Į tremtį stūmė į nugarą įremtas šautuvas

„Kiekvienas tremiamasis skirtingai pergyveno tremtį“, – teigia Šiaulių miesto garbės pilietis, dailininkas, profesorius Vytenis Rimkus, savo patirtimi ir mintimis apie tremtį dalijęsis Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje. Apie tai, kokius jausmus sukėlė staiga įsigalėjusi tyla, kokius karčius žodžius teko nuryti tremtiniams, grįžusiems į tėvynę, ir kokių uždavinių yra likę ateičiai.

Grėsmingai bauginanti tyla

„1944-ųjų metų karas. Dubysos pakrantėse sustojo vokiečių ir rusų frontas. Visą vasarą mūsų sodyba buvo apšaudoma, nuolat reikėjo slėptis, kiekvieną naktį Padubysiuose švietė gaisrų pašvaistės, kas dieną skraidė lėktuvai, susišaudė, vyko sprogimai, kareiviai vaikščiojo… Ir tada lapkričio pradžioje frontas nutolo ir pasidarė tylu. Tyla… Dieną tyla… Ir didžiausia baimė. Visi išsigando tos tylos. Nebėra to, kas buvo. Kas dabar bus, kaip bus?“ – atgyja V. Rimkaus prisiminimai.

O netolimoje ateityje laukė tai, kas šiais laikais lietuvius skatina susivienyti birželio 14-ąją – Gedulo ir vilties dieną. 1941 m. prasidėję lietuvių trėmimai į Sibirą neaplenkė ir jo šeimos. Atmintyje, prakalbus apie tylą, dailininkui iškyla dar vienas momentas iš praeities: „Antra mano baimė, trukusi labai trumpai – gal tik kelias minutes, išgyventa Irkutske. Vyko tardymas, buvo skaitomas nuosprendis. Jis mums buvo netikėtas. Mūsų grupėje buvo keturi jaunuoliai. Skaito, kad esame nuteisti mirties bausme. Iš keturių mes dviese. Mano jaunesnioji sesutė gavo 10 metų ir dar viena mergina 8 metus, o aš su draugu Juozu Balčiūnu nuteistas mirties bausme. Ką mes darėme? Taigi, laikraštukus rankomis rašėme tremtiniams paskaityti...“

Lengvi tekstukai, linksmi atsitikimai, šiokie tokie pamokymai dėl girtuoklystės ir, žinoma, tekstai apie tėvynės ilgesį – tai minėtų leidinėlių turinys, nulėmęs jų autoriams griežtą nuosprendį. „Ir buvo paskaityta: „Už labai žiaurią antitarybinę organizaciją.“ Ir tas terminas mano atžvilgiu išliko visą mano gyvenimą iki nepriklausomybės, – pasakoja buvęs tremtinys. – Kai jau dirbau Pedagoginiame institute, turėjau docento vardą, gavau iš Vilniaus charakteristiką, kad „atidžiai reikia sekti jaunimo antitarybinių organizacijų vadovą docentą Rimkų“. Tai buvo, rodos, 1985 metai ir apie tai tik dabar sužinojau.“

Į tremtį – su indais ar be jų?

Į Sibirą su šeima devyniolikmetis vaikinas išvežtas 1949-ųjų kovo 25-ąją. Tą naktį, kai jo gausią šeimą (tėvai ir šeši vaikai) apsupo, V. Rimkaus galėjo nebūti namie, mat jis buvo grįžęs atostogų keletui dienų. Galvoje tąsyk vaikinui sukosi baisiausi ateities scenarijai.

„Kai pajudėjo tremtinių vagonas iš Šiaulių, aš buvau apimtas visiškos nevilties. Buvau įsitikinęs, kad Lietuvos išvis nebebus. Ir iki pat Smolensko darėme pasalas, kad aš pabėgčiau, bet, ten būnant, pradėjo keistis nuomonė. Vis tik man buvo 19 metų, kartu – trys mažamečiai vaikai, o tėvas senas, kas bepadės... Dvejus metus iki arešto buvau pagrindinis maitintojas, dirbau traktoristu“, – prisimena vyras. Be abejo, būta daug nusivylimo momentų, tačiau suvokimas, kad reikia gyventi, ieškoti, kaip išsiversti, buvo stipresnis.

Dabar V. Rimkus su šypsena pasakoja prisiminimus, kaip namiškiai rinkosi daiktus kelionei į Sibirą. „Vyresnioji sesuo ėmė keptuvę. Mama čiupo ją ir sviedė kažkur: „Ką ten kepsi Sibire?!“ O atvykus ten, pirmas pirkinys turėjo būti keptuvė. Aš taip pat kažkokius indus nešiau. Mama vėl: „Kam tų indų ten reikia?“ Aš mečiau ant grindų viską. Tada vadovas iškart paguldė mane – kol visi susikrovė, aš neturėjau teisės atsikelti, o kai pajudėjo vežimas, prisakė eiti prie paskutinio tekinio, o stribas iš paskos įrėmė šautuvą. Iki pat Pageluvio septynis kilometrus ėjau su įremtu į nugarą šautuvu!“ – pasakoja jis.

Į tremtį išvežta šeima tą stribą žinojo, nors gerai pažįstami nebuvo. Visų daiktų, žinoma, nesusirinksi, o tremtinių namuose – ne paslaptis – šeimininkavo rusai. Grįžusi iš tremties, šeima išvydo skaudų vaizdą – minėto stribo dukrą, dėvinčią V. Rimkaus sesers paltą...

Lietuvoje tremtiniai nelaukiami?

Iš tikrųjų dėmesio tremčiai Lietuvoje skirta ir tebeskiriama daug. Literatūros, kur aprašomos kelionės į Sibirą, lageriai, pirmieji darbai, mirtys, badas ir kita sunkiai dabar suvokiama kasdienybė, gausu – nors vežimu vežk. V. Rimkus prisipažįsta iš pradžių mėginęs rinkti visus straipsnius, žinutes apie tremtį, tačiau supratęs, jog tai beprasmiška. Tik štai pabrėžia jis vieną faktą – kiekvienam tremtiniui prisiminimai iš tų laikų sukelia skirtingų emocijų.

„Kiekvienas tremiamasis skirtingai pergyveno tremtį. Pavyzdžiui, trejų metų tremtinys – ką jis gali atsiminti apie tremtį? Kai jau ūgteli – ką mama valgyti davė, kad jau blogai, kad reikėjo mokykloje rusiškai mokytis ir pan. O jau keturiolikmečiui atsiranda kitoks emocinis patyrimas, ateities praradimas, galbūt bepradedančios užsimegzti meilės praradimas. Dar kitaip tremtį suvokia pagrindiniai ištremtieji – ūkininkai. Jie labai daug dirbo, užgyveno ūkį ir staiga viskas dingo. Viso gyvenimo triūsas. Tai jiems labai skaudus buvo šis pergyvenimas“, – samprotauja profesorius.

Sibire darbštumas lietuviams padėjo išgyventi, kai kuriems – net susikurti gana neblogą gyvenimą, net šiek tiek geresnį nei vietinių. O grįžimas į pasiilgtą gimtinę širdžiai suteikė ne tik šilumos, bet ir šalto vėjo gūsių.

„Kai jau galėjo grįžti į Lietuvą, iškilo naujų problemų. Kaip sakė, į Sibirą dykai vežė, o dabar, norint parvažiuoti, reikia pirkti labai brangių bilietų. O kas namuose: sodybos atimtos, kur gyventi, kas priims, ką dirbti? Šios problemos buvo gana aštrios“, – pasakoja vyras.

Štai, pavyzdžiui, paties V. Rimkaus šeimai, išduodant pasus, reikėjo pasirašyti, kad jie yra laisvi, gali važiuoti visur, išskyrus… Lietuvą. Vyras pasirašė. Priešingai nei jo tėvas. Tiesa, pasą vis tik gavo ir jis. Pasak Šiaulių miesto garbės piliečio, draudimą grįžti į tėvynę buvo pareiškusi tuometė Lietuvos valdžia. Deja, bet grįžusiųjų gimtinėn gyvenimas nebuvo lengvas. Su tuo teko susidurti V. Rimkui bei jo žmonai. Ji, norėdama gauti valytojos darbą, išgirdo atsakymą: „Ne. Čia tremtiniui per daug atsakingas darbas. Negalime priimti.“

„Įsivaizduojate, kokius išgyvenimus reikėjo patirti?“ – klausia buvęs tremtinys, kurio bandymai siekti aukštojo mokslo Lietuvoje irgi nedavė vaisių. Teko grįžti atgal į Rusiją, tik šįkart – į Leningradą. Ten vyras ir baigė dailės institutą. Paradoksas, bet tokį sprendimą teko priimti daugeliui mūsų tremtinių.

Užmiršti negalima

Profesorius įsitikinęs, kad esminė tremties priežastis buvo rusifikacija, juk Sibire nebuvo lietuviškų mokyklų – nė vienos klasės. Vyresni moksleiviai buvo verčiami eiti į pirmąją klasę. „Buvo aiški rusifikacija, o praktika rodo, kad iš dalies rusams ir pasisekė. Tremtiniams ypatinga tėvynės trauka tęsiasi apie 10–15 metų, po to priprantama. Prasigyveno žmonės, pasistatė namą, šeimą susikūrė, rado darbą, o grįžti ten, kur nieko nėra… Pasirodo, tam tikras kiekis buvusių tremtinių ten tebegyvena“, – sako V. Rimkus.

Jau daugelį metų Lietuvoje tęsiama tradicija vykti į Sibirą – buvusias tremties vietas – ir aplankyti, sutvarkyti tremtinių kapus. Šiaulių miesto garbės pilietis šia iniciatyva, prie kurios noriai jungiasi jaunimas, džiaugiasi.

„Reiškinys, man atrodo, itin svarbus. Gilus. Kad nenugrimzta atmintis į amžiną atilsį. Nors užmaršties procesas egzistuoja“, – teigia Sibire gyvenęs vyras.

Jis pasakoja, kaip savo vaikystės kelius, baraką, kuriame gyveno, norėjusi pamatyti ir jo sesuo – ji vyko į Irkutską. Tiesa, vaizdas liko tik prisiminimuose, mat dabar ten – lyg nieko nebuvę. Tačiau moteriai iš archyvų pavyko atgauti penkis rankraštinius originalius brolio laikraštukus „Taiga“, už kuriuos ir buvo nuteistas mirties bausme.

Laimei, sprendimas buvo pakeistas: V. Rimkui paskirti 25 metai darbų lageryje, dar 10 metų tremties ir 5 metams atimtos teisės. „Lageryje prabuvau penkerius metus. Mirė Stalinas ir mane išleido anksčiau. Prasidėjo vėliau reabilitacijų klausimas. Visus reabilitavo pačioje Maskvoje. Lietuvoje reabilitacijos aš negavau, nes Rusijoje buvau teistas“, – pasakoja vyras.

Apskritai, Sibire kalėjime teko sėdėti nemažai daliai lietuvių: už netinkamas dainas, tekstus, eiles ir pan. O vienas vyriškis buvo apkaltintas dėl to, kad kažkas netinkamo buvo užrašyta ant tualeto durų. „Ir ėjo per teismus kaip įrodymas tos durys. Įdomu, ar jos išliko“, – pamena vyras.

Kalbėti apie tremties akimirkas V. Rimkus gali ilgai ir daug, tačiau kokius žodžius jis skirtų jaunimui, apie tai išgirstančiam tik iš vyresniųjų lūpų ar perskaitančiam knygose?

„Pirmiausia patarčiau mokytis. O moksle ieškoti ir remtis pirmiausia Lietuvos istorija. Galbūt ir šiek tiek idealizuota, galbūt nebūtinai akcentuojant klaidas, ypač senovės, ir ateiti iki mūsų dienų. Žinoti apie tas tragedijas ir žmonių likimą. O tų tragedijų tai – kiek tik nori. Vien ką reiškia trys sukilimai prieš carizmą! Jaunimui reikia domėtis“, – pataria Šiaulių miesto garbės pilietis. Pasak jo, statistikos užtenka, tačiau interpretacijų apie tremtį mažoka, tad tai – ateities uždavinys.

Gedulo ir vilties dienos atminimui kasmet rengiami įvairūs minėjimai, kalbas sako aukščiausi šalies vadovai, vyksta daugybė renginių. V. Rimkus neslepia esantis pamalonintas tokiu dėmesiu ir kad skaudūs įvykiai nenugramzdinami užmarštin: „Aš ir mano šeima turime pripažinti, kad labai iškilmingai, turiningai ir giliai paminėta ši diena: visi dabartinės Lietuvos vadovai ir kiti įsijungia į šį paminėjimą. Tuo man brangi ši diena, kad ji lyg demonstruoja, jog mes galime būti vieningi, nežiūrint į partijas, užimamus postus. Pasirodo, galime! Ir tą vieningumo momentą šiaip ar taip akcentuoja kažkokios tragedijos, istorijos vyksmai, kurie grėsė Lietuvai, galėjo ją sunaikinti.“