Į Tulpiakiemį atkeliauja darbas

Genovaitė KAZIELIENĖ

Vaikų dienos centre – suaugusiųjų darbas

Kai ketvirtadienį priešpiet lankėmės Siesikų seniūnijoje, Tulpiakiemyje esančiame Vaikų dienos centre, čia mažųjų tulpiakiemiečių nebuvo. Tačiau radome į darbus įnikusias pagyvenusias moteris, merginas. Jos triūsė palinkusios prie stalų – dėliojo dovanų korteles į vokelius ir juos klijavo.

Moterų darbams „dirigavo“ L. Palčinskienė, buvo ir A. Tėvelytė-Petronienė.

Išsikalbėjus su Lina ir Agne paaiškėjo, kad čia įgyvendinama gana negirdėta idėja – pristatyti darbą vietos žmonėms ir taip sudaryti galimybę jiems papildomai užsidirbti.

„Tulpiakiemis rajone žinomas kaip itin „jautri“ socialine prasme gyvenvietė. Prieš kelerius metus išdalinau anketas su klausimu, ar pašalpas gaunantys žmonės norėtų dirbti“, – pasakojo L. Palčinskienė.

Ji teigė, jog dauguma atsakė, kad to pageidautų, todėl visą laiką galvojo, kaip galima būtų juos įdarbinti. „Padidinus užimtumą, sumažėtų problemų, neturėtų tokios didelės įtakos priklausomybės, šeimos lengviau integruotųsi į bendruomenę ir pasijaustų lygiavertėmis jos narėmis. Dėl to prieš kurį laiką paskambinusi į savivaldybę paklausiau, ar tulpiakiemiečiai negalėtų iš palečių kalti baldų, galbūt galima būtų jiems suteikti kokį kitą namudinį darbą. Tačiau pritarimo nesulaukiau, buvo sudvejota tokiomis galimybėmis. Tuomet man kilo mintis, kad būtų galima kreiptis į miesto verslininkus, gal jie šiuos žmones aprūpintų darbu – juk dažnai skundžiasi, kad trūksta darbuotojų“, – tęsė pašnekovė.

Lina kreipėsi į Darbo biržos Ukmergės skyrių ir paklausė, kaip susitikti su darbdaviais. Skyriaus darbuotojos juos pakvietė į susitikimą Darbo biržoje. „Nuvažiavome su keliomis tulpiakiemietėmis. Tačiau verslininkų, kurių dauguma – siuvyklų savininkai, reakcija buvo skaudi. Jie pareiškė, kad darbas jų įmonėse labai atsakingas, nes produkcija eksportuojama į užsienį, o šios moterys nesugebės kokybiškai dirbti. Nors ir bandžiau įtikinti, kad reikėtų pabandyti, savininkai atsisakė“, – mena pradžią L. Palčinskienė.

Vis dėlto ji nepasidavė – idėją norėjo žūtbūt įgyvendinti.

„Dar nuo prezidentės Dalios Grybauskaitės vizito (šalies vadovė Dienos centre lankėsi 2016 metais – aut.) turėjau Vilniaus darbo biržos specialistų kontaktinius telefonus. Paskambinau jiems ir išdėsčiau savo viziją. Mano idėja buvo priimta su džiaugsmu – darbuotojos pažadėjo pasikviesti sostinės verslininkų ir pasiūlyti darbo rankų. Ir iš tiesų atsirado viena įmonė – spaustuvė „Grafija“, kuri sutiko bendradarbiauti“, – kalbėjo moteris.

Prisiėmė atsakomybę

Tačiau ji pripažino, kad ši idėja tikrai nebūtų įgyvendinta, jei ne VšĮ „Lyderių karta“. „Esu socialinė darbuotoja ir neturiu įgaliojimų įdarbinti, pasirašyti subrangos sutarčių. Todėl reikėjo, kad kas nors mumis pasitikėtų ir užsikrautų nemažą rūpesčių naštą, – sakė Lina. – Į pagalbą atskubėjo Agnė su Aurelijumi.“

Susitikime su minėtos įmonės verslininkais pastarieji vis dėlto dvejojo, ar tikrai bus atlikti darbai, ar kokybiškai, taip pat nerimavo, kaip vyks visas procesas. VšĮ „Lyderių karta“ atstovai užtikrino, kad prisiima visą atsakomybę ir garantuoja, jog nesklandumų nekils.

Vis dėlto sutarta pirmiausia atlikti bandomąjį užsakymą – kad visi įsitikintų, ar jis bus sėkmingai įvykdytas. Lina su Agne neslėpė, jog gerokai nerimavo: o jeigu moterys neateis dirbti? „Nutarėme, kad jei taip atsitiktų, mes pačios viską padarytume, – šypsojosi pašnekovės. – Bet nuogąstavimai nepasitvirtino – tulpiakiemietės greitai ir puikiai viską atliko.“

Įvykdžius bandomąjį užsakymą įmonė sutiko, kad darbas iš Vilniaus būtų pristatomas į Tulpiakiemį. UAB „Grafija“ ir VšĮ „Lyderių karta“ pasirašė subrangos sutartį, pagal kurią ukmergiškiai įsipareigojo paimti iš Vilniaus ir atgal parvežti vokus, darbuotojams sumokėti atlyginimus, taip pat atlikti visus su logistika susijusius darbus.

Gegužės pradžioje tulpiakiemiečiai pradėjo dirbti.

Prieš tai jie įsigijo verslo liudijimus. „Juos perkant daugiavaikėms mamoms ir pensininkėms yra suteikiamos lengvatos. Tiktai jaunimui tenka mokėti visą kainą – 25 eurus, tačiau jie, atlikę vieną užsakymą, tuos pinigus susigrąžina, o po to jau dirba sau“, – kalbėjo L. Palčinskienė.

Dabar nuolat dirba trys pensininkės, keturios moksleivės ir studentės, tiek pat mamų, taip pat kitos tulpiakiemietės – iš viso apie keturiolika.

Džiaugiasi uždarbiu ir bendravimu

Kalbintos tądien Dienos cent-re dirbusios moterys džiaugėsi, kad turi galimybę ne tik prisidurti eurą kitą, bet ir pabendrauti, pasikalbėti prie kavos puodelio. Erika, auginanti septynis vaikus, sakė, kad rytą pas ūkininką pamelžusi karves ateina į Dienos centrą. Jai šis papildomas uždarbis labai reikalingas. „Man čia patinka. Ir dėl pinigų, ir todėl, kad galiu pabūti, pasišnekėti su kitomis moterimis“, – sakė ji.

Kartu su mama darbavosi ir dukra, studentė Diana.

Po darbo pas ūkininkus į Dienos centrą ateina ir vaikučius auginanti Henrika. Ji dėkinga socialinei darbuotojai, kurios dėka jie turi papildomą užsiėmimą, tuo pačiu, ir pajamas, taip pat tarpusavio bendravimą.

Entuziazmas „veža“

L. Palčinskienė neslėpė džiugesio, su kokiu užsidegimu ir kaip kruopščiai vietos žmonės dirba. „Norinčių tiek daug, jog užsakymų neužtenka. Todėl prisieina darbus „normuoti“. Atlikus užduotį ir produkciją išvežus, kiek-vieną dieną sulaukiu skambučių, taip pat žmonės ateina į Dienos centrą ir klausia, kada vėl galės dirbti. Kreipiasi ne tik vietiniai, bet ir siesikiečiai, vaivadiškiečiai, petroniškiai, šalimais esančio kaimyninio Panevėžio rajono Pagirių gyventojai“, – kalbėjo Lina.

Ir prisipažino, kad šis entu-ziazmas „veža“ – tuomet norisi dar daugiau nuveikti.

Kadangi darbdaviai patenkinti, jie žada, kad galbūt pateiks ir daugiau užsakymų.

„Noriu būti ne šalia, o kartu su savo globojamaisiais“

L. Palčinskienė pasakojo, kad po šių metų reformos socialiniai darbuotojai perėjo Nestacionarių socialinių paslaugų centro žinion. „Nemėgstu sėdėti kabinete ir vartyti popierėlių, apsiriboti pašalpų mokėjimu ar probleminėje šeimoje pasirodyti tik „gaisro“ atveju – kai nutinka kažkas negera. Man priklauso Tulpiakiemio ir Vaivadiškių gyvenvietės, tad paprašiau įstaigos direktorės Sigitos Bakanauskienės, kad leistų man dirbti Dienos centro patalpose. Taip galiu būti su savo globojamaisiais. Esu dėkinga direktorei, kad ji mane suprato ir tai leido“, – sakė Lina.

Jau daugelį metų socialine darbuotoja dirbanti moteris kalbėjo, jog organizuodama darbą turėjo ne tik tikslą, kad gyventojai papildomai užsidirbtų. „Mūsų visuomenė yra labai nepakanti socialiai pažeidžiamiems žmonėms. Kai jie įstiklina sudaužytus langus, užsodina ir prižiūri daržus, niekas nepastebi. Bet jeigu suklumpa, iš karto pradedama juos smerkti, rašomi skundai. Ir idėją atlikti darbus čia pat, vietoje, daugelis vertino skeptiškai: jums nepavyks, šitie žmonės nedirbs. O „šitie žmonės“ taip pat nori būti tokie, kaip ir kiti, tik galbūt gyvenimo aplinkybės, kitos priežastys pastūmėjo į tokią padėtį, kokioje jie dabar yra, – samprotavo pašnekovė. – Šiomis dienomis man viena moteris sako: „Dabar aš eisiu į parduotuvę iškelta galva, nes pati užsidirbu...“

Tulpiakiemietės gali dirbti nuo ryto iki 14 valandos, tada iki 18 valandos patalpas „okupuoja“ vaikai. Po to kai kurios moterys vėl čia sugrįžta – baigti darbų...

Didelė rėmėjų pagalba

Ketvirtadienį atvažiavus prie Dienos centro į akis krito nemažai padėklų bei prie jų esantys pradėti gaminti suoleliai. L. Palčinskienė paaiškino kad šios paletės – tai UAB „Narbutas Furniture Company“ dovana. Iš jų norima kalti baldus, juos parduoti ir vėlgi šiek tiek užsidirbti. „Ši bendrovė mus remia nuo pat Dienos centro įsikūrimo pradžios, – pasidžiaugė L. Palčinskienė. – Įmonė dovanojo baldų, kartą per savaitę centro vaikams skiria maitinimą. Paramos kreipiuosi į bendrovės darbuotoją Naolitą Vaitkevičienę, ji visada tarpininkauja, kad pas mus atkeliautų tai, kas labai reikalinga... Paletės buvo atvežtos, kai pasakėme, jog norime užsiimti baldų gamyba.“

Pašnekovė priduria, kad geradarių yra ir daugiau. Niekada neatsisako padėti UAB „Likmerė“ vadovas Mindaugas Kasmauskis, pastarąjį kartą dovanojęs įrankių rinkinį, taip pat jų gauta iš parduotuvės „Moki-veži“, Savivaldybės tarybos narys Andrius Lyška taipogi atvežė baldų kalimui reikalingų įrankių.

Geradariai taip pat aprūpino ir paminkštinimais, kitomis baldų gamybai reikalingomis medžiagomis.

„Kai buvo atvežtos paletės, maloniai nustebino, kad net neparaginti gyvenvietės vyrai susirinko kalti baldų. Darbas virte virė – vieni pjovė, kiti kalė, dažė... Man skambino ir Petronių jaunimas, klausdami, kada jie taip pat galės tą darbą dirbti“, – pasakojo Lina.

Stengsis parūpinti ir daugiau darbo

„Susitikimo Vilniaus darbo biržoje metu vienas vilniškis verslininkas sakė, kad norėtų, jog iš palečių būtų kalami baldai, tačiau tam reikalingos patalpos. Deja, nors ir bandėme dėl jų tartis, nepavyko. Tačiau tai, su kokiu entuziazmu šio darbo ėmėsi vietos gyventojai, skatina ieškoti išeičių, kad galėtume imtis vykdyti ir šio verslininko užsakymų. Kol kas dar nežinome, kaip pasiseks tai padaryti, bet nėra nieko neįmanomo“, – ryžtingai nusiteikusios A. Tėvelytė-Petronienė ir L. Palčinskienė.

AUTORĖS nuotraukos