Į Višakio Rūdą kviečia ne tik stebuklingas šaltinėlis, bet ir privatus muziejus

Kazlų Rūdos savivaldybės Višakio Rūdos kaimas nuo seno garsėja darbščiais ir kūrybingais žmonėmis, kurie kaimo labui sugeba sutelkti visą intelektualinį, dvasinį ir kultūrinį Višakio Rūdos potencialą: kaimo bendruomenės entuziastus, kultūros ir bibliotekos darbuotojus, taip pat žmonių mylimo, energingo Višakio Rūdos Šv. Vyskupo Stanislovo parapijos klebono Vidmanto Strioko įkvėptus vietos parapijos aktyvistus.

Ąžuolų gatvėje – privatus muziejus

Višakio Rūdos kaimo bendruomenės pirmininkės pedagogės Loretos Matusevičienės teigimu, dauguma renginių ir įgyvendintų projektų bei darbų yra visų kaime veikiančių įstaigų ir institucijų nuopelnas. Mat bendruomenės veikloje nuolat aktyviai dalyvauja ir kultūros namų vadovė Birutė Kerušauskienė, ir bibliotekininkė Daiva Čibirkienė, ir bendruomenės klubo „Višakio vingis“ entuziastės, kurias sutelkė kūrybingoji Margarita Jaselskienė, ir, žinoma, Višakio Rūdos parapijos klebonas V. Striokas. Įvairiuose renginiuose visada laukiami ir kaimo bendruomenės vaikų dienos centro „Šaltinėlis“ darbuotojai ir lankytojai.

Pirmąją spalio savaitę, antradienio popietę, visas jau minėtas kaimo aktyvas susirinko prie Ąžuolo gatvėje išlikusio vieno iš seniausių Višakio Rūdos gyvenamojo namo, kuriame daug metų gyveno ir savo amželį baigė Marcelė Žemaitytė. Jai priklausiusią, jau merdėjusią sodybą neseniai įsigijo ir naujam gyvenimo etapui prikėlė kaimyninėje sodyboje gyvenantis kaimo auksarankis Valdas Arbašauskas. Kaimo bendruomenės veikloje nuolat dalyvaujantis vyriškis vieną iš seniausių Višakio Rūdos gyvenamųjų namų nutarė panaudoti privačiam muziejui įsteigti. Tądien kaip tik ir buvo surengtas pirmojo Višakio Rūdoje privataus muziejaus atidarymas.

Sveikindamas V. Arbašauską už puikią iniciatyvą klebonas V. Striokas kaimo auksarankiui padovanojo angelo, kuris saugos šį privatų muziejų, skulptūrą. Bendruomenės pirmininkė muziejaus savininkui įteikė lankytojų knygą, o B. Kerušauskienė – pinigų medžiu vadinamą gėlę.

Pristatydamas savo muziejų ir jo eksponatus V. Arbašauskas teigė, kad muziejuje eksponuoja surinktas įvairiausias senienas ir savo kūrybą – medžio drožinius. Daugybę neregėtų buities rakandų, ūkio padargų ir įrankių muziejuje pamačiusiems bendruomenės vaikų dienos centro lankytojams muziejaus savininkas atminimui įteikė po magnetuką.

Kambariuose ir patalpose – teminės ekspozicijos

Rengdamas ekspoziciją iškuopto, sutvarkyto namelio kambarius ir kitas patalpas V. Arbašauskas stengėsi suskirstyti pagal tematiką. Pavyzdžiui, buvusioje virtuvėje eksponuojami seni virtuvės rakandai, keptuvės, indai, mėsmalės, trintuvės, sviestamušiai, kelerios svarstyklės ir kiti daiktai. Vienas iš įdomiausių virtuvės eksponatų – į pjūklą panašus prietaisas gabaliniam cukrui smulkinti.

Prieangio patalpą muziejaus savininkas skyrė seniems auliniams batams, rankinėms, muzikos instrumentams, laikrodžiams ir kitiems kadaise mūsų krašto žmonių naudotiems daiktams eksponuoti. Namų ūkio darbuose naudoti įrankiai ir prietaisai – atskirame kambarėlyje. Čia ir seni radijo aparatai, kalvio bei staliaus įrankiais, verpimo ratelis ir lanktis siūlams į tolkas (sruogas) vyti.

Didžiajame kambaryje V. Arbašauskas eksponuoja ir keletą senovinių baldų. Raižyta medžio skrynia – muziejaus savininko šeimos, tiksliau, jo senelio palikimas, o sena, bet graži komoda puošė buvusios sodybos savininkės namus.

Šiame kambaryje eksponuojami ir paties Valdo darbai – kasmet per Kalėdas Višakio Rūdos bažnyčią puošianti prakartėlė, pačios Višakio Rūdos bažnyčios maketas ir šventu bei gydančiu laikomo kaimo šaltinėlio aplinkos maketas. Idėjų ir kruopštumo nestokojantis vyras šiuo metu darbuojasi prie unikalaus ir didžiulio darbo – pradėjo meistrauti Ąžuolo gatvės namų maketus. Jo sumanymas – atkurti ir muziejuje eksponuoti visos gatvės maketą.

Pirmieji eksponatai – tėvo palikimas

Kalbinamas V. Arbašauskas pasisakė esąs miškininkas. Baigęs Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegiją jis vienuolika metų dirbo eiguliu Bagotosios girininkijoje. Deja, ėmus šlubuoti sveikatai, miškininko darbo vyriškiui teko atsisakyti. Štai tuomet Valdas ėmė daugiau laiko skirti darbui unikaliame sklype – abipus Višakio upelio esančią tėvų sodybą puošti savo medžio ir kitais darbais.

– Mano tėtis buvo stalius, – pasakojo V. Arbašauskas. – Galbūt aš iš jo paveldėjau kokią gyslelę ir pats ėmiau šį bei tą drožinėti, meistrauti. Juolab kad ir tėčio visokie prietaisai liko – pjūkliukai, obliai, grąžtai. Kai kurie senoviški tėvų sodyboje buvę prietaisai kaip tik ir tapo mano senienų kolekcijos pirmaisiais eksponatais. Vėliau sužinoję apie tokį mano pomėgį įvairias senienas man ėmė dovanoti draugai ir pažįstami. Per šešerius septynerius metus tų daiktų susikaupė tiek daug, kad teko pradėti galvoti, kur juos laikyti. Taip ir gimė mintis kaimynystėje įsigyti seniai negyvenamą, apleistą namelį ir jį kiek patvarkius ten įrengti senienų muziejų.

Parodoms rengti – bažnyčios erdvės

Višakio Rūdos žmonėms ne paslaptis, kad V. Arbašauskas tarsi dešinioji klebono V. Strioko ranka. Jis padeda klebonui prižiūrėti ir puoselėti vietos bažnyčią, taip pat turėdamas laiko jau darbuojasi bažnyčios palėpėse, rengdamas erdves liturginių ir kitų reikmenų muziejui bei bibliotekai.

Jau mėnuo Višakio Rūdos bažnyčioje veikia Višakio Rūdoje ir aplinkiniuose kaimuose gyvenančių moterų siuvinėtų paveikslų paroda. Joje eksponuojami Birutos Vilbikaitienės, Zitos Andriušaitienės, Liudos Biskienės, Irenos Jankauskienės ir jos dukros Kristinos Rinkevičienės siuvinėti paveikslai. Ši paroda bažnyčioje – toli gražu ne pirmoji. Čia veikė Miko Varakino medžio drožinių paroda, buvo eksponuojama fotomenininko Romo Linionio kaklaraiščių kolekcija.

– Menas taurina žmogų, – sako klebonas V. Striokas. – Be to, Višakio Rūdoje nelabai ir turime didelių erdvių, kuriose galima būtų rengti parodas. Todėl nutarėme tai daryti bažnyčioje, ir tikintieji tuo tikrai džiaugiasi.

Višakio Rūdos žmonės taip pat džiaugiasi gražiu vietos bendruomenės, parapijos ir kitų institucijų bendradarbiavimu.

Ričardo Pasiliausko nuotraukos