Ideologinės kovos lietuviškoje Šiaurės Amerikos išeivijoje (III d.)

„Etaplius“ tęsia pasakojimą apie ideologines lietuvių kovas JAV išeivijoje. 1880–1954 m. Lietuvoje gyvenęs kunigas, ekonomikos, filosofijos daktaras Fabijonas Kemėšis buvo KGB 1954 metais ištremtas į Sibirą ir ten mirė. 1938 m. Lietuvoje spausdintame literatūros, mokslo, visuomenės ir akademinio gyvenimo žurnale „Židinys“ F. Kemėšis pasakoja, kaip lietuvių katalikai ir laisvamaniai tarpusavyje kovojo dėl įtakos savo šalies išeiviams, kaip prisidėjo prie Lietuvos laisvės kovų ir „kad gyvena ir veikia daugiausia Lietuvos gyvenimo ir veikimo atgarsiais“.

Laisvamaniai paliko katalikus ir įkūrė savo organizaciją

„Kai 1913 m. vasarą mirė „Draugo“ redaktorius kun. Antanas Kaupas, Kunigų Sąjunga į redakciją pakvietė tuomet dar nelabai aiškų žmogų, dabar gi jau žinomą ateistą Dr. Graičiūną, dabar vyriausią išeivijoj atstovą ir platintoją Šiauliuose einančios „Laisvosios Minties“. Tų pačių metų gale paėmęs „Draugo“ redagavimą, šių eilučių autorius pradžioje neturėjo nė vieno inteligentiško pasauliečio bendradarbio. Rašinėjo vieni tik kunigai. Sakytume, buvo pasiektas kulminacinis katalikų negalavimų punktas. Tačiau toks pasakymas būtų gana vienpusiškas. Reikia žinoti, kad jau nuo pat šio šimtmečio pradžios įvyko tam tikras persilaužimas darbininkų masių opinijoje katalikiškos pasaulėžiūros naudai. Jeigu tos tikinčios masės seniau mokėjo tik dūsauti ir pykti, girdėdamos vadinamųjų šliuptarnių užsipuolimus ant bažnyčios ir kunigų, dabar jos ima sąmoningai ieškoti būdų apsiginti nuo bedievių puolimų. Jeigu priešakyje vis dar nebuvo pasauliečių katalikų inteligentų, tai atsiranda vis daugiau iš pačių darbininkų šviesesnių žmonių, kurie drįsta viešai savo įsitikinimus ginti. Iš Lietuvos atvažiuoja vis daugiau gabesnių ir uolesnių kunigų, kurie stoja vadovauti spaudai ir organizacijoms“, – rašo F. Kemėšis.

Persilaužimo momentu įvardijamas 16-asis katalikų susivienijimo seimas, įvykęs 1901 m. Laisvamaniai tikėjosi paimti susivienijimą į savo rankas ir tam ruošėsi. Tačiau situaciją išgelbėjo kunigo Antano Miliuko ir a. a. kunigo Simano Pautieniaus pasiaukojimas bei vieno dzūko iš Bostono, Pauliaus Mikalausko, elgesys – jis iš savo kišenės paklojo šimtus dolerių delegatų kelionei finansuoti. Seime pasirodė aiškiai katalikiškai nusiteikusių delegatų dauguma, tad laisvamaniai nariai demonstratyviai visi iš seimo salės pasišalino. Jie sudarė savo seimą ir taip davė pradžią naujai organizacijai S. L. A.

Į S. L. A. perėjo ir daugiau laisvamanių, tad be jų likęs katalikų susivienijimas lengviau atsiduso ir nebetrukdomai ėmė augti ir stiprėti.

„Reikia čia dar pabrėžti, jog jeigu dar spaudos draudžiamuoju laikotarpiu Lietuva savo išeiviams tik tiek teturėjo įtakos, kiek lietuvės motutės, išleisdamos į užjūrį savo sūnelius ir dukreles, užkabindamos jiems ant kaklo škaplierius ir rožančius ir peržegnodavo (tiesą pasakius, tai buvo labai daug), jeigu, priešingai, šimtmetyje mūsų išeiviai savo laikraščiais ir knygomis darė žymios įtakos Lietuvos žadinimui iš miego ir jos kultūrinimui – tai paskui, spaudą jau atgavus, ir ėmus keroti čia laisvės mintims ir dygti savos kultūros žiedams Vilniuje ir Kaune – Lietuvos ir jos išeivių vaidmenys pasikeičia. Nuo Didžiojo Vilniaus Seimo laikų ir iki šios dienos mūsų lietuviškoji išeivija gyvena ir veikia daugiausia Lietuvos gyvenimo ir veikimo atgarsiais“, – rašo kunigas.

„Draugas“ – įtakingiausias išeivijos laikraštis

Pirmoji Rusijos revoliucija 1905-aisiais iš pradžių mūsų išeiviją paveikė neigiamai.

„Anais laikais Lietuvoje kaip iš žemių išdygę socialdemokratai, vulgo cicilistai, tiek triukšmo pridarę bedaužydami monopolius ir begrobdami valsčių kasas, vėliau išsigimę į giltiniečius, ėmusius eksproprijuoti ir atskirus asmenis – kada caro valdžia paskui ėmė atsigriebti ir kilo pikta reakcija – atsidūrė Amerikoj ir ėmė vaišinti revoliuciniais šūkiais mūsų išeiviją, nežiūrint to, kad pati revoliucija jau buvo pralaimėta. Pasipylė kalbėtojai po kolonijas, ėmė dygti nauji laikraščiai“, – pasakoja F. Kemėšis.

Katalikų visuomenė, pajutusi naują pavojų, dairėsi įkvėpimo pavyzdžių savo senojoje tėvynėje. Kaip tik tuo laiku ir Lietuvos katalikai ima geriau organizuotis ir plačiau veikti.

„Vaižgantas Tumas pirmas meta metmenis būsimai Krikščionių Demokratų Partijai. Netrukus po to Petrapilio akademijos profesoriai Maironis, Būčys rašo pirmuosius tos partijos įstatus. Kaune ir Vilniuje atsiranda katalikiškų laikraščių“, – rašo kunigas.

Dar 1906 m. rudenį įvyksta pirmasis parapijų ir katalikiškų organizacijų atstovų kongresas, kuris įsteigia Am. L. R. K. Federaciją. Pasauliečių katalikų inteligentų tame kongrese dar kaip ir nebuvo.

Kitais metais įvyko antras iš eilės kongresas, sutraukęs jau mažiau atstovų ir parodęs, pasak F. Kemėšio, vėl „užeinančio saldaus miego žymių“.

„Aptilo Lietuvos socialdemokratų emisarai – saldžiai užmigo katalikų visuomenė. Po to pirmo visuomeninės energijos prasiveržimo katalikai išeiviai varė tik ramų kūrybos ir statybos darbą savo parapijose: statė bažnyčias ir mokyklas ir ugdė savo Susivienijimą. Vis dėlto tarp 1907 ir 1914 m. pažymėtini ypač šie faktai. Išeivijoj tada ėmė veikti Apvaizdos vyras Šv. Rašto daktaras a. a. kun. Antanas Staniukynas. Buvo tai šventas žmogus, uolus patriotas ir didelis, nors ir tylus darbininkas. Visas savo jėgas jis paskyrė vienai idėjai įkūnyti: įsteigti ir išugdyti lietuvaičių seserų kongregacijai, kurios pasiaukotų lietuvių vaikų mokymui ir auklėjimui parapijų mokyklose. Su dideliu vargu, dar klebonaudamas Mt. Carmelyje, nugalėjo visas kliūtis ir įsteigė kongregaciją iš pirmųjų trijų Lietuvoje augusių, paskui Šveicarijoje ir Amerikoje mokslus išėjusių mergaičių. Jis perėjo skersai ir išilgai visą išeiviją berinkdamas aukas šv. Kazimiero seserims įkurti. 1907 m. atvykęs į Chicagą nupirko už miesto kelioliką akrų pelkių, kurios tačiau jau buvo sausinamos. Tose pelkėse atsistojo erdvūs ir gražūs vienuolyno rūmai, greta jo ilgainiui išaugo gražus parkas, visas naujas miestas, pravestas pro šalį bulvaras. Vienuolynas atsidūrė beveik miesto viduryje. Atsirado graži koplyčia – kaip tikra bažnyčia. Visa nuosavybė dabar verta daugiau milijono dolerių. Per 30 metų iš 3-jų seselių išaugo gražus būrys (apie 400). Taip palaimino Aukščiausias darbą vieno kuklaus, bet švento ir uolaus kunigo“, – rašo F. Kemėšis.

Antras žymus to laikotarpio faktas – tai katalikų laikraštis „Draugas“, leidžiamas Liet. Kun. Sąjungos ir redaguojamas a. a. kun. Antano Kaupo. „Draugas“, pradėtas leisti Pensilvanijoje, paskui perkeltas į Čikagą, kun. Kaupo rankose virto vienu įtakingiausių išeivijos laikraščių.

„Kun. Kaupas buvo talentingas publicistas, gana gilus mokslininkas sociologas, labai gabus polemistas. Turėjo aštrią ir sąmojingą plunksną. Idėjiniai priešininkai jį gerbė, su juo skaitėsi. Tad ir „Draugo“ įtaka viešajam gyvenimui buvo gana žymi“, – rašoma straipsnyje.

Pasak F. Kemėšio, pirmąjį XX amžiaus dešimtmetį mūsų išeivijoje regimas dvejopas procesas. Iš vienos pusės vis dar tebevyksta irimo procesas, kurį organizuoja gausiai įsimaišę tarp tikinčiųjų dr. Šliūpo dvasios vaikai.

„Rūgsta ir pūliuoja katalikų organizacijos, vargsta parapijos, kone merdi spauda, iš antros tačiau pusės bręsta ir auga naujos jėgos, statomos bažnyčios ir mokyklos, ugdomos naujos gadynės vaidilutės, auga palengva milžinas – Susivienijimas, gimsta Federacija. Ypač sėkmingi buvo pastarieji treji to laikotarpio metai: 1912, 1913 ir 1914 m.“ – rašoma straipsnyje.

1912 metais įsisteigia 1911 metais Europoje gimusių ateitininkų pavyzdžiu Liet. R. Kat. Moksleivių Susivienijimas. Jo iniciatorius buvo tuomet dar klierikas Petras Lapelis. Ši organizacija greitai ėmė plėstis visose aukštosiose mokyklose, kur tik buvo lietuvių moksleivių būrelių, ėmė leisti ir savo laikraštį.

Tais pačiais metais Mykolas Norkūnas Naujojoje Anglijoje iškelia lietuvių katalikų jaunimo sąjungos kūrimo idėją. Siūlo sakalų vardą.

„1913 m. pabunda vėl Federacija, keletą metų miegojusi. Pitsburge įvyksta jau trečias iš eilės Federacijos kongresas, iškėlęs daug naujų idėjų. Tame kongrese kun. A. Kaupas iškėlė mintį, kad besiorganizuojanti jaunimo sąjunga pasiimtų Lietuvos vyčių vardą. Mintis prigyja. 1914 metų pavasarį įvyksta Brocktone, Mass., pirmasis vyčių seimas, kurs padeda organizacijai pagrindus“, – pasakoja kunigas.

Kai užklupo Didysis karas, išeivijos katalikai jau buvo pusėtinai pasiruošę ir tvirtai pasiryžę nebebūti medžiaga kitoms srovėms, o imti savo reikalus į savo rankas.

Didysis karas ir po jo

Pasak F. Kemėšio, Didysis karas kaip Lietuvai po ištisų amžių vergijos ir pažeminimo ir po iškentėtų žiaurios okupacijos vargų davė progą atgauti savo nepriklausomybę, taip mūsų išeivijos katalikams davė galimybę galutinai apsispręsti, tvirčiau susiorganizuoti ir virsti stipriausia išeivijos idėjine srove.

„Geografiniu požiūriu mūsų išeivijos veikla turėjo ir tebeturi du nelygiu centru: vieną ištįsusį paliai Atlantą Amerikos rytuose su gausiais lietuvių būriais apie Bostoną, New Yorką, Fhiladelphiją ir Baltimorę (prie jų dar šliejasi rytinės Pėnsylvanijos liet. kolonijos), kitą – Amerikos centre Chicagoj. Tame didmiestyje su jo priemiesčiais gyvena apie 100.000 lietuvių, susibūrusių į 12 lietuviškų parapijų, kurių visos turi ir savo mokyklas. 1914 m. liet. kat. veiklos centras ir vadovybė buvo Chicagoje. Dar Pittsburgho Federacijos kongreso nutarimu kitų metų kongresas turėjo būti Chicagoje. Vos užsiliepsnojus pasauliniam karui ir Lietuvai atsidūrus jo sūkuryje, suprantama, išeiviams atsirado gyvas reikalas sukrusti Lietuvai į pagalbą. Buvo aišku, jog Lietuvai teks daug nukentėti nuo karo, o be to visų širdyse atgijo viltys atgauti politinę nepriklausomybę. Pirmiausia reikėjo suvažiuoti išeivių veikėjams pasitarti. Tačiau kas ir kur šauks politinį seimą? Nieko nelaukiant, Chicagos katalikų veikėjų būrelis, kuris spietėsi apie „Draugą“, sutarė imtis iniciatyvos ir, susižinojęs su kitų idėjinių srovių atstovais (ypač su tautininkais iš „Lietuvos“ laikraščio sferų), šaukti Chicagoj jau rugsėjo mėnesio antroje pusėje visuotinį politinį seimą, kuris būtų priderintas prie tuo pačiu metu šaukiamo Katalikų Federacijos kongreso. Bendrame srovių atstovų pasitarime nuo tautininkų, prisimenu, dalyvavo „Lietuvos“ redakcijos narys Šernas, Dr. Rutkauskas, Mieldažis ir kiti. Paties redaktoriaus Br. Balučio nebuvo. Buvo ir Tanenevičiaus „Kataliko“ atstovų. Socialistai tame pasitarime, rodos, nedalyvavo“, – prisimena kunigas.

(Bus daugiau)