savarankiško virtualaus eksponavimo. Socialinės medijos, online galimybės dabar leidžia kūrėjams laisviau savarankiškai virtualiai eksponuoti darbus, atveria neribotų galimybių pasiekti meno mylėtojus: skelbiu savo darbus populiariose online galerijose Saachiart.com, Artfinder.com ir kitose, iš kur paveikslai iškeliauja į įvairias pasaulio šalis.